Ukmergės kultūros puslapiai

...laikau vieną ausį truputį daugiau atsuktą į aplinkui besikalbančius žiūrovus, teatralus, šiaip užbėgusius iš gatvės, pamėgusius „bufeto“ staliukus... „Nuoširdus darbas...“ – viena pokalbio nuotrupa, „...nusibodo, tas pats per tą patį...“ – kita. Gal būt buvo dar ir kitokių kalbų, atsiliepimų, replikų, bet nesu visagirdys...

Abi „nuotrupos“ apie tą patį, kamerinių teatrų festivalio „Camera obscura“ metu parodytą spektaklį - E. Druskino „Saulėlydis ant mano stogo“. Spektaklį, sukurta 2007 metais Anykščiuose, bet Ukmergėje gana smarkiai pakitusį, sutrumpėjusį, netekusį vieno personažo, tačiau nė kiek nemažiau autorinį – Erikas Druskinas yra šio spektaklio pjesės (ar scenarijaus) autorius, spektaklio režisierius, vieno iš dviejų spektaklio vaidmenų atlikėjas.

Ką gi byloja šie gana skirtingi vertinimo poliai? Ar tai, kad „Saulėlydis...“ - prieštaringas spektaklis? Labai įvairialypis?... Arba atvirkščiai – labai vientisas, bet „atsiveriąs“ tik teatro gurmano klausai? Bandau nors sau į tai atsakyti, tačiau atsakymas formuluojasi ganėtinai kvailai – ir taip, ir ne...

Na, pirmiausiai, todėl, kad pati spektaklio fabula iš tikro gana nuoširdi, nuspalvinta tyros vaikiškos meilės iliuzijų, padengta švelniu prabėgusios vaikystės nostalgijos rūkeliu, o kartu pažymėta ir skausmingo susidūrimo su pakankamai žiauriu bei apgaulingu suaugusiųjų pasauliu dvasinėmis (ir fizinėmis) žaizdomis. Nedo (E. Druskinas) ir Betos (A. Aglinskaitė) scenoje mums pasakojama istorija negali žiūrovo palikti visiškai abejingo, kaip kad nepalieka panašias temas tyrinėjantys S. Šaltenio apsakymai, kitų rašytojų ar dramaturgų kūryba. Kažin ar labai nusidėčiau teigdamas, kad panaši tematika beveik privalomai pataiko į klausytojų, žiūrovų, skaitytojų ir pan. „širdis“, nes, matyt, kiekvienas ten laiko savo „atminimo cukraus“ saldumą ar „riešutais kvepiančios duonos“ kvapą, kurie nors akimirkai, sujudinus prisiminimų „bakstelėjimu“ ir prasimušę pro visus gyvenimo „dumblus“, atneša nostalgišką gyvenimo palaimos pojūtį. Tad nė trupučio neabejodamas spektaklio istorijos „nuoširdumu“ vis tik drįsčiau suabejoti šio nuoširdumo „maksimalumu“. Pirmiausiai todėl, kad spektaklio pjesės tekste, jo pasakojime, ganėtinai daug tam tikro schematizmo, kai kurie dialogai tarsi kartojasi, Nedas vis siūlo arba teigia („išvažiuokim“, „pabėkim“, „nusigerkim“...), Beta, vis keldama balsą atsisakinėja, dažnai garsiai šaukiami spektaklio herojų vardai galu gale ne tik “neparyškina” žiūrovo dėmesio, o atvirkščiai kelia susierzinimą... Suprantu, kad jaunų žmonių gyvenimą atspindintys aktoriai neprivalo vaizduoti senų filosofuojančių subjektų, bet kai teoriškai „sausas“ Nedo pasakojimas apie tam tikrus spektaklyje atspindimus įvykius yra vos ne „sodresnis“ už dviejų mylinčių ar bepamilstančių vienas kitą jaunų žmonių dialogus – kažin ar yra gerai?

Panašių dalykų galima pastebėti ir aktorių vaidyboje. Režisuodamas spektaklį E. Druskinas pasirinko kažkokią keistą minimalistinio maksimalizmo formą. Naudojama lyg ir labai daug priemonių: vos ne trys scenos (scenoje scena, toje scenoje dar scena – uždanga), filmuotos, fotografuotos medžiagos vaizdų projekcijos, aktorių šešėliai improvizuotoje uždangoje, pantomimos elementai (šepečiai – TV antenos), vienetinis Betos „išryškėjimas“ uždangoje, pagaliau – lėlių teatro elementai... Kita vertus visa tai derinama su keistai minimalistine vaidyba – aktoriai dažniausiai stovi išsitempę skirtingose scenos pusėse, arba scenos centre, retkarčiais šiuos stoviniavimus paįvairindami atsisėdimais ar užlipimais ant kėdžių. Pradedi galvoti, kad ši primityvoka sceninė plastika pasirinkta apgalvotai, ypač spektaklio pradžioje, kai Nedas, iki tol pastoviai apkabindamas Betą iš nugaros, guosdamas sumuštą Betą ją apsikabina iš priekio. Bent jau šitoje vietoje nesunku save įtikinti, kad visa tai buvo daroma specialiai, iki maksimumo sureikšminant būtent tokį meilumo gestą. Bet ką galvoti tada, kai abu aktoriai keliose sekančiose mizanscenose vaikydami vienas kitą gal dešimt kartų vienodai apibėga apie paklodę – scenos ašį? Žiūri kokia gi spektaklio detalė tuo turėtų būti sureikšminta...ir nebepamatai. Sąmoningai pasirinktu minimalizmu pradedi abejoti ir spektaklio pabaigoje, kai Betos bei Nedo lėlių, naudotų “lėliškame” spektaklio intarpe, šešėlinė projekcija į jaunų, bet iš esmės suaugusių žmonių nuotrauką tampa puikia ir santūria praėjusios vaikystės metafora, tačiau tuo nepasitenkinant visa tai dar “pildoma” simboliniu popierinių lėktuvėlių deginimu ir kažkur (matyt „gyvenimo keliu“) nueinančios Betos – A. Aglinskaitės filmuotu vaizdu. Kur jau ten minimalizmas, greičiau “sviestas sviestuotas”.

Tačiau apskritai, derinant jau paminėtas gana gausiais sceninės išraiškos priemones su, sakykim, nelabai išraiškinga aktorių scenine plastika, spektaklis visai normaliai juda į priekį iki „lėlių scenos“ – neabejotinai įdomaus intarpo, nors lėlių dydžiai (aiškiai per mažos, palyginti su kita scenos atributika, jos „krenta“ iš vizualinio spektaklio konteksto) ir jų „pokalbio“ tekstai (na, nesuprantu, kodėl jaunuolis, net ir būdamas grubios vyriškos prigimties subjektas, atėjęs į ligoninę paguosti jam labai simpatiškos merginos, turi improvizuotoje „lėlių teatro“ scenoje ją išvadinti „durne“) vis tik abejotini. Kitą vertus, ši mizanscena suskaido spektaklio vizualinį veiksmą tarsi į kelias dalis - po šios scenos spektaklis „įkrenta“ į kartojimosi „duobę“, iš kurios jį “ištraukia” tik atsiradusios naujos siužetinės linijos, filmuotų projekcijų įvedimas, Betos „bendravimas“ (matyt, viena įdomiausių spektaklio scenų) su nufilmuota motina. Žodžiu vėl pakankamai ir džiaugsmų, ir bėdų...

Aukščiau pateiktas tekstas daugiau susijęs su plastine scenos kalba, aktorių vaidyba, judesiais ir pan. Jei kalbėti apie spektaklio aktorių kalbą, tai čia iš tikro yra daug daugiau pasiekimų ir „nuoširdumų“ nei trūkumų. A. Aglinskaitė, sujungusi savo mergaitišką šukuoseną su panašia apranga ir kalba iš tikro virto jaunatviška paaugle. Kiek kebliau su E. Druskino balso tembru – jei jo pasakojamieji intarpai buvo veik tobuli, tai vis tik solidus jo balsas kartais iškrėsdavo savo šeimininkui „šposą“ – vis tik girdėdavai kalbantį jau nebe paauglį mutuojančiu balsu, bet suaugusį vyrą. Tačiau, gal pasikartosiu, abu aktoriai sceninę kalbą gana gerai įvaldę, gražiai naudoja ir jos „forte“, ir „piano“.

Apibendrinant reiktų pasakyti, kad spektaklis tikrai neįvardintinas vienu ar dviem žodžiais – jame tikrai daug įdomių detalių, tam tikrų sceninių atradimų, tačiau ir abejotinų ar net taisytinų dalykų taip pat pakankamai. Šiaip ar taip spektaklis papasakoja žiūrovui (gal ir nenuosekliai, gal trūkčiojančiu ritmu, bet...) tam tikrą istoriją, atspindinčią spektaklio autoriaus dvasinius potyrius, požiūrį bei žvilgsnį į dar ne už kalnų nubėgusią vaikystę, paauglystę... Reikia turėti galvoje ir tą, kad iš esmės tai buvo premjerinis perkonstruoto ankstesnio spektaklio variantas. O “premjerinis” nebūtinai reiškia “tobulai nušlifuotas”. Tad sugrįžtant į šio teksto pradžioje užrašytas spektaklio žiūrovų kalbų nuotrupas reiktų pasakyti, kad abi jos turi tam tikros tiesos, tam tikro racionalumo – spektaklis iš tikro ir šioks, ir toks. Bet, manau, kad tai žymiai geriau už “nei šioks, nei toks”...

A. Kiškio nuotrauka