Lindžiu kasdienybės irštvoje. Su literatūra ir be jos. Kažkodėl aplinkui matau daugiau literatūros, nei pačioje literatūroje. Pačią tikriausią ir gražiausią poeziją kuria vaikai. Ypač tie, kurie neryši kaklaraiščių.

***
Gyvenom kartu dvidešimt metų.
Apšaudydavai mane savo žvilgsnių
ir žodžių sagutėm –
raudonom, žaliom, mėlynom, kurias
įsiūdavau į džiūstančias tavo rankoves
arba virdavau iš jų sagučių košę.

Tu valgydavai ir sakydavai, kad skanu,
nors net man pačiai būdavo neskanu:
imdavau raukytis, sakydavau, kad tai
nuo alergijos kečupui. Tu nustebdavai:
„Nemaniau, kad turi alergiją kečupui“.

Aštrių kampų buvo kiekvienam mūsų
namo ir sielų užutėky. Aš vis susiplėšydavau
į juos savo pėdkelnes, tu vis duodavai pinigų
naujoms nusipirkti. Suplyšusias pėdkelnes
nuveždavom mamai – ji pridarydavo
skilandžių, būdavo skaniau nei sagučių košė.

Kai žvilgsnių ir žodžių sagutės išbluko,
nusitrynė kampai, išplakėm vienas kitą
ilgesio rykštėm, sulysom be košės,
susitraukėm į vieną rožinę sagą –
mūsų vaikai pro jos keturias skyles
iškeliavo į keturias pasaulio puses,
vėliau mama ją įsiuvo į mirusio tėvo kepurę.

Taip kartu išgyvenom dvidešimt metų
todėl kad kartu negyvenom.


Pompėja

skaičiuodavau viską
iki pirštų galiukų:
užuolaidų raštus,
smunkančią tavo kepurę,
mamos spaudžiamas votis –
cypdavau, bet tikėjau,
kad tai maži ugnikalniukai,
galintys užlieti
pačią didžiausią
Pompėją

ir praeidavo

ugnikalniukai užliedavo
barzdotą skruosto duobutę –
taip mėgdavau ją išragauti
aštriu liežuvio kampu,
bet įpjaudavau

po to į akis priaugdavo
meilės vijoklių –
stebėdavom patys,
bet buvom nematomi

viską skaičiuodavau
iki pirštų galiukų –
pirštų galiukai nudilo
ir supratau, - išėjai,
nes be jų būtume
nesusikalbėję

tą rytą Pompėja išskrido
ir ugnikalniai grįžo į votis


***
paskutinės vidurmiegio kruopos
pasislepia tavo raukšlelėse
ir lietvamzdžiu nukutena
į aristokratišką mėlyną
veną

kad pavirsčiau tom kruopom
įsukčiau tave it džiūvėsėliuos kotletą,
nors labai, net labai
nenorėsi būti suvalgytas
su bulvių koše


***
Vyrai sugula į memuarus
kaip paklodės.
Tuos iš širdies išskiepytus vyrus
persodina pačioj matomiausioj
salelėj, apveda raudonai,
kad visada būt po ranka
ir kartais cituoja
vienišoms nusivylusioms draugėms.

Kai kuriuos vyrus augina
žaliuose memuarų loveliuose,
kad neištrūktų,
neplaukiotų it unguriai
po galvą.

Vyrus, kurie dėl rimtos
ar nelabai priežasties numirė,
memuaruose užtušuoja juodai,
kad jie negalėtų išlįst pro strypų
tankumą nesusiplėšę kelnių.

Vyrai, kurie nesugula į memuarus,
sugula į patalus.


***
Turėjom daug papročių: gultis duobėn
ir kas vakarą vagoti debesis
žvilgsnių galąstais – mėlynais ir žaliais,
kad dangui imtų skaudėti.

Vagose prisėdavom kaštonų ir varnų:
išaugdavo iki žemės – dideli, prisirpę
lyg nėštuolė devintam laukimo mėnesy.

Kai pribirdavo pilna duobė,
eidavom miegoti.

Turėjom daug papročių: gaminti žodžių
ir minčių smeigtukus –
juos sutupdydavom į gėlėm siuvinėtą pagalvę;
gėlės greitai nudžiūdavo.

Kai pribyrėdavo džiovintų žiedlapių pilni patalai,
eidavom miegoti.

Papročiavimai laikui bėgant tapo
bepročiavimais: tu guli duobėj,
užverstas kaštonais ir varnom,
mane spaudžia sudžiūvusių usnių paklodė.

Ir šaudom vienas į kitą
sužvarbusiais žodžių smeigtukais.
Ką ten – iš jų didžiausi vinys išaugo.


***
ananasų sultys išgraužia
mano liežuvyje vagą –
tu iškart susodini
sėklines bulves, arkleliu
apvagoji, tas šikteli
tiesiai vagon, nusikeiki:
a jopšik

po to už dantų kuolelio
pririši arklį ganytis, o aš
atryju tave, atryju nuryju,
atryju nuryju, liežuviu
prispaudžiu prie gomurio,
įvolioju į tarpdantį, kaip karbonadą,
kol tu, mostaguodamas rankom,
šūkauji „gelbėk“

arklys išsprunka pro atvirą burną
kaip žodis, išlaužia visą tvorą dantų,
ne žvirbliu, tik šnypščiančiu vėjo gūsiu
sugrįžta

ir kam tu man toks reikalingas
sutrintas, sušlapęs karalaitis
be žirgo?

nebus kam be jo sėklinių bulvių
vagoti, o nusikast
jau ir be tavęs
kaip nors
nusikasiu


***
tikrai, - sakau, -
parašyk man eilėraštį
kad ir trumpą, - sakau, -
bet kad lėktų
nekliūdamas už šakų
ir kampuotų pakaušių

kad tilptų į rankinę
- supranti, dabar labai
mažos, negražu, jei styros
koks eilėraščio galas
išlindęs

žmonės galvos, jog
pavogiau iš kokio Gintalo
dešrą ar agurką iš Kietaviškių
šiltnamių, kvies policiją, o po to –
įrodinėk jiems, kad nešiojuos
eilėraštį

na gerai jau, gerai, jei jau nori
sakau, parašyk man eilėraštį ilgą,
tik prašyčiau sulankstomą
ir minkštu viršeliu –
galėsiu jį panaudot
kaip staltiesę ar vonioje
vietoj rankšluosčio
-------------------------
ir gavau eilėraštį dovanų
gimtadienio proga:

Vaivai
VON

gražus buvo pavasaris
pilnas poezijos
gylio

nežinojau, kur dėti –
net sulankstytas niekur
netilpo

Autorės nuotrauka