Ukmergės kultūros puslapiai

Kovo 6-tą dieną Ukmergės kraštotyros muziejuje buvo pristatyta retrospektyvinė Vytauto Igno meninės kūrybos: aliejinės tapybos, lino raižinių ir mišria technika atliktos grafikos paroda „Sugrįžimas“ (iš Beatričės Kleizaitės-Vasaris rinkinių).

Vytautas Ignas, galima sakyti, yra labiau ištikimas tradicinei tapybai. Ir ši paroda daugiau estetinio pasitenkinimo turėjo suteikti konservatyvesniems dailės mylėtojams.

Nors jo kūryboje (būtent – tapyboje) galima rasti daug ekspresionistinės dailės ženklų – V. Ignas savo kūryboje skiriasi nuo grynai ekspresionistinės mokyklos tuo, jog jo kūryboje yra daugiau simbolikos, naratyvo, nei pačios nuotaikų ir šviesotamsos kaitos, ar emocinio efekto. Ekspresionistai, kaip žinome, visada siekė betarpiško bendravimo su gamta, vertino tapymą natūroje, stebint gamtos, daiktų pokyčius priklausomai nuo šviesokaitos, dailininko ar pozuojančio žmogaus nuotaikos. O V. Ignas kūryboje labiau linkęs į naivųjį meną. Šio stiliaus raiškos priemonėmis jis ir pasakojo apie Lietuvą bei jos tradicijas.

Jo paveiksluose, ko gero, pirmu numeriu iškeltos senosios lietuviškos vertybės. Ignas – tai pasakotojas. Šiam dailininkui svarbu savo kūriniais pakalbėti apie save ir kitus, papasakoti apie senąsias tradicijas, pasekti lietuviškas pasakas. Tas naratyvo, kaip svarbiausio elemento iškėlimas labiau atsiskleidžia aliejinės tapybos kūriniuose. Galbūt geriausių rezultatų tapyboje pavyko pasiekti tuose kūriniuose, kur yra daugiau monumentalumo, naivumo ir mažiau ekspresijos (paveikslai: „Paukščiukas“, „Ieva“, „Undinė“).

Vytauto Igno grafika (ypač – lino raižiniai) primena mūsų žymaus išeivio, taip pat ilgą laiką gyvenusio JAV, dailininko a. a. V.K. Jonyno grafiką. Tačiau tas panašumas tik išorinis. Jonyno grafikos temos globalios, bendražmogiškos, ypatingai prisodrintos grynų ir atvirų krikščioniškų temų, kartais persipinančių su mitais, ir legendomis. V. K Jonynas labai mėgo šv. Pranciškaus dvasingume ieškoti įkvėpimo savo kūriniams, turėjo daug bažnyčios užsakymų. O menininkas V. Ignas nagrinėja mūsų tautos senąją ornamentiką ir simboliką. Jam svarbiau pats liaudiškumas. Krikščioniškos tematikos čia pateikiamos tarsi per pagonybės prizmę. Krikščioniškoji simbolika pilna pagoniškųjų „kosminio medžio“, „saulės ženklo“ (svastikos), „mėnulio“ elementų. Panašu, kad šios parodos autorius įkvėpimą randa mūsų senojoje grafikoje ir liaudies meistrų skulptūrėlėse. Nors stiliumi ir forma abiejų minėtų dailininkų grafika beveik nesiskiria – jų kūryba yra skirtinga savo turiniu. Ir būtent tas turinys yra Igno Vytauto kūrybos stiprybė. Aliejinėje tapyboje to liaudiškumo mažiau ir dėl šio bruožo jo tapyba galbūt nėra tokia įtaigi ir įtikinama, kaip grafika.

Akivaizdu, kad V. Ignas visas savo kūrybos gerąsias savybes ir vertingiausius vizualinius atradimus sudėjęs į lino raižinius. Čia jis ypač drąsiai savo temas prisodrina augaliniais ornamentais, viską – ir medžius, ir žmones, ir simbolius supina, tarsi audėjėlė, į vieną raštuotą audeklą. Dailininkas lino raižiniuose akivaizdžiai pasiekęs aukščiausią kūrybos tašką. Vytauto Igno raižiniai - tai tikrai vertingos mūsų lietuviškų pasakų ir padavimų iliustracijos. Nors jis 1948 m. baigė Freiburgo taikomosios dailės mokyklą, tačiau liko labai „lietuviškas“ savo grafikoje. „Neringa“. „Jūratė ir Kastytis“ „Pasaka“, „Piemenėliai“, „Pavasaris“ – tai paveikslai, tikrai įtikinančiai perteikiantys lietuvišką išskirtinumą ir mūsų krašto autentiką. O grafikos lakšte „Senoje žemaičių koplytėlėje“ šis pasakojimas pasiekia meniškumo viršų. Gal kiek kitokių nuotaikų, mažiau tautiški savo temomis ir be didesnio įtaigumo kūriniai - „Dainininkė“, „Klounas su bandža“.

Grafika, atlikta mišria technika, nesuteikia tiek estetinio pasitenkinimo, yra mažesnės meninės vertės, neparodo autoriaus idėjų vientisumo. Tačiau ir nereikia į ją žiūrėti, kaip į kažkokį ciklą išbaigtų paveikslų, nes tai formų ir temų ieškojimai, eksperimentai, skirti vitražų projektams. Kaip žinia, gyvendamas JAV autorius penkerius metus dirbo įvairiose vitražų dirbtuvėse . Iš šių eskizų serijos tikrai vertas dėmesio vitražo projektas „Madona“.

Plačiu žvilgsniu peržvelgus parodą, matyti, kad autorius visą laiką jautė nostalgiją namams ir tai buvo pagrindinis variklis, vedantis Vytautą Igną kūrybos keliu. Ir parodų lankytojams žiūrėti juk neužtenka, - reikia žinoti „kelią“ link paveikslo turinio, kad galėtum įeiti į jo pasaulį.

Sėkmės tiems žiūrovams, kurie bandys keliauti kartu su autoriumi.

J. Šakienės reprodukcijoje - V. Igno „Autoportretas“.