„Žaibo viražai“, Leonoros Jankeliūnienės poezijos knyga, Valdo leidykla, 2007. Viršelio ir nuotraukų autorė – fotografė Nijolė Paškauskienė. Knygelės redaktorė – Erika Straigytė

"Realybė autorei – tai momentinių įspūdžių, besikeičiančių pojūčių dinamika. Impresijos žanras geriausiai tinka tikrovės nepastovumui reikšti, plečia žmogaus jautimo bei suvokimo galimybes“, - rašoma knygelės anotacijoje.

Stebėdamas iliustruotą poetės Leonoros Jankeliūnienės knygelės viršelį, kuriame aplaužytas po audros susmegęs ant žolės ąžuolo kamienas tarsi didysis fantastinis gyvūnas, slepiantis savo amžių tarp nulupinėtų šakų ataugų, susigrąžinau ir savo išgyventą impresiją, kai lietingą vasaros naktį sustojau prie pakelės šakoto ąžuolo ir trumpam prigludau prie kamieno pusiaukelėje tarp mieste laukiančių namų, karštos arbatos, ir neseniai paliktos ežero pakrantės, kur ką tik nusileido į vandenį sutemos, o prieš audrą "sustojo" lapai, kaip prieš ataką kareiviai. Pliūptelėjo lietus, plaudamas mano drąsos likučius. Ar baimė tvyrojo keleivio akyse? Ne. Gal daugiau nuostaba, matant stichijos galybę, o debesyse, tarp properšų, aukščiau, kur erdvėje sklando mums mieli angelai ir pavojaus trimitus pučia juodi perkūno raiteliai ant žirgų, staiga pasirodė išilginė žaibo šaka, nutvieskusi aplinkui medį suakmenėjusį žmogų, kalbantį mintyse jaustukus ir aiktelėjimus, nes griaustinis tvojo garso blyksnius taip, kad atėmė amą. Ir taip dangaus saliutas, nemokamas ir nepakartojamas apgaubė mane ir mano mintis apie mirtį, ir apie gimimą, ir apie gamtos galybę ir nepavaldumą mūsų akių ir proto laikui. Juk tai įspūdžiai, pasiliekančios impresijos, vėliau galvojau, užgožiančios mūsų pilką sapaliojimą apie išpūstas neapsitenkinimo gyvenimu problemas. Visa tai subliūkšta prieš akimirkos duotą žaibo viražą.

Poetės Leonoros Jankeliūnienės penktoji poezijos knyga „Žaibo viražai“ tarp parašytų įvairiais metais tekstų jos kūrybinėje biografijoje – brandžiausia. Tai iš tikrųjų gana vientisas tekstų rinkinys, kurio turinį nusako pati autorė – tai impresijos. Tiksliau, momentiniai įspūdžiai, matant ar jaučiant tau įdomų daiktą ar reiškinį. Jos tekstai sudėlioti, nevaržomi klasikinių eilėdaros reikalavimų. Neišsiplėsdami eiliuoti tekstai išreiškia poetės kasdieninę nuoskaudą, viltį ar nerimą, tolygu į ką kreipiasi.:

“Sakai – pavargai nuo kasdieninio šnekėjimo apie šį bei tą,/ tarsi eitum pro nesibaigiančių, monotonija supančiotų dienų/ eilę. Žemės darbai, gyvulių liuoba, valstybės dotacijos, tvirta/ patvari avalynė šiokiadieniams šventadienių rūbai – iš/ „skudurynų“..../ Nežinau, nežinau... Užsidariau eilėraščiuose ir tik retkarčiais/ iškišu galvą apsidairyti... Ačiū Tau, Dievuli, manau, jog valdai Dangų. Žemė jau beveik visa išparduota.“ (psl.53).

Toks poetės santykis su ją supančiais žmonėmis ir daiktais, nupiešia ir šią drobę, kurioje - mūsų tekanti buitis su savo realiomis pilkomis spalvomis. Tačiau poetė veržiasi iš to sąstingio ir ginasi romantiškai pakylėtais peizažo eskizais, aprašo tai, tarsi apžvelgdama panoramą ir užbaigia netikėtai skaidriu iškvėpimu:

„Šviesus, raminantis padangių aukštumėlis, laukų panorama/ ir žaluma miškų. Ankstyvo rytmečio ūkai apglobę slėnį – tik/ klykteli širdis. Ir vėl tylu, tylu.“

Arba:

„O į kūdrą, kur mazgoju kojas, merkia snapą paukščiai sausroje. Čia abi su vasara sustojom. Tik ji visada grįš vasara. O/ aš gi – ne.“ (psl.19).

Kyla asociacija su japoniško eilėraščio haiku žanru - palyginimas nėra visiškai tikslus, nes ir eilučių skaičius, sąskambis poetės impresijose – nevienodas, tačiau pati išdėstyta minties strofa, kur apžvelgiamieji sakiniai, užbaigiami netikėtu palyginimu ar metafora, tikrai artimi savo dvasia. Tai moters gyvenimiška filosofijos išraiška....

Tekstuose dominuoja nostalgija praėjusiam jaunystės laikotarpiui, kur rodos, saulė buvo kaitresnė, žiedo ar smilgos puokštelė gražesnė, kur bučinys, skirtas mylimajam, vaikui, tėvui, išsivalo nuo bereikalingų prilipusių smulkmenų, užgožiančių prasmingos akimirkos svarbą ir esmę.

Kruopščiai redaktorės Erikos Straigytės redaguota (gal ir jos maketuota, nes kitų pagalbininkų knygelėje nenurodoma) knygelė sukelia grakštumo, subtilumo įspūdį, leidžia tekstui kvėpuoti. Tai rodo redaktorės profesionalumą, įsiklausymą į autorės kūrybos jauseną. Tam padeda ir knygelės apipavidalinimui panaudotos ir jos dvasią atitinkančios fotografijos, kurių autorė – Nijolė Paškauskienė...

Prisimenu ankstesnius poetės eilėraščius, kurių audinyje kartais stigo pamatuotos motyvacijos, o pritempti žodžiai, parašyti iš bendrinių žodžių sekos: pergalė, tėvynė, gėris, motina, panorama, ir pan., sudarkydavo teksto audinį, atitolindavo intymų, paprastą, švelnų ir skaidrų kalbėjimą su savimi ir skaitytoju. Šiame rinkinyje, dėka tų taupiai tekančių minčių srauto, šių riktų sumažėjo ar beveik išvengta, sustabdant juos netikėta įžvalga ar metafora. Kai kur poetės L. Jankeliūnienės rinkinyje „Žaibo viražai“ dar išlenda didaktikos siūlės, pamokomo tono gaidelės, sentimentalių, patetiškų pastebėjimų, palyginimų... Tačiau tai pasirodo jau retai, nebado akių...

Ir tai džiugina. Džiugina, kad gali perskaityti jautrios moters vidinį pasaulį atspindinčius taupius žodžius. O valdyti žodį, tai jau meistriškumo reikalas. Kur poetė tikra dėl savo posakių – ten ji ir išryškėja trapi ir ryški it žaibas:

„Slepiu paukščio giesmę į lūpas, kad jai čia lizdelį įrengčiau,/ kad akmeniu dangų praskėlus šita giesmele prisidengčiau" (psl.16).

Arba man patikęs trumpas mirties akimirkos įspūdis, talpinantis daug gyvenimo druskos, tarsi žmogaus moto:

„ ... Bedantė burna, prasivėrusi šypsenos mirksnyje...“ ( psl.60).

Ir dar daug kitų perlų, deimančiukų ar tiesiog spalvotų akmenėlių...Bat lai juos rankiojąsi pats knygelės skaitytojas.

Taigi, ar būna romantiški žaibo viražai? Žinoma, jeigu juos pamato ir perteikia mums poetė Leonora Jankeliūnienė savo knygelėje „Žaibo viražai“.

Žaibas – tai Viešpaties ranka...

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau