Ukmergės kultūros puslapiai

Nemanau, kad labai „prisigražbyliausiu“ sakydamas, kad spalio 3 d. pradėjusi veikti Netradicinės lino dailės simpoziumo darbų paroda – reiškinys tikrai išskirtinis, bent jau turint galvoje Ukmergės parodinių erdvių kontekstą. Tad kaip „išskirtinis reiškinys“ ji tikrai nusipelno didesnio dėmesio ir kalbėjimo. Kalbėjimo tiek apie pačią parodą, tiek ir apie Netradicinės lino dailės simpoziumą, jo dabartį ir perspektyvas... Gal apie pastaruosius dalykus – vėliau...

Pradėsiu nuo to, kad paroda didelė, gausi, eksponuojama dvejose Ukmergės kultūros centro galerijos salėse ir „susidėliojusi“ į gana skirtingas savo meniniu lygiu ekspozicijas – pirmoje Kultūros centro galerijos salėje eksponuojama kolekcija yra tikrai gerokai brandesnė. Nemanau, kad parodą „dėlioję“ žmonės kaip nors pagal meninį lygį “svėrė” ir rūšiavo eksponatus ar, kad antroje salėje talpinamų darbų autoriai turėtų jaustis kokie nors „antrarūšiai“. Tiesiog didesnė ir „sterilesnė“ pirmoji parodinė salė turi savo eksponavimo logiką, sietiną su didesnių kūrybinių darbų talpinimu joje. O, kaip taisyklė, vis tik didesni darbai „gimsta“ jau tam tikrą kūrybinę patirtį sukaupusiųjų galvose ir rankose. Be to ir patys kūriniai „reikalauja“ atitinkamos kaimynystės... Taip tie meninio lygio „skirtingumai“ ir atsiranda bei pasimato.

Taigi pradedu žvalgytis po pirmąją galerijos salę... Joje dominuoja dviejų dailininkių – Laimos Dzigaitės ir Romualdos Zareckienės kūryba. Dominuoja ne tik parodai pateiktų darbų kiekybe (pirmoji eksponuoja 5, antroji – 7 darbus), bet ir jų menine kokybe, kolekcijų brandumu. Pastarasis teiginys ypač taikytinas L. Dzigaitei, žinoma, pažymint, kad dauguma parodoje eksponuojamų jos kūrinių yra “namų darbai”, taigi jų autorė turėjo daugiau galimybių ramiau apmąstyti ir giliau apžvelgti patį kūrybinio darbo vyksmą. Dailininkė parodai pateikė pakankamai minimalistinius, formos ir išraiškos priemonių prasmėmis, daugiausiai iš lino pluošto pagamintus darbus ir lyg naujai pažvelgė į naudojamą medžiagą (anksčiau jai labiau “prie širdies” buvo arba tvirti plokštuminiai ir erdviniai konstruktyvai, arba, atvirkščiai, efemeriški, spalių “šerkšnu” padabinti ir smulkių elementų gausa pasižymintis darbai). Minimalizmo prasme maksimalistinis (vos ne kalambūras...), tikriausiai būtų jos “Švelnus paviršius II”, kuris savaime, ne ekspoziciniame kontekste, tebūtų paprastas lino pluošto “gabalas”, tačiau kaimynystėje su “Švelnaus paviršiaus I” mazgu pradeda “groti” kaip tam tikro mini ciklo, diptiko elementas. Lengvai transformuojamas, galintis “prisitaikyti” prie skirtingų parodinių plotų, vėlgi, jautriai minimalistinis, yra L. Dzigaitės darbas “54”. Ši skaičių “magija” gana lengvai šifruojama – tai 54 keturi paprasti lino pluošto mazgeliai, autorės valia skirtinguose parodiniuose plotuose lengvai galintys virsti vis kitokiu, formos prasme, objektu. Savaip “diptikiški” dveji “Kabantys objektai”. Jei vienas iš jų šiek tiek asocijuojasi su dailininkės anksčiau kurtais linų stiebelių “japoniškais pynimais”, tai antrasis yra lyg ir perėjimo į šiemetinę minkštai-apibrėžtą autorės ekspoziciją simbolis – iš minkštų lino pluošto “debesėlių” konstruojama paprasta ir kartu aiškiai apibrėžta “dangiško skėčio” ar ko nors panašaus, konstrukcija. Panašiais principais sudėliotos ir “Sagos” – “griežtai–minkštas” objektas, žavintis tiek savo paprasta, natūralaus lino pluošto spalva bei jaukia minkšta substancija, tiek ir visiškai “atvirkščiai” pateiktais lengvai atpažįstamais natūrinės atspirties objektais – sagomis.

Kalbant apie R. Zareckienės darbus reiktų pabrėžti, kad čia erdvės diskusijai yra tikrai daugiau (ir ne tik todėl, kad jos darbų parodoje eksponuojama daugiau ir jie gerokai įvairesni). Na, pavyzdžiui, kas tai yra “Stilius” - ekspresyvi antropomorfinė formą ar aliuzija į vaikiškus žaidimus rengiant iškarpytas lėles iškarpytomis suknelėmis? Tam tikras “remiksas” jau anksčiau simpoziumo metu kurtų darbų (pvz. I. Griezanes “Suknelė”) temomis ar bandymas tą temą perteikti naujai? Klausimų daug, vienareikšmį atsakymą į juos rasti tikrai nelengva, o neatsakytų klausimų gausa nebūtinai byloja kūrinio naudai. Diskutuoti galima būtų ir prie “Paukščiai išskrido” (ar tai savo spalvomis ir atlikimo precizika subtilus rankdarbis, ar vis tik šiuolaikinės tekstilės objekto eskizas, įžanga į stambesnį kūrinį?) ir prie “Močiutės palėpėje”. Manau, kad diskusijas šalia šio darbo gerokai apmažintų, koks nors “nenatūralistinis” jo elementų eksponavimas, gal, pavyzdžiui, vertikalia ar horizontalia tiese – tada būtų daugiau galimybių žvelgti į šio darbo elementų spalvinius niuansus, į jų paprastų formų santykį su apvaldoma erdve, gal net į tam tikras sąmojo subtilybes ir “nebematyti” tik elementaraus (ir gal dėl to piktinančio-nervinančio) maisto produktų perdarymo į nevalgomas būsenas fakto. Šiaip ar taip mene daug ką nulemia smulkmenos ir plonybės. Šiuo atveju būtų galima “paimti” pavyzdį iš gretimai eksponuojamo Juliaus Žėko darbo “Raumenų skaidulos” Savo esme tikrai gana natūralistiniai, vos ne iš anatomijos vadovėlio nusižiūrėti (o jei visai tiksliai, tai – nusižiūrėti), paprasti ir elementarūs savo forma kūrinio elementai, juos eksponuojant sudėlioti į tiktai grakščią ir elegantišką kompoziciją, nedarkančią, o atvirkščiai, puošiančią bendrą parodos ekspoziciją. Toliau kalbant apie R. Zareckienės darbus, galima pratęsti ir tam tikrus pastebėjimus – kompozicija “Lervutės” iš tikro labai įdomi savo forma ir skirtingų “kietumų” medžiagų deriniu, tačiau, mano galva, jai trukdo nesurastas dydžių santykis tarp darbo pagrindo ir lininių kūrinio elementų. Atrodo, kad didesnis darbo pagrindas “išsiveržtų” iš bendros darbo kompozicijos, taptų tik fonu, pabrėžiančiu pagrindinių darbo elementų kompozicinį grožį, o dabar jis kol kas diktuoja tam tikrą dalinį kompozicijos “sausumą”. Kalbant apie dailininkės “Makrozoną III” ir “Torsą” būtina pabrėžti, kad šie kūriniai yra kelių dailininkės kūrybinių linijų tęsiniai ir jų įdomumas, gražumas ir naujumas, geriau atsiskleistų eksponuojant juos su ankstesniais panašaus stiliaus (pavadinkime juos “makrozonų” ir “linamikos” stiliais) kūrinais, bet nesant tokių galimybių pabrėžtina, kad šie darbai – eilinis žingsnelis (ar žingsnis) aukštyn kūrybinių kopėčių laipteliais. Jos “Mėnulio arka” – gal ir neavangardinė, tačiau nepriekaištingai sudėliota, bet kokiam linų simpoziumui gėdos nedaranti, santūri ir atšlifuota kompozicija. O štai R. Zareckienės “Gėlių takas” – neabejotinai bent jau pirmosios parodinės salės, o gal ir visos parodos dominantė. Darbas savo dydžiu, sudedamųjų elementų formų paprastumo grožiu, jų vientisu spalviniu koloritu, užimamu plotu “apvaldo” nemažą parodų salės erdvę, tad be tam tikro estetinio poveikio “čia ir dabar” turi ir tobulėjimo, “peraugimo” į kito kūrybinio stiliaus ir žanro – instaliacijos – galimybes.

Toliau žvalgantis po parodą į akis krenta dviejų “senų” simpoziumų dalyvių iš Latvijos, Livanų miesto, Ilzes Griezanes ir Sandros Vigules darbai. Jos pirmosios įžengė į tą “zoną”, link kurios šie simpoziumai po truputį natūraliai judėjo – linų spalvinimą. Žingsnis dėsningas, nors ir gana rizikingas – “nustūmus” į šoną natūralų, lengvai tarpusavyje spalviškai derantį lino ir jo produktų koloritą, nori nenori tenka įžengti į kitą – spalvų ir atspalvių sritį, o ten jau pradeda galioti visai kitokios taisyklės. Gal todėl ir šių dviejų dailininkių darbai iš pirmo žvilgsnio kelia postipres asociacijas su kilimais, jų pynimu ir audimu. Tik vėliau, įsižiūrėjus, pradedi suprasti, kad jos abi žengia visiškai skirtingais keliais: jei S. Vigule iš tikro kuria sąlyginai paprastą lino vėlimu ir siūvinėjimu pagrįstą kiliminį pano, tai I. Griezane iš tikro bando “tapyti” linais – spalvotais plaušo “kediniais” formuoja spalvines plokštumas, jo įvairiastorėmis juostomis formuoja linijas. Jei žvelgti šiek tiek atsietai, tai šiam jos darbui (“Pjūtis linų lauke”) gal vis tik reiktų daugiau jau minėtų “pluoštinių linijų”, tačiau šiaip darbas yra tikrai įdomus ir priskirtinas prie simpoziumo atradimų, plečiančių jo kūrybinę erdvę. Kitą vertus, norėtųsi autorei pasiūlyti panašiu “linų tapybos” principu padirbėti su nedažytais linais. Gal rezultatas būtų neprastesnis, nes vis tik aptariamajame darbe jo “kilimiškumas”, šiek tiek “aitrios” spalvos “lenda į priekį” ir nepadeda kūrinio visumai.

Toje pat salėje eksponuojami keturi Juliaus Zarecko darbai vertintini daugiau kaip eksperimentai. Abu darbai “Geltona-juoda”, nors ir šiek tiek skirtingomis priemonėmis ir medžiagomis, nagrinėja “apgalvotų atsitiktinumų” t.y. tam tikrų smulkių ruošinių “dėlionės” į didesnę meninę kompoziciją, galimybes. Gal tai ir įdomu, bet dėl šių plokštuminių darbų formos ir dydžio, o gal ir dėl nedidelių skirtumų tarp šių dviejų darbų, neleidžiančių žvelgti į juos kaip į diptiką, jie vis tik palieka daugiau eksperimentinę, o ne meninę vertę turinčiais kūriniais. Panašiai nutiko ir su kita dailininko eksperimentų “serija”: “Kryžiukai-nuliukai” ir “Knyga”. Vėl gi, tam tikras “spalinio popieriaus” technologinis atradimas “nublankina” estetinę ir meninę šių darbų vertę. Gal būt, “Kryžiukai-nuliukai geriau išrodytų jei būtų žymiai didesnio “formato”, o “Knyga” atitoltų nuo realistinės formos ir būtų eksponuojama išardyta, rėmeliuose, su tam tikra nuoroda į senų manuskriptų prezentacijas. Na, bet čia jau yra autoriaus, o ne žiūrovo reikalas...

Vyginto Savicko triptikas “Architektūriniai motyvai” yra iš tų darbų, apie kuriuos galima sakyti – paprastas, gerai apgalvotas, greitai padarytas, pakankamai efektingas, ganėtinai naujas. Manau, kad kūrinio apibūdinime yra pateikta ir visa jo sukūrimo istorija, ir kūrybinė-parodinė vertė. Nors, pridėčiau, tai daugiau susiję su dviem triptiko dalimis – trečiasis (gal dėl to ir eksponuojamas ant grindų) gana neišraiškingas savo “ornamentika” ir, matyt, mažiau apgalvotas ir “išieškotas”.

Vis tik, jau norėtųsi žygiuoti ir į sekančią dailės galerijos salę...

Gal reiktų pradėti nuo to kas sukėlė lyg ir “mažą audrą stiklinėje” (bent jau šiame tinklapyje ir jo komentaruose) apkalbant šią aptarinėjamą ekspoziciją – vaikų darbus, eksponuojamus čia. Tiesą sakant, mažiausiai dėl visko čia dėti yra patys vaikučiai (maži ir dideli) – dar kartą tiesą sakant, esu matęs kaip suaugę dėdės ir tetos, su diplomais ir be, darė žymiai bejėgiškesnius darinius nei tuos vaikiškus kūrinius, kuriuos matau išdėliotus dabartinėje parodoje. Patirties stoka visus sulygina, deja... Gerai, kad simpoziumo organizatoriai sugebėjo subalansuoti simpoziumo “senbuvių” ir “naujokų” santykį, gerai kad pradėjo rastis ir kauptis patirtis ir labai gerai, kad nors keli vaikučiai ar šiaip jauni žmonės, vietoje to, kad maudytųsi ar dūktų lauke, krapštosi su kažkokiom neaiškiom ir kasdieniame gyvenime mažai pažįstamom medžiagom... Tačiau, kitą vertus, labai gerai būtų jų darbus pateikti kaip tam tikrą atskirą ekspoziciją, išskiriant tam kokią parodų salės sieną ar kampą, nurodant autorių metus, o gal net darželį ar mokyklą. Manau, kad tada jaunieji autoriai savo “kompanijoje” jaustųsi drąsiau, jų mamytės ir tėveliai maloniau, parodų salė taptų jaukesnė ir malonesnė, o kai kurie suaugę dailininkai, gal ir truputį raustelėtų pasilyginę... Tai štai kokia idilija ateitų į Ukmergės kultūros centro galeriją, vos ne kaip žymiajame projekte “Maskva – Vasiukai”. Na, žinia, šie juokai čia tik “dėl žodžio gražumo”.

Produktyviausia simpoziumo autorė yra Olena Švec iš Podolės Kameneco, Ukrainos. Šiemečiame simpoziume ji sukūrė 13 darbų ir bent šita prasme tikrai gali būti tituluojama šauniausia simpoziumo dalyve. Kadangi O. Švec šis simpoziumas jau penktasis, atrodo, galima, apžvelgus jos kūrybą, daryti tam tikras išvadas apie jos kūrybinį kelią bent jau simpoziumų metu. Manau, kad galima teigti, jog ši dailininkė evoliucionavo nuo paprastų, šiek tiek slaviškosios tautodailės atspalviais papuoštų dekoratyvinių “paveiksliukų” iki ganėtinai įvairiaspalvės kūrybinės kolekcijos. Joje šiemet matome dar šiek tiek realistinius, tačiau lyg iš bronzos išlietus paveikslus-plokštes “Vėjo nublokšti”, “Pirmykščiai šokiai”, “Bėganti lietuje”, “Mėnesienos naktis”, žaismingus spalvinius paveikslus “Laimės paukštė”, “Ekspresija”, “Ukrainos gėlės – piliarožės”, grafinį “Įkvėpimą”, lyg jau ir anksčiau matytus salsvai dekoratyvius “Vakarienė”, “Rytas”. Tačiau atidžiau apžvelgus šių metų dailininkės "palikimą", vis tik tenka konstatuoti, kad ne visada kiekybė būna tolygi kokybei. Jei kalbėti apie kūrybinius pasiekimus, kaip sąlyginai brandžiausius tepaminėčiau aukščiau išvardintus “paveikslus-plokštes”. Kitiems darbams dar gerokai trūksta arba elementarios kompozicijos pajautos, arba atskirų darbo elementų suderinamumo, arba darbų stilistikos “nenueksplotuotumo”.

Salės centrinėje erdvėje eksponuojamas Melanijos Širvienės “Pienių šokis” kelia dvejopas asociacijas. Iš vienos pusės tai gražus, pakankamai lengvai atpažįstamas natūralistinis objektas, beje meistriškai atliktas (išskyrus daug ką gadinančią virvę - “pienės kotą”), todėl daugiau traktuotinas kaip dekoro ar puošybos elementas. Kitą vertus, aplink “pienės burbulą” kabantys “pienės pūkai” kelia mintis apie galimą efemeriškai lengvą, subtiliausiais šviesos ir šešėlių žaismais “žaidžiančią” instaliaciją. Bet čia, jau kartojuosi, lems dailininkės širdies polinkio pusė.

Panašiai tenka blaškytis ir kalbant apie Daivos Gerulskienės darbus “Prieš veidrodį”, Įspaudas”, “Sukurys”. Nes iš vienos pusės norisi galvoti apie kokį nors autorės siekį tyrinėti, žinoma, kūrybiškai tyrinėti, įvairių substancijų įvaizdį padengus jas smulkia mirgančių spalių “plėvele”. Juk “Prieš veidrodį” – lakoniškas erdvinis tūris, “Ispaudas” – sudėtingas įdubimas stambioje plokštumoje, “Sukurys” – abstrakčių plonų paviršių darinys. Antrą vertus, visa tai (gal nebent išskyrus “Prieš veidrodį”, dėl formos paieškų) taip gražiai dera prie jau minėtos “vaikiškosios kūrybos”, kad net nejauku darosi.

Panašūs jausmai apima ir žiūrinėjant į įvairius “driežus”, šikšnosparnius, “laužus”, “gėlių užkardas” ir panašius dalykus. Todėl šių, čia įvardintų darbų autoriams vis tik būtų galima pasimokyti iš jų “kaimyno” J. Žeko. Pasimokyti tą prasme, kad šis simpoziumo dalyvis vis tik sugebėjo savo gana aiškiai išreikštą plastinį "mažaraštiškumą" užmaskuoti išmintimi, gudrumu, išradingumu ar net autoironija (darbas “Pasenęs motyvas”). Čia turiu galvoje jo neskubėjimą įsijungti į “praktinį” simpoziumo darbą, atidų kitų stebėjimą, visiškai netradicinės tematikos išmintijimą (piešinių iš anatomijos knygos “įkūnijimas” darbuose “Raumenų skaidulos”, “Gimdymo problemos”), sugebėjimą “šaudyti iš karto į du zuikius” – filmuotis “beminkant” vieną iš darbų. Žodžiu kūrybiškumas vis tiek randa išeiti iš nepatogių padėčių, tiesiog reiktų jam ramiai leisti bujoti.

Tad ir... Bujokim, bujokim, bujokim... bujokim, bujokim visi... bujokim, aukštaičiai...

V. Savicko nuotraukoje Svetlanos Kulgajevos (Livanai) "Rugpjūčio rytas"