Nežinau ar labai kas pastebėjo, bet Kultūros centro galerijoje „apsibrėžė“ gana neįprasta ir, drįsčiau pridėti, įdomi paroda. Na, jei ir ne „apsibrėžė“ tai sodriai „brūkštelėjo“... Čia aš į tai, kad šios parodos pavadinimas – „Linija“. Nors, kai pagalvoji, gal šie žodelyčiai turi kažką bendro ne tik su parodos pavadinimu...

Taigi įžengiame į Manto Petravičiaus tapybos ir piešinių parodą „Linija“. Parodoje eksponuojamų darbų autorius lakoniškame autoprisistatyme neskuba afišuoti savo dailininkiškosios „specialybės“, tepamini, kad 1999 – 2002 metais jis mokėsi Vilniaus dailės akademijoje ir yra tapybos specialybės bakalauras. Gal būtent šis faktas ir nulėmė, kad paroda vis tik įvardinta kaip „tapybos ir piešinių“, nors piešinys neabejotinai yra labai aiški šios parodos dominantė, o parodos žiūrovas, atėjęs pasižvalgyti į tapybos darbus, yra priverstas pasikrapštyti pakaušį ir gerokai atidžiau peržvelgti parodoje eksponuojamų darbų formą ir turinį.

Jau lyg ir laikas būtų aiškiau apibrėžti dar pirmajame sakinyje paminėtą parodos „neįprastumą“. Trumpai tą padaryti bus sunku, ka dangi paroda yra neįprasta ne vienu aspektu. Pirmiausiai, vargu ar galerijos sienos kada nors anksčiau regėjo tokią netarybišką tapybą. Ji, be abejonės, parodoje eksponuojama, niekur nepaslėpta, didžiulės drobės užpildžiusios galerijos „plytinę“ salę, jos žvelgia viena į kitą „baltajame“ galerijos kambaryje, tačiau, pasikartosiu, jos pastebimos tik vėliau, kai nublanksta pirminis didelių piešinių įspūdis, o galutinis įsitikinimas ateina iš arčiau apžiūrėjus paveikslus „Sesės“ ir „Draugės“. Tad tie, kurie yra įpratę tapyboje matyti didesnį ar mažesnį spalvų margumyną turi galimybę ir nustebti, ir nusistebėti. Tačiau labai stebėtis nereikėtų, nes postmodernistinėje dailėje (o čia jau prieiname kitą parodos „neįprastumą“ – postmoderniąją dailės kalbą naudojančių kūrėjų parodos mūsuose itin retos) toleruojami, netgi pageidaujami, įvairūs „mix‘ai“, stilių, žanrų samplaikos, „žongliravimai“, apskritai, joje į pirmą eilę statomas ne tiek dailės kūrinio „gražumas“, kiek „įdomumas“. M. Petravičius „įvilkdamas“ tapybos darbus į piešinio, netgi eskizo, ar net, apskritai, grafikos „rūbą“ iš esmės elgiasi kaip klasikinis (skamba paradoksaliai, bet...) postmodernistas. Šia prasme galime džiaugtis, kad Kultūros centro parodų organizatoriai pagaliau atsigręžė ir į naujesnę dailės kalbą naudojančius kūrėjus (arba bent jau ban dančius tą daryti). Kita vertus, manyje knibžda mintis, kad parodos autorius ir pačią parodą pateikia ne tiek kaip tradicinę, įprastą tam tikro laikotarpio kūrybinių darbų ataskaitą, o kaip tam tikrą grafinę – graffitinę akciją (dar vienas postmodernaus meno atributas), užkoduotą paprastu „Linijos“ pavadinimu. Bet gal čia tik mano išmintijamai, lai parodai telieka įprastas „tapybos ir piešinių“ įvardijimas.

Labai įdomus, sakyčiau net didaktinis šios parodos aspektas yra tas, kad net ir didžiausi šiuolaikinės dailės nemėgėjai neišdrįstų tvirtinti, kad dailininkas M. Petravičius nemoka piešti. Tobula „sidabrinės nuogalės“ (spėju, kad dalis paveikslų pavadinimų jau pavirto parodos žiūrovų suvenyrais, tad čia mano naujadaras) akis, grakščios „glamūrinių“ gražuolių remiksų linijos „Pokalbio Nr. 1“ piešiniuose, profesionalumu „atsiduo dantys“ žmonių buityje piešiniai ir eskizai, leidžia teigti, kad „galva“ o ne „rankomis“ kuriamo meno epochoje parodos autoriui dailės amato pagrindai nėra visai svetimi. Kita vertus, kaip klasikinis postmodernistas (hm, prilipo...) jis savo kūrinius „konstruoja“ į pirmą vietą vis tik iškeldamas „galvos“ sudėliotas „konstrukcijas“. Štai, sugalvojo padaryti “pirštu prikišamai” estetišką (žinia, daugiau formos prasme) „Haitį ir 1546-ieji“ ir padarė. Viskas preciziška: piešinys drobės „rėmeliuose“, vos ne japonų piešinių grakštumu ir lakoniškumu nupieštas garnys, išraiškinga žmogaus figūra, sidabrinis „plėmelis“ kamputyje, netgi “perlo” akcentukas. Na, tiesiog saldžiai žavu. O šalia kabo visiška priešingybė – linijų raizgalynė, brūkšnių, juodaodžių ir šiek tiek nuogalių fragmentais numėtyta drobė. Betgi ir čia viskas labai gražiai apgalvota – čia juk pavaizduotas „Gaudymas“ – ne tiek įvykis, veiksmas, kiek procesas, aktas... Arba toks nedidelis paveiksliukas „Pasaulis nebus amžinas“ – priplėkusio aukso fonas, gemališka antropomorfinė figūra, pelenų „krešuliai“ – įprastinės estetikos prasme visiška teplionė, tačiau įjungus į paveikslo suvokimo kontekstą realių pasaulio problemų foną, kūrinys „suskamba“ ir ne taip jau tyliai...

Ukmergiškiams, žinoma, pirmiausiai reiktų skubėti prie „Vilkmergės“, juk ši legendinė esybė stačiai įpumpuota į mūsų pasąmoningą būtį ir sąmoningą buitį. Ir tikrai verta – darbas puikus desakralizacijos ar demitologizacijos (dar vienas postmodernizmo bruožas) pavyzdys. Aukštyn kojomis išsikėtojusi nežmogiška (be vaginos) būtybė, labai jau simboliško, keliais štrichais įprasminto vilko fone, toli gražu nėra kažkuo labai ypatinga nei piešinio tobulumo, nei paveikslo kompozicinės ašies (jos fone be skrupulų „gyvena savo gyvenimą“ kažkokie veido fragmentų škicai) prasmėmis. Tiesiog “paprastutė” vilko merga ir tiek. Šventvagystė? O gal tiesiog „dykai“ suteikta galimybė žvilgtelėti į pasaulį ne per standartinių, nuvalkiotų situacijų nuzulintus akinius? Man asmeniškai labai patiko „vilkmergės“ kojų pozicija, kažkuo primenanti raidę „W“ (Wilkenmergen?). Nors gal čia tik asociacijos.

Kaip vieną įdomiausių M. Petravičiaus kūrybinių „konstrukcijų“ įvardinčiau „Pokalbį Nr. 1“. Ši iš atskirų piešinių sumontuota kompozicija labai subtiliai „remiksuoja“ a.a. A. Puipos švelnaus interjerinio siurrealizmo lakštus. Kompozicijos viduryje įkomponuotas „būsimosios studijos“ eskizas - atvira citata, su siurrealistine kojos pėda židinyje, nenatūralaus dydžio bato ar reklaminės gražuolės intarpais - aplink išdėliotuose piešiniuose „išsiskleidžia“ į daugiau asociatyvų A. Puipos kūrybinio metodo iliustravimą – preciziški, bet lyg iš drabužių modeliavimo sąsiuvinių „nužengę“ piešinukai papildomi netikėtais ir į kontekstą nebetelpančiais elementais: bananais, beždžione, gulsčiais koplytstulpiais... Lyg ir paprasta, iššifruojama, bet prieš mus visai kita matymo kampo „prizmė“, skleidžianti kitokių kūrybos spalvų pluoštą, erdvė ir laikas susukti į atvirkštinę spiralę... Kaifas.

Labai subtilus „žaisliukas“ (tiesiog dėl mažo formato) „Ne Galima“ (nuotraukoje). Paveikslas - žavus meno žanrų „citatų“ rinkinys: viename kampe sidabrinė paveikslo drobė gražiai „interferuoja“ su užtemptu nailono tinklu, kartu kurdami mirguliuojančius op meno efektus, kitame tas pats nailonas kelia asociacijas su ansambliažais. O žavaus moteriško veiduko piešinys, nailono „nuvarytas“ į antrą planą, norom nenorom refleksuoja į socialinius visuomenės reiškinius, asocijuojasi su suplyšusiomis moteriškomis pėdkelnėmis, dialogais - „Negalima – ne, galima“... Ir visa tai „padaryta“ iš esmės keliais štrichais !

Savaip įdomi ir tapybos drobė “Draugės”. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas turi pakankamai “tradiciškumo”, netgi realistinės dailės bruožų – drobėje nesunkiai “identifikuojame” maždaug 6-jo praėjusio amžiaus dešimtmečio fotografiją paveiktą laiko, gamtos, gal ir netinkamo saugojimo kur nors palėpėje ar rūsyje. Šis nostalgiškas prabėgusio laiko motyvas nėra toks jau labai retas net ir lietuvių tapybos kontekste. M. Petravičiaus nuopelnas yra tame, kad jis iš esmės nevaldomą ir neapibrėžiamą laiko ir gamtos įtaką kasdienybei įprasmino panaudodamas “neartikuliuotą” tapybos kalbą, pusiau gamtines medžiagas (želatina) ir nekopijuodamas ar nekartodamas gamtos įtakojamų procesų, meninėmis priemonėmis sukūrė lyg ir paralelinį jų atitikmenį. “Draugės” ir apdegusios, ir apipelijusios, ir vandens paveiktos, nors nei vienos iš šių konkretybių drobėje tikrai neišvysime.

Baigdamas (diduma parodoje eksponuojamu darbų jau aptarti ar bent paminėti) norėčiau pabrėžti, kad M. Petravičius “darydamas” vieną ar kitą darbą nebūtinai galvoje turėjo tą patį kas čia mano išdėstyta – gal viskas buvo net visiškai atvirkščiai, bet bevelyčiau situaciją nusakyti kaip tam tikrą JAM SESSION - vienas sugroja motyvą, kitas atsako tam tikra improvizacija. Tad visiems žiūrovams linkiu kokybiško ir malonaus džiazavimo su parodos autoriumi. WELCOME TO THE JAM SESSION !

E. Druskino reprodukcija

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau