Ukmergės kultūros puslapiai

Vartau nedidelę juodą knygelę - “Kęstutis Česnaitis STIKLINIS ŽMOGUS 2007”... Atverčiu puslapį - dingsta “Kęstutis Česnaitis”, bet atsiranda “Valdo leidykla”... Verčiu toliau – daugėja įvairiailgių sakinių. Ir suprantamų, ir nelabai aiškių raidžių bei skaičių derinių. Aišku, kad viršelio dailininkas - E. Darulis, o fotografijų autoriai - S. Pulkauninkienė ir A. Kuliešis... Tiesa, nelabai aišku kam tos fotografijos iš viso reikalingos. Dar suprantu Kęstučio “an fas” trečiajame knygelės puslapyje – autoriaus “abrozdas”, matyt, dėl taupumo “sukergtas” su knygelės turiniu, lyg ir personifikuoja dažniausiai už tekstų lyrinio herojaus “pečių” pasislėpusį autorių. O gal būt tūnantį lyrinio herojaus viduriuose (čia jau kaip ponams patogiau – fiziologinių detalių K.Č. rašiniuose yra tikrai užtektinai...). Tačiau “monalizuotas” panelės J. atvaizdas knygos epiloge – tikriausiai galingiausioje knygos “atkarpoje” – ne šventvagystė, žinoma, bet tikrai nepadidinantis (turiu galvoje tik šiokį tokį suvokimo blaškymą, o ne fotografijos ar poligrafijos meninę ir kitokią kokybę) šalia esančio teksto įtaigos.
Jei jau prabilau apie tekstų įtaigą, pradžioje apsišarvuosiu formule: “tai mano asmeninė nuomonė” arba trumpesne – “mano galva”.

O dabar jau ramiai sakau, kad truputį apsimetinėju sakydamas, kad man nelabai suprantama “VYRO” ir “MOTERS” fotografijų, patalpintų knygoje, paskirtis. Jos gana aiškiai susietos su knygos “alfa” ir “omega” – prologu ir epilogu. Kitas klausimas, kiek vykusiai susietos? Manyčiau, kad vizualine prasme – visai prastai, idėjine – vyro-moters ryšys – žmogiškosios gyvybės, fizinio ir dvasinio prado, gyvenimo visumos (ir dar daugybė panašių spekuliatyvinių išvedžiojimų) pagrindas, VERSUS, tą atspindintys knygelės tekstai – ganėtinai išskaitomai užšifruota. Vėl gi, bandau mintyti toliau, prologas su epilogu lyg ir apibrėžia K.Česnaičio moters ir vyro supratį, literatūrinę jų pateiktį. Taigi, VYRAS – daugiau kasdieniška būtybė, prabylanti į skaitytoją vos ne jaunatviškai – mokykline, šiek tiek sentimentalia proza, tačiau tuojau pat įterpiantis (žinoma, iš tikro visą tai daro knygos autorius) stiprų poezijos proza intarpą, kurį aš, nesusilaikau, pabandysiu pateikti eiliuota forma:

“Tą dieną nustebsi:
Lininės paklodės
Į dangų nuskrido
Lyg paukščio sparnais
Pamosuodamos,
Ir daug obuolių
Nukrito nuo medžio,
Jie tilpo ant kelrodžio tako.
Iškrito iš sienos tranai,
Juos žiurkės pagriebdavo
Savo lizdams paramstyti,
Iš spintų, dėžių
Ropojo seni vabalai
Tarsi nepatiktų
Pašildytas kapas.”

Va, taip... Toliau vėl ramiai vinguriuoja šiek tiek egzaltuota proza, šiokie tokie filosofiniai apmąstymai, žinia, gražūs, nes žmogus parašęs ką tik pacituotą tekstą tiesiog privalo valdytį žodį, atausti jį metaforų ir sakinių melodikos “ataudais”.

MOTERIS... Jau užsiminiau apie epilogo, taigi lyg ir moters dvasinio išsisakymo, “galybę”. Iš tikro, epilogas K. Česnaičio knygoje – nuostabi (lyg ir sentimentalokas ir prie apibūdinamo teksto nelabai limpantis žodis, bet tebūnie...), aistringa poema proza, kurią skaitant kartais atmintyje iškildavo lietuviškos Dantės versijos, kartais prisimindavau laikus kai mes kartu su A.K. klausydavomės vieno “Led Zeppelin” “gabalo”, ypač tos vietos, kur stygą, aiškiai, užgauna jau nebe žmogaus pirštai, o angelo sparno plunksna. Labai panašu, kad guldant ant popieriaus knygos epilogą, angelas retkarčiais ir Kęstučiui leisdavo pasinaudoti ta pačia ar kita plunksnomis. Reziumuojant pojūčius, patirtus skaitant knygos epilogą, matyti, kad MOTERIAI autorius suteikė didžiai demiurgines galias, gebėjimą fiziškai galingiems sielos proveržiams, netgi pasaulio visavaldiškumo statusą (epilogo lyrinis herojus daugiau vyriškos lyties būtybė). Ką gi... Nenusakomai dosniai žavus dovanojimo gesto lengvumas...

Sugrįžtant iš knygos epilogo į buitinę būtį, lyg ir aišku, kad, sekant visomis kūrybos tradicijomis, autorius turėtų auginti knygos įtampą ir įtaigą nuo sąlyginai ramios pradžios iki epilogo CRESCENDO. Ar jam tai pavyko padaryti... Prisidengiu jau minėta apsaugine formule ir sakau – aiškiai ne. Knyga sudaryta iš dviejų “blokų”. Pirmasis – “Apsakymai, novelės”, antrasis – “Pjesės”. Jau ši, nevienalytė, knygos struktūra yra gana priešiška paminėtai idealiajai knygos struktūrai, o dar pačios pjesės... Pjesės, pjesės... Pjesė popieriuje, apskritai, yra tik “žaliava”, na gal pusfabrikatis, laukiantis spektaklio įsikūnijimo skaitytojo vaizduotėje sukeliamo katarsio, deja šis įsikūnijimas neretai būna apribotas tos pačios vaizduotės galimybių. Kita vertus, K. Česnaitis, būdamas ir režisierius (filmų ir spektaklių), tikėtina, gal ir rašo jas kaip tam tikrus trumpus užrašus, pastabas sau, fabulos planus, “už kadro” palikdamas daugybę vaizdinių ar tekstą papildančių judesių-veiksmų (bent taip jau atrodo), kurių visuma ir suteikia pjesės “bjauriajam ančiukui” spektaklio “gulbės grakštumą”. Be visų šių, teoriškai lyg ir antrinių bei esančių “kažkur anapus”, faktorių, knygoje pateiktos pjesės yra tikrai ganėtinai “medinės” – fragmentuotos, dirbtinės, pilnos išgalvotų ir “pritemptų” dialogų bei fabulų. Išimtis, gal būt, – “Užmirštoji siela”, bet ir tai ši išvada daugiau remiasi radijo spektaklio, pastatyto pagal šią pjesę, daromo įspūdžio. Apskritai, tikriausiai gana įdomu būtų patyrinėti vidines K. Česnaičio pjesių rašymo paskatas – gana keista, kad vos ne išimtinai poetines sakinio struktūras “spinduliuojantis” žmogus-literatas imasi lyg ir jam nebūdingo, sudėtingais konstrukciniais darbais paremto pjesių “montavimo”. Gal todėl kartais tie pjesių “statiniai” ir išrodo kaip kreivos šleivos konstrukcijos, apkabinėtos atsitiktinių metaforų “blizgučiais”. Gal K. Česnaičiui dažniau vertėtų “palydėti” savo pjesių tekstus iki scenos rampos šviesų. Mintiju, kad pjesių “išvaizda” gerokai pakistų, žinia, jei tam nesutrukdytų tas baisusis provincijos kūrybinio narcizizmo sindromas.

Aptariant knygos “novelių” dalį, iš karto tenka konstatuoti jų įvairovę – ne tiek turinio, kiek stilistikos prasme. Tai nenuostabu. Novelės rašytos, bene, keliolika metų, per tą laiką smarkiai kito ne tik gyvenimo impresijos, bet ir autoriaus būtis bei savivoka. Todėl šalia beveik dokumentinės “Pasprinkit jūs neapykanta...” regime metaforų brūzgynais išrodantį “Degantį namą”, šalia klasikine grakštuma pasipuošusios “Nostalgijos” išspausdintas trūkčiojančio ritmo, sinkopinis “Marato kryžiažodis”. Čechoviškos “Septynios vyno taurės” nesibodi froidistinių “Mandarino lūpų” kaimynystės... Šis „margumas“, deja, yra lazda dviem galais – lyg džiugu prieš pradedant skaityti naują novelę laukti kažko netikėto, bet pro šiuos „netikėtumus“ autoriaus „stilistinį veidą“ irgi sunku įžvelgti. Jei grįžti prie novelių turinio, tai jis gana vienalytis - novelėse skleidžiasi vieno ar kelių lyrinių herojų pasaulių atspindžiai ar atgarsiai, vidinių monologų mantros, “paskanintos” retais, daugiau su vidine herojų būsena susijusiais dialogais.

Dar kartą užsidėjus “mano galva” šarvus, drįsčiau teigti, kad viena iš įdomiausių knygoje pateiktų novelių – “Žaizdos triumfas”. Žinia, asmeniškai man ji yra įdomi ir lengvai atpažįstamais novelės lyrinių herojų prototipais, ir tam tikromis Ukmergės bohemiško gyvenimo realijomis, atsispindinčiomis novelės tekste ir jau lyg įžengusiomis į sustojusio laiko karaliją, bet vis tik novelėje įdomiausiai išrodo išbalansuotumas tarp siurrealistinių herojaus pojūčių, perteiktų laboratorijų, jose kliuksinčių kolbų, mėgintuvėlių pilnų pūlių, šlapimo ir kitokių šlykščių skysčių metaforomis su realistinėmis, veik aprašomosiomis, novelės (gal net apsakymo) scenomis. Šis “išbalansuotumas” subtiliai sudėlioja tam tikras skirtingas stilistines priemones į vientisą “mozaiką”, skaitytojas lengvai “bėga” teksto herojų gyvenimo pėdsakais, pasidžiaugdamas „šalikelėje“ išdėliotais pigesniais ar brangesniais teksto papuošalais. Be abejo, ypatingo skambesio kūriniui prideda netikėta, bet daug teksto raktažodžių paliečianti rašinio pabaiga.

Panašius žodžius galima būtų pritaikyti ir novelei “Mandarino lūpos”, bet, manau, kad šio kūrinio bėda yra autoriaus nesugebėjimas kūrybinėmis priemonėmis “kraujo paversti vynu” ir froidistinis K. Česnaičio užmojis šios novelės pabaigoje tesukelia pirmo laipsnio asociacijas bei gretinasi su kriminalinių kronikų stilistika bei atitinkamu gilumu.

Apskritai, knygelės viršelių spalvą nesunkiai galime susieti su įvykiais novelėse – vos ne kiekvienoje jų herojai žūsta, žudosi, žudo, miršta. Ši knygos autoriaus nekrofilija keltų ir šiurpulį ir pašaipą, jei ne jo sugebėjimas įausti šias kardinalias žmogaus būties pajautas į kitokių maksimalių ar vos juntamai minimalių savo tekstų herojų pojūčių audinį, užmaskuojant juoduosius nebūties “siūlus” kitokių atspalvių margumynu.

Bent jau šie dalykai aiškiai rodo tam tikrą autoriaus meistrystę įvelkant prozos tekstus į neįtikėtinus ir stebinančius poetinių žodžių “drabužius”. Neabejotinai būtent šis kūrybos metodas artimiausias K. Česnaičiui, juo jis naudojasi rašant didumą rinkinio novelių (ir pjesių fragmentus) nors kitokios stilistikos, sąlyginai pavadinkime ją realistine, aprašomąja, novelės taipogi gražiai gulasi ant popieriaus. Tačiau toliau kalbant apie K. Česnaičio poetines noveles būtinai reiktų atkreipti autoriaus dėmesį į tam tikrus tekstų stilistinės gramatikos trūkumus – neretai pradėjęs vienos loginės sekos metaforų dėliones, sakinį užbaigia jau kitokia logine seka. Šie loginiai lūžiai tikrai trukdo įsijausti į tekstų poetiką, griauną pačią kūrinio, paremto žodžio skambesio išryškinimu, struktūrą. Buvau truputį pasirankiojęs iš knygos šią problemą atspindinčių sakinių, bet nutariau, kad čia nėra diktantas ar rašinėlis, o knygos autorius – mokinys, tad palikime šią temą K. Česnaičio savikorektūrai.

Pabaigai galėčiau konstatuoti, kad tam tikra K. Česnaičio, kaip prozininko ir dramaturgo, kūrybinė ataskaita įvyko, jai rengtasi neatmestinai, nors kai kas išėjo kaip visuomet, bet kūrybinio broko daug nepastebėta. Kitas klausimas, kiek prozininkas sugeba atsikovoti pozicijų iš poetinės K. Česnaičio prigimties? Man rodos, nelabai daug... Taigi.