DEPECHE MODE
- Smulkiau
- Paskelbta: 2008 m. gruodžio 17 d.
Tiesą sakant, šis tekstas su Ukmergės kultūra bendro turi tik tiek, kad vienas ukmergiškis kitam ukmergiškiui kažkurio tai gimtadienio proga padovanojo Serhij Ža dan knygą „Depeche Mode“, o tas ją beskaitydamas suprato, kad jau senokai kokia nors knyga teikė tokį skaitymo džiaugsmą ir kitokias „pliusines“ emocijas. Tuo pačiu gimė ir įsitikinimas, kad būtų didelis „griekas“ nepasidalyti nors dalimi to ir su kitais, bent jau tais, kurie nepatingės paaukoti keliolikos brangių minučių spoksant į kompiuterio vaizduoklį... Čia pateiktas vienas iš romano skyrių, turbūt vienintelis, kuriame kalbama apie muzikinę grupę, „paskolinusią“ knygai jos vardą... Kalbama gana laisvai, beje.
Knygos anotacijoje rašoma: „Ukrainiečių literatūros enfant terrible – Serhijaus Ža dano romanas – trijų jaunų charkoviečių kelionė po savo miestą, ieškant dingusio draugo, kuriam jie turi pranešti apie patėvio žūtį. Posovietinis Charkovas – iš bejėgiškumo sužvėrėjusi milicija, čigonų „miestelis“ su narkotikų prekiautojais, apleistose gamyklose įsikūrę jauni trockininkai, amerikietis pamokslininkas su paauksuotu roleksu ant rankos, adrenalino pertekliaus draskomų futbolo sirgalių karai, snobiški madingų žurnalų redaktoriai ir jiems parsidavę „padorūs“ jauni karjeristai. Labai liūdnoje ir labai juokingoje knygoje maištas persipynęs su autentiška ir dažnai neviltinga kartos, kuriai priklauso ir pats autorius (g. 1974 m.), patirtimi.“
Tekste pakankamai keiksmažodžių!!!
"Nė prisiminti nėra ko. Sėdim, tylim, apie ką nors mąstydami, ir staiga imame pastebėti visus tuos daiktus aplinkui, suprantate, tarkime, sena virtuvė, tikriausiai kas nors gyveno prieš jį, mane visada vežė tokie dalykai: tiesiog tos vietos, kuriose aš gyvenau, paprastai būdavo ne ką vyresnės už mane, jos galėjo būti statomos mano akivaizdoje, o čia – baldai, neplautų indų kalnas; tas butas gyvena lyg gyvas padaras, aplink save visiškai nesitvarko; jei jis būtų maniakas, būtų susektas iš lavonų liekanų stiklainiuose virtuvėje, štai aš ir galvoju: kodėl aš negavau tokios patalpos, aš palaikyčiau joje švarą ir jaukumą, neįsileisčiau čia jokių idiotų, net pats čia nevaikščiočiau, kad eksperimentas išliktų grynas, užrakinčiau duris, užantspauduočiau spyną, ir eikit visi subinėn – atskirai imamas pavyzdinis gyvenamasis butas; kai aš tapsiu visaverčiu šitos supistos visuomenės nariu, pradėsiu supirkinėti nekilnojamąjį turtą, remontuoti jį, grąžindamas jam žmonišką išvaizdą ir antspauduodamas duris; tvarka turi būti vidinė, ne parodomoji, butai yra tarsi inkstai: iš jų būtina išvalyti visokį šūdą, kitaip nespėsi laukan nešti lavonų; jame dvelkia kava ir pomidorų padažu, salsvas pomidorų padažo kvapas, normalaus gyvenimo ir reguliarios mitybos kvapas, negaliu pakęsti, pomidorų padažas varva man po oda, aš uostau savo nagus – jie kvepia pomidorų padažu – pomidoru padažu ir tirpia kava, medumi ir pomidoru padažu, visi tie stiklainiai ir puodai, didelės lėkštės, suteptos kiaušiniene, ir šakutės, ant kurių sustingęs šokoladas, - viskas atsiduoda pomidorų padažu, mane ima pykinti, ir aš Vasiai sakau: eime iš čia, kur? klausia jis, kur mes eisim? jau vakaras, mums dar anksti, mums reikia palaukti čia, o paskui jau eisim, palaukiam pas tą pydarą, pomidorų padažas, - sakau aš, kas? neišgirsta Vasia, pomidorų padažas, - šaukiu jam, ir jis linkteli galva, lyg norėdamas pasakyti: aha, pomidorų padažas, pomidorų padažas, o kaipgi, pomidorų padažas, eime į kitą kambarį, sakau aš, čia per daug indų, jis neprieštarauja, mes išeiname į koridorių ir atsiduriame svetainėje; jo svetainė irgi prigrūsta visokio antikvarinio mėšlo, velnias, mane tai visada erzina, tai yra kai paaiškėja, kad prieš mane, pasirodo, irgi kas nors gyveno ir, skirtingai negu aš, gyveno tikrą gyvenimą, pusryčiaudavo, mylėdavosi, gal net ką nors mylėjo, vaikščiodavo į turgų ir po parduotuves, pirkdavo ne tai ką įstengdavo, o tai, ką norėdavo, kad ir pomidorų padažą, turėjo darbą, bendravo su visokiais žmonėmis, dėvėjo tokius rūbus, kokie jam patiko, važinėdavo atostogauti, išeidavo tikrų atostogų, važinėdavo iškylauti, mokėjo gaminti valgį, ruošdavo įvairius patiekalus ir jų net nevalgydavo, pomidorų padažas, pomidorų padažas, susirgęs gydydavosi ne tik degtine, bet turėjo ir visokių vaistų, namų vaistinėlę, pažinojo gydytojus, per pietų pertrauką užsukdavo į restoraną, beje, ne tik išgerti, bet ir užkąsti, turėjo mėgstamų valgių, mėgstamų, bliad’, prieskonių, pomidorų padažas, pomidorų padažas, pomidorų padažas, o kur tuo metu buvau aš? kodėl manęs net nebuvo tarp visų jų spintų ir kilimų, sulaistytų pomidorų padažu ir citrinos sultimis, kodėl niekas manęs neįsūnijo, tarkime, tada kai aš kelias paras gyvenau autobusų stotyje, nakvojau ant medinių suolų arba kai kelias dienas mitau tik virintu vandeniu, pagaliau kodėl manęs dabar niekas neįsūnija, kodėl manęs negali įsūnyti kad ir tas pydaras? būčiau pydarų pulko sūnus, man jau devyniolika, aš jau pakankamai savarankiškas, man nereikia nuolatinio dėmesio, man nereikia keisti sauskelnių, manęs nereikia maitinti koše: tik šiaip kokio nors minimalaus maitinimo, šilto vandens, tualetinio popieriaus, pornografinių filmų per vaizdo grotuvą, bobšių virtuvėje, kanapių balkone, bet net ne tai svarbiausia; svarbiausia, kad būtų tėviškas dėmesys, normalus, nuolatinis tėviškas dėmesys, tikras tėviškas dėmesys, tarsi per televizorių.
Randame visai nieko radiolą, tokią turėjau vaikystėje: ant keturių ilgų kojų, mediniame dėkle, su stikliniu ekranu, ant kurio raudonai užrašyti visų pa dangės miestų, kokie tik vaikystėje galėjo man prisisapnuoti ir kurių tik buvo įmanoma klausytis, pavadinimai: Praha, Varšuva, Belgradas, Rytų Berlynas, tokia visai nieko radiola, galėjai klausytis vinilo ir radijo, vaikystėje klausydavausi nutrinto vinilo, bet šitas pydaras vinilų neturi, tiesa, yra kažkokie pradvisę sovietiniai bitlai, bet ar mes su Vasia kokie durneliai, kad klausytumės bitlų, ir dar tokios iliuziškos, kai visi daiktai išsibarsto, o kvapai, priešingai, sulimpa, ir susivokti visuose šituose dalykuose tiesiog neįmanoma, mes sukiojame radiją, ta visai nieko radiola ima liūdnai krenkšti, ir staiga mes išgirstame balsą iš anapus:
Labą vakarą, mieli radijo klausytojai. Tegul santarvė ateina į jūsų jaukius būstus.
- Kas ateina? – klausia Vasia.
- Santarvė, - sakau aš. – Į būstus.
- A, - sako Vasia.
Šiandien su jumis šį nuostabų vakarą,
- Aha, - sako Vasia, - nuostabus vakaras: lietus pisa visą dieną.
kaip visada šeštadieniais, dvidešimt antrą valandą, jaunimo laida – “Muzikinė talka” ir aš, jos vedėjas chrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr chrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr, - nuo savęs priduria radiola. – Visa šios dienos laida skirta populiarios airių muzikos grupės “Depeche Mode”, žinomos ne tik mūsų šalyje, bet ir kitose Europos šalyse, kūrybai. Savo klausimus ir mintis jūs galite išsakyti telefonu chrrrrrrrrrrrrrrrr chrrrrrrrrrrrr chrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr, - sako vedėjas.
- Visai nieko laida, - sakau aš.
- Jo, - sako Vasia, - geriau už bitlus.
Kol jūs klausinėsite, skambės stepano haliabardos instrumentinė kompozicija “Laiškas mamai”.
Kompozicija iš tiesų nuskamba, ir ji mus netikėtai užveža: tas stepanas haliabarda į savo joniką sudėjo tiek haliucinogeno, visa tai nuskamba taip striomnai, kad negali neužsivežti; turbūt pagal šitą principą juos priima dirbti į radiją, kad jiems įsijungus, žmonėms nurautų stogus penktą jų muzikinių kompozicijų sekundę, taip, kad vos jam, neįtikėtinajam, nerealiajam stepanui haliabardai, savo putniais plaukuotais pirštais prisilietus prie plastikinių jonikos klavišų, tave – pokšt – jau perjungia, tu virsti Viešpaties apvaizdos įrankiu ir jau nebegali atsiplėšti nuo radijo imtuvo, kol neišgirsti rytdienos orų prognozės; mes sėdime prie savo visai nieko radiolos, atsirėmę į ją nugaromis, suvirtę vienas ant kito, kad nenuneštų į šalis, dairomės į kėdes, spintas ir sofas, ar užuodi, sakau aš, kaip kvepia citrinos? užuodžiu, sako Vasia, citrinomis ir katėmis. Ne katėmis, sakau aš, ne katėmis, - pomidoru padažu. Katėmis, nesutinka jis. Ir pomidorų padažu, priduriu aš.
Tai buvo stepano haliabardos instrumentinė kompozicija “Laiškas mamai”, - sako kosminis radijo laidos vedėjas. – Ją atliko autorius. O mūsų šios dienos laida, primenu, skirta žymaus airių kolektyvo “Depeche Mode” kūrybai. Ši laida remiasi Deivido Beskombo dokumentiniu tyrinėjimu “Dievas kaip heroino rūšis”, išleistu šiais metais britų salose, geranoriškai išverstu ir perduotu mums Londono redakcijos. Taigi “Depeche Mode” (suskamba melodinė vinjetė, įtariu, kad to paties stepano haliabardos, nes mes vėl užsizombiname). Tarp mūsų jaunimo jau seniai populiari šių vaikinų iš Olsterio kūryba. Taigi, kur slypi šių niekam nežinomų jaunuolių, išaugusių pačiame Airijos kloakų viduryje, sėkmės paslaptis? Pamėginkime kartu su jumis, gerbiami radijo klausytojai, visą tai išsiaiškinti. Biografų teigimu, vieną lietingą 1962-ųjų rudens rytą (stepanas haliabarda savo jonikai suteikia šiek tiek tragizmo, sunkiai maigydamas plastiką putliais pirštai) Olsterio uostamiestyje, okupuotame britų kolonizatorių, paprasto airių jūreivio Beno ir spaustuvės darbininkės Marijos Gahanų šeimoje netikėtai gimė berniukas. Tėvai žvelgė į mažylį su nerimu, nes tai buvo jau penktas jų vaikas; pirmieji keturi, pono Beskombo teigimu, būdami dar visai maži, staiga mirė nuo sunkios vidinės žarnyno infekcijos, itin paplitusios skurdžiausiuose Olsterio uosto rajonuose. Veikiausiai tokia pat nepavydėtina lemtis laukė ir penktojo Gahanų sūnaus: sunkios okupacinės buities sąlygos neleido tėvams tikėtis ko nors geriau savo vargšei atžalai. Berniuką jie nutarė pavadinti Deivu, šventojo Deivo, kuris, žinia, yra airių partizanų globėjas ir tam tikros nedidelės, palyginti su mūsiške, tautos bei jos kovos su britų kolonizatoriais simbolis, garbei. Su šventuoju Deivu susiję daugybė vietos gyventojų airių liaudies sakmių bei tikėjimų, o senajame airių epe jis laikomas gyvulininkystės, pienininkystės ir tiesiog apvaisinimo dievu. Dar ir šiandien airių futbolo sirgaliai, eidami į sporto arenas palaikyti savo numylėtinių, visi dainuoja: “Šventasis Deivai, išpisk šiandien tuos sušiktus katalikus.” Deivo tėvas, senasis Benas erelio akimis, nuo seno garsėjo simpatijomis IRA ir nuolat pervesdavo į armijos sąskaitą dalį savo varganos jūreivio algos.
- Čia jau bitlai? – tikslinasi Vasia.
Deivo mama dirbo uosto kontoroje spaustuvininke ir, rizikuodama savo gyvybe bei reputacija, sukilėliams kartkartėmis padėdavo taisyti savo vairuotojų pažymėjimus bei vedybų liudijimus. Taigi, jaunasis Deivas augo tautinės savimonės ir neapykantos karalienei motinai, princui Čarlzui bei visiems jo mažamečiams išgamoms atmosferoje, bent jau taip teigia ponas Baskombas. Pirmuoju būsimojo artisto emociniu sukrėtimu tapo įvykis, kai, vaikydami tradicinę airių separatistų Gegužės pirmosios demonstraciją po katalikiškuosius Olsterio rajonus, raitieji britų policininkai išžagino Deivo tėtį... ne, - staiga stabteli vedėjas, - ne tėtį. Mamą. Taip, Deivo mamą. Atsiprašau gerbiamieji radijo klausytojai, šią informaciją vertė mūsų kolegos iš Londono redakcijos, tad galimi tam tikri stilistiniai netikslumai. Taigi, Deivo mamą. Tiesiog matant būsimajai šou verslo žvaigždei. Tai neabejotinai buvo neeilinis stimulas... tai yra neeilinis sukrėtimas jaunam berniukui, kuris iki tol neturėjo tokios patirties. Šis įvykis buvo jo būsimosios plokštelės, netrukus tapusios platinine, pagrindas. Bet apie tai ir apie kitus malonius dalykus – po nedidelės muzikinės pauzės. (Vedėjas išlaiko pauzę.) Muzika ir žodžiai – stepano haliabardos. “Mano mama.” Atlieka autorius.
stepanas haliabarda plaukuotais pirštais sunkiai priliečia klaviatūrą, aš savo oda pajuntu tų jo storų, plaukuotų, raudonų ataugų judesius, jis pagroja įžangą savo plastikine jonika ir uždainuoja: “Aš paklausiau vėjo palei namą, - dainuoja jis, - gal matei, ta-ra-ram, mano mamą. Tu nueik kažkaip taip ta-ra-ram už to namo, ten mačiau, ta-ra-ram, tavo mamą.” “Tavo mamą, tavo mamą, - niūriai įstoja choras.
- Kas tai, choras? – klausiu atsisukęs.
- Choras, - netvirtai atsako Vasia.
- Tikrai? O aš maniau, kad stepanas haliabarda pats dainuoja.
- Tai – choras.
- Kas choras?
- stepanas haliabarda – tai choras, - sako Vasia.
- Kaip tai?
- Taip. Tu tik paklausyk.
“Tavo mamą, tavo mamą”, - liūdnai pritaria stepanas haliabarda iš kosmoso gelmių.
- Žinai, - sakau aš, - jei čia ir choras, tai kažkoks negeras. Kažkoks piktas choras. Girdi kaip jie apie mamą.
“Tavo mamą”, - dar sykį grėsmingai atsiliepia stepanas haliabarda.
- Man atrodo, - sako Vasia, - kad jie mūsų klausosi.
- Aha, atrodo jie sunerimo, girdi, kaip pritilo?
- Jie mus seka.
- Vargu. Kam jiems?
- Nežinau. Gal jie iš milicijos.
- Jo, jie kažkokie negeri.
- Aš tau sakau, - jau tvirčiau sako Vasia, - mentūra, galvą guldau, mentūra. Girdi, pritilo, šunsnukiai.
- Palauk, - sakau aš, - neužsivesk. Kokia čia mentūra? Mentūra nedainuoja.
- Aha, nedainuoja. Dainuoja. Esi kada nors žiūrėjęs žinias?
- Ką?
- Žinias.
- A. Ne, nežiūrėjau.
- O aš, - sako Vasia, - mačiau. Ten rodė mongolų milicininkus. Buvo jų nepriklausomybės diena, ir jie dainavo.
- Ką, visi?
- Na, ne visi. Choras. Lygiai kaip čia, - rodo Vasia į tą visai nieko radiolą. – Stovėjo, gyvuliai, ir dainavo.
- Ir ką?
- Na, ir čia tą patį. Čia mentūra, patikėk.
- Na, gerai.
- Aš tau sakau.
Chrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr
- Girdi? – sušnabždėjo Vasia. – Mentūra.
Aš imu vaizduotis, kaip kitoje radijo erdvės pusėje, kur nors Mongolijoje, stovi būrys raitų milicininkų ir, spausdami rankose rimbus, nerimastingai klausosi eterio, mėgindami išgirsti mūsų šnabždesį. Net išpila šaltas prakaitas, o-o-o, - pagalvoju.
- Palauk, - sakau aš, - bet juk vedėjas pasakė, kad tai stepanas haliabarda.
- O tu žinai, - klausia Vasia, - ką tai reiškia?
- Ką reiškia?
- Na, ką reiškia šitas “haliabarda”?
- Ir ką gi?
- Tai ir reiškia mentūrą.
- Eik jau.
- Aš tau sakau. Tai mentūra. Tai mongolų milicininkų choras.
- stepanas haliabarda – tai mongolų milicininkų choras?
- Taip.
- stepanas haliabarda?
- Galvą guldau.
- Na, gerai, - sakau aš. – Galiu sutikti, kad jų ten iš tiesų daug, net su tuo, kad jie iš milicijos.
- Iš mongolų milicijos, - patikslina Vasia.
- Gerai, iš mongolų milicijos. Bet kodėl jie vadinasi stepanas haliabarda?
- Juk tai mongoliškai ir reiškia: “Mongolų milicininkų choras”!
- stepanas haliabarda – tai “mongolų milicininkų choras”?
- Taip. Mongoliškai.
- Vadinasi, stepanas haliabarda – tai daugiskaita?
- Taip. Tai – daugiskaita, - tvirtai atsako Vasia.
- Oi, blia.
Dvidešimt dvi valandos dvidešimt minučių. Eteryje – “Muzikinė talka”! – džiugiai įsiveržia į kambarį vedėjo balsas. – Tęsiame mūsų pasakojimą apie legendinio airių liaudies kolektyvo “Depeche Mode” kūrybą. Kaip sako liaudis, nelaimė viena nevaikšto. 1970 – ųjų rudenį, šaltą rugsėjo vakarą, Deivio tėvas, Benas erelio akimis, po ilgos sunkios agonijos, susijusios su didžiais kūno skausmais bei dvasios išgyvenimais, sėkmingai mirė, palikęs našlaičiais išpistą žmoną ir mažąjį ligotą Deivą. Mirdamas senasis jūreivis pasakė sūnui: “Visą gyvenimą atidaviau kovai už Airijos nepriklausomybę, nepamiršk to, Deivai. Išdidžiai nešk per gyvenimą airio vardą, neleisk tiems šunsnukiams, tiems faking katalikams prigriebti tavęs už genitalijų, atsimink, bliamba, kad priklausai išdidžiai Gahanų giminei, o Gahanai, bliad’, - jis pridūrė šiurkštų jūreivišką žodį, - niekada nelenkė nugaros tiems faking katalikams, supratai, mažametis išgama?” – pasakė jis ir numirė. Mažajam Deivui jis paliko tik žvejybinės valties žetoną ir seną lūpinę armonikėlę. Žetoną mažasis Deivas netrukus pametė, armonikėlę, iš esmės, taip pat, bet tai jam vis viena nesutrukdė ateityje tapti šou verslo žvaigžde.
Deivo muzikinės karjeros pradžią biografai sieja su šeimos negandomis, kurios prasidėjo Gahanų šeimoje po tėvo mirties. Deivo motina, neberasdama jėgų toliau kovoti, nuėjo kolaboravimo keliu ir tiesiog kontoroje atsiduodavo Didžiosios Britanijos karinio laivyno karininkams. Mažasis Deivas sunkiai išgyveno artimo žmogaus moralinį nuosmukį... na, tai yra mamos, aš taip suprantu, - priduria nuo savęs vedėjas. – Tada jis pirmą kartą susipažino su narkokultūra, ir tai, pasak dainininko, tapo vienu maloniausių jo gyvenimo atradimų... Ne, - staiga pasitaiso vedėjas, - turbūt vis dėlto ne su narkokultūra. Tiesiog su kultūra. O jo motina vis... – pagaliau jį užknisa taisyti kolegas iš Londono redakcijos, ir toliau jis jau skaito iš lapo kas parašyta: - Būtent šiuo savo gyvenimo momentu ir tokios būsenos jaunasis Deivas Gahanas susidomi muzika. Iš pradžių jis nutaria suburti savo muzikinį kolektyvą, kad muzika išsakytų savo jausmus, kokių jis tik turėjo. Šaltą 1980-ųjų rudens vakarą viename iš Olsterio viešnamių Deivas sutinka simpatišką baltapūkį, vardu Goras. Goras, - dar kartą perskaito vedėjas, - na, taip vardu Martinas Goras.
- Na, jis ir užsivežė, - sako Vasia.
- Tyliau, - sakau aš, - nes vėl prasidės.
Jaunasis Deivas pirmą kartą susižavi. Kartu su simpatiškuoju baltapūkiu Martinu Goru jie sudaro pirmąją “Depeche Mode” sudėtį. Pareigos kolektyve padalijamos po lygiai: Deivas dainuoja airiškas dainas, groja keliais muzikos instrumentais, o jo simpatiškasis baltapūkis šoka scenoje ir rūpinasi finansiniais reikalais. Netrukus jiems gimė vaikas.
- Kam gimė vaikas? – klausia Vasia.
- “Depeche Mode.”
- Tikrai? – nustemba Vasia. – Įdomu nuo ko.
- Nuo stepano haliabardos, - sakau.
...Tai yra ne vaikas, - vėl pasitaiso vedėjas, - kūdikis, į pasaulį ateina jų pirmasis kūdikis – albumas “Kalbėk ir užsirašinėk”, netrukus tapęs platininiu. O dabar, - jis sunkiai atsidūsta, atrodo, galutinai susipainiojęs scenarijuje, - mes dar sykį padarysime muzikinę pauzę ir paklausysime dar vienos muzikinės kompozicijos. “Mamos akys”. Dainuoja stepanas haliabarda.
“Mamos mėlynos akys, - iš karto imasi reikalo stepanas haliabarda, - tarsi nuo delno jos žiūri – liūdesio pa-ra-ram aptrauktos – truputį nuo ašarų sūrios.” “Truputį, truputį”, - nepatenkintas tęsia choras.
Truputį sūrios, - susimąstau, - tai gerai ar blogai? Turbūt vis dėlto blogai , geriau būtų jas normaliai pasūdyti, jei gerai viską suprantu.
- Jo, - sako Vasia. – Na ir kirminai.
- Kur kirminai? – nesuprantu. – Apie ką tu?
- Apie mamą.
- Ką apie mamą?
- Surijo mamą, - patenkintas sako Vasia, tarsi būtų išsipildę kokie nors jo įtarimai apie visą pasaulį.
- Kas surijo?
- Nagi šitie, stepanas haliabarda.
- Gerai jau. Čia jie šiaip.
- Visai ne šiaip. Girdi ką sako: truputį sūrios.
“Pa-ra-ram vos paliečiu jus lūpomis”, - tęsia stepanas haliabarda...
- Skanauja, šlykštynės, - komentuoja Vasia.
- Baik, - sakau. – Jau tiesiog juokinga.
- Lūpomis, - sako Vasia. – Priliečiau. Sušikti gurmanai.
- Baik. Jie visai apie ką kitą.
- Tikrai? Apie ką? Surijo savo didžiąją mongolų mamą, o tu sakai – apie ką kitą.
- Niekas tos jų mamos nerijo. Kaip tu apskritai visa tai įsivaizduoji? Kaip galima valgyti akis? Kaip tos akys valgomos?
- Mamos? – pasitikslina Vasia.
- Kaip – mamos? Mamos akių niekas nevalgo, - susinervinau.
- stepanas haliabarda valgo, - užsispiria Vasia.
- Na, gerai, - sutinku aš. – Tegu bus mamos. Bet geriau vis tik ne mamos. Pavyzdžiui, kaip valgomos visokių gyvūnų akys? Arba žuvies?
- Žuvų akys mažos, jos visai nevalgomos, - sako Vasia.
- Mažų žuvų – mažos, o didelių – didelės. Pavyzdžiui ryklių.
- Rykliai – ne žuvys.
- O kas, tavo manymu?
- Man atrodo, jie – ne žuvys.
Aš iš karto sutinku, visko gali būti: galbūt pagal jo asmeninį pasaulio vaizdinį rykliai nėra žuvys, kodėl turėčiau jį įtikinėti priešingais dalykais.
- Na, gerai, - sakau aš, - gerai. Tegu bus ne rykliai. Na, šitos, kaip ten jos? Rajos!
- Rajos? – nepatikliai klausia Vasia.
- Taip, - sakau aš. – Rajos. Kaip ruošiamos jų akys?
- Jos neturi akių.
- Kaip – neturi?
- Taip. Neturi. Jos gyvena tokiame gylyje, kur šviesa išsisklaido, ir akių joms nereikia.
- O kaip jos juda?
- Kas?
- Rajos. Elektrinės.
- Jos nejuda.
- Kaip nejuda? O ką jos ėda?
- Planktoną.
- Planktoną?
- Planktoną. Planktonas irgi nejuda. Ir rajos nejuda. Taip ir gyvena.
- Na, gerai, - vėl sakau, - gerai. O kaip jos dulkinasi?
- Kas? Rajos?
- Taip, sakau aš. – Elektrinės rajos.
- Apgraibomis, - sako Vasia.
Aš pamėginu įsivaizduoti lytinį elektrinių rajų aktą. Atrodo košmariškai: pirmiausia, vandenyje, antra, apgraibomis, o trečia, proceso metu tau nuolat kerta srovė!
- Akys turbūt marinuojamos, - pamąstęs sakau. – Sudedamos į skardines ir parduodamos kaip konservai.
- Aha, - sako Vasia. – Įsivaizduoji, jų Ulan Udėje gastronomuose tikriausiai galima nusipirkti konservų, ant kurių mongoliškai užrašyta: “Mamos akys. Marinuotos.”
- Jo, - sakau aš, - o apačioje smulkesniu šriftu paaiškinta: “Truputį sūrios”.
O tiems, kurie šį vėlyvą vakarą dar nemiega, tęsiame pasakojimą apie spartų šeimyninio dueto “Depeche Mode” kilimą. Šių metų pavasarį išėjo šio kolektyvo naujas singlas I feel you, kuriame, beje, dainuojama:
I feel you
Your sun it shines
I feel you
Within my mind
You take me there
You take me where
The kongdom comes
You take me to
And lead me throuth Babylon
Tai verčiama maždaug taip: “Atleisk man, mama, paklydėliui sūnui, aš jau nebe toks, koks buvau tada, nerūpestingos vaikystės laikais, piktoji išcentrinė narkomanijos ir pederastijos jėga įtraukė mane į savo pavojingą sūkurį, ir mano gyvenimas – rusiška ruletė be pradžios ir pabaigos. Tačiau, - tęsia vedėjas, tikriausiai jau pats nuo savęs, - aš tikiu, mama, mes dar susitiksim mūsų senajame gerajame Olsteryje ir kartu išspardysim – girdi mama? – būtinai kartu, išspardysim subines faking katalikų okupantams, užvyniosim jų liežuvius ir genitalijas ant galingo airių socialinės minties smagračio, kaip troško mūsų vargšas tėvas Benas erelio akimis, kaip mus mokė draugas Levas Davidovičius Trockis, kaip mus kvietė šventasis Deivas ir skaisčioji mergelė – sena partizanų kekšė!” – vedėjas išlaiko pauzę, tikriausiai svarstydamas, ar dar sykį neuždėti stepano haliabardos, jei ulioti tai ulioti, bet galų gale jį užknisa, ir jis kalba toliau: - Jau šiandien, iš daugelio metų perspektyvos, galima sakyti, jog šio kolektyvo kūrybinis likimas susiklostė kuo palankiausiai, ir kad tokios muzikinės karjeros galima tik pavydėti: ansamblis ir toliau sėkmingai gastroliuoja, kartkartėmis leidžia naujus albumus, kurie žaibiškai atsiduria įvairiausių hitparadų viršuje, vargšelis Deivas sėkmingai įklimpo į heroiną ir nė nesiruošia iš ten lįsti, ir apskritai, mieli radijo klausytojai, kam jam iš ten lįsti? Turėtumėt, - sako vedėjas, - tiek babkių, jūs taip pat apie nieką kitą negalvotumėt, tik apie heroiną. Sėdėtumėt, badytumėtės ir nusišikt jums būtų ant dvasingumo krizės ir bendrojo produkto smukimo, nes kurių galų tau bendras produktas, jei tu jau nuo ryto pasikrovęs ir tikrai žinai, kad vakarui turi dar, sėdi sau, badaisi, apie nieką negalvoji, o čia krušiesi, krušiesi, lenki nugarą šitiems nusipenėjusiems gondonams, mokantiems tave gyventi, auginiesi hemorojų jų suknistame radijuje ir joks šuva tau nepadėkos, aplinkui – vieni kiaušiai, kiaušiai ir pusgalviai, šunsnukiai, teksto normaliai išversti nesugeba, sėdi sau savo supistam Londone, savo, bliad’, miglotame albione ir nesugeba normaliai išversti teksto apie suknistą baltapūkį Martiną Gorą, koks jau ten baltapūkis? Pisau tokius baltapūkius, neturiu nė normalaus kostiumo, į svečius jau kelerius metus nebuvau nuėjęs, dantys, bliad’, pūva, o šitas padla maudosi heroine kartus su savo baltapūkiu, bliad’, nekenčiu, padla, tai buvo laida “Muzikinė talka” ir aš, jos vedėjas, chrrrrrrrrrrrrrrrrrr chrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrr, dėkojame jums, gerbiami radijo klausytojai, kad buvote su mumis šią vėlyvą valandą, ir tegul likimas jums šypsosi.
O mūsų jaunimo kanalas tęsia savo programą, ir jei jūs turite ką pasakyti, galite tai padaryti telefonu chrrr chr chr.
- Užsirašau, - staiga sako Vasia, - stop: užsirašau.
Jis tikrai išsitraukia iš kišenės apkramtytą tušinuką ir ant kairiojo delno užsirašo numerį. Kam tau? klausiu, baik, ten tikriausiai nė telefono nėra, kaip tai nėra? sako Vasia, pasikelia ir netvirtai žengia miegamojo link, prieš save ištiesęs kairįjį delną, ant kurio užrašytas numeris. Miegamojo durys užrakintos, bet Vasia pasibeldžia, ko tau? pagaliau atsiliepia mūsų draugas, atrodo, mes ten juos nuo kažko atitraukiame, vyruk, duok telefoną, šaukia Vasia, mūsų draugas nutyla, tikriausiai svarstydamas, ar klausiama jo, Vasia beldžiasi toliau, na, vyruk, šaukia jis, pakaks dulkintis, duok telefoną, mes ir nesidulkinam, staiga atsako mūsų draugas, durys netikėtai prasiveria, pro jas išlenda nuoga gauruota ranka (štai kaip, galvoju aš, su mumis – stepanas haliabarda) su telefonu, Vasia dėl visa ko įkiša pro duris savo kairę su numeriu, kad niekas neabejotų, jog telefonas jam reikalingas, paskubomis čiumpa aparatą, paskui kurį nutįsta ilgutėlis laidas, durys čia pat užsidaro, ir Vasia grįžta, tuojau, - sako jis, - aš paskambinsiu tam suknistam vedėjui, kam? klausiu aš, tuojau, tuojau, pamatysi, Vasia padeda telefoną ant grindų ir, skaitydamas skaičius ant kairės rankos, dešiniąja ima sukti diską, spausdamas ragelį prie ausies ir kartodamas, tuoj, tuoj aš tam pydarui
Tai buvo naujausios žinios, kurias maloniai išvertė ir perdavė mums mūsų Londono redakcija. O aš siūlau jums, gerbiamieji radijo klausytojai, dar vieną muzikinę pauzę, aha, - staiga sako vedėjas, - atrodo, mums skambina, paklausykime, kas čia
Viską pasakysiu, alio, - sako Vasia, - alio
Nemiega tokiu vėlyvu laiku. Kalbėkit...
Tuoj aš tam pydarui viską pasakysiu, tuoj, tuoj
kalbėkit, kalbėkit, jūs eteryje
ar ten yra kas nors, - pasimetęs Vasia tiesia man ragelį
na, kurgi ne, - sakau aš
kas čia? – baugščiai klausia Vasia
pydaras, - sakau aš, - kuriam tu viską norėjai pasakyti. Varyk.
- Klausau jūsų, - kiek nervingai sako vedėjas: jį tikriausiai išvargino darbas, bet reikia išsėdėti, niekur nedingsi.
- Alio, - dėl visa ko sako Vasia.
- Jūs eteryje, - sako vedėjas.
- Ką? – nesupranta Vasia.
- Kalbėkit, kalbėkit.
- Ką jam sakyti? – pašnibždomis klausia manęs Vasia.
- Nežinau, - šnabždu aš. – Paklausk ko nors apie muziką.
- Apie muziką?
- Apie “Depeche Mode”. Ar žinai ką apie “Depeche Mode”?
- Nežinau.
- Tada apskritai ko nors apie muziką. Tempk laiką, kad jis nesusiorientuotų. Tai – svarbiausia.
- Gerai, - įsitempęs sako Vasia ir prideda ragelį prie ausies. – Labas vakaras.
- Kuo jūs vardu? – kantriai klausia vedėjas.
- Kodėl klausiat?
- Na, aš visų klausiu, kas paskambina: koks jūsų vardas?
- Tikrai visų? – pasitikslina Vasia.
- Visų, visų, - ramina jį vedėjas. – Tai kuo jūs vardu?
- Na, - ima derėtis Vasia, - mano vardas... O kuo jūs vardu?
- Aš?
- Taip, jūs.
- Na, aš, - koketuoja vedėjas. – Na, gerai, bala jūsų nematė. Ko jūs apskritai norėjote?
- Iš ko? – vėl nesupranta Vasia.
- Na, iš manęs.
- Ko? – pašnibždomis manęs klausia Vasia.
- Iš kur aš galiu žinoti? – sakau aš jam. – Pasikalbėk su juo apie muziką. Svarbiausia – tempti laiką, supranti?
- Supranti, - sako Vasia. – Še, tempk.
Jis prikiša man prie snukio ragelį, aš įkvepiu oro ir užuodžiu, kaip stipriai ragelis prakvipęs pomidorų padažu, tarsi kas nors būtų juo ilgai grūdęs kibire prieskonius, nuo jo tiesiog varvėte varva pomidorų padažas, ir mane tuojau pat ima pykinti.
- Klausyk, - sakau aš Vasiai, - tu čia laikykis, aš einu nusimyžti. Svarbiausia, galvok, ką kalbi, nešnekėk, ko nereikia! Supratai? Galvok, ką kalbi! Nešnekėk, ko nereikia! Galvok, ką kalbi! – šaukiu jau iš tualeto.
- Alio, - primena save vedėjas. – Jūs ten dar gyvi?
- Galvok, ką kalbi, - niūriai sako jam Vasia.
- Prašau?
- Ir nešnekėk, ko nereikia! – priduria Vasia
- Tai apie ką norėjote pakalbėti?
- Na, nežinau, - sako Vasia, - apie muziką.
- Apie muziką?
- Taip. Apie “Depeche Mode”.
- Nuostabu.
- Tikrai? – nepatikliai pasitikslina Vasia.
- Nuostabu, - patikslina jį vedėjas. – Ar jums patiko mūsų laida?
- Ne, - sako Vasia.
- Kodėl? – klausia vedėjas.
- Man, - mėgina paaiškinti Vasia, - nepatiko apie šou verslą.
- Taip, taip, - sako vedėjas.
- Suprantate, - Vasia ilgai renka žodžius, tempdamas laiką, - ne tai, kad nemėgstu šou verslo, nors gal ir iš tiesų nemėgstu.
- O “Depeche Mode” mėgstate? – atrodo, vedėjas taip pat nutarė tempti laiką.
- “Depeche Mode”?
- “Depeche Mode”.
- Ne, nemėgstu.
- Tai gal papasakotumėt mums kokią nors istoriją? – nenori jo paleisti vedėjas.
- Istoriją?
- Taip. Kokią nors istoriją.
- Gerai, - sutinka Vasia – papasakokit.
- Ne, - nervinasi vedėjas, - tai jūs papasakokit.
- O kodėl aš? – sunerimsta Vasia
Tuo metu grįžtu aš, kas ten? rodau į ragelį, ai, sako Vasia, vyrukas pasakoja istorijas, visai nieko, klausyk, sako jis man, įsivedam namie telefoną, tokius dalykus galima daryti.
- Tai kaip? – atsiliepia vedėjas. – Kaip bus su istorija?
Vasia klausiamai pažvelgia į mane.
- Na, papasakok jam kokią nors istoriją, - sušnibždu aš, - nes jis tikrai neatstos.
- Apie “Depeche Mode”? – klausia Vasia laikydamas ragelį.
- Apie “Depeche Mode”, - sutinka vedėjas.
- Gerai, - sako Vasia, - galiu jums papasakoti vieną istoriją, bet ji, kaip čia jums pasakyti...
- Nelabai padori? – kikena vedėjas.
- Ne, - lėtai sako Vasia. – Ji tiesiog liūdna. Ar papasakoti jums liūdną istoriją?
- Bet ar ji apie “Depeche Mode”? – dėl visa ko pasitikslina vedėjas.
- Apie “Depeche Mode”, apie “Depeche Mode”, - sako Vasia, - nesijaudinkit. Kodėl turėčiau jums pasakoti ne apie “Depeche Mode”? Bet liūdna.
- Na, gerai, - sutinka vedėjas, - papasakokit savo liūdnąją istoriją. Tik kad būtų apie “Depeche Mode”, - griežtai priduria jis.
- Jo, - sako Vasia, - apie “Depeche Mode”. Kai aš mokiausi dešimtoje klasėje Čerkasuose, turėjau tokį draugą, tiksliau, ne visai draugą, veikiau tiesiog bendraklasį, suprantate?
- Suprantu, - atsako vedėjas.
- Jis, iš esmės, buvo normalus bičelis, niekuo ypatingai neišsiskyrė, suprantat, apie ką aš?
- ...................................
- Bet dėl vieno dalyko jis buvo trenktas.
- Trenktas?
- Na, taip, trenktas. Jis suprantate, kaip čia pasakyti, jūs čia kalbėjote: šou verslas, šou verslas, visokie platininiai reikalai ir taip toliau, žodžiu, visi tada klausėmės “Depeche Mode”...
- O, - džiugiai atsiliepia vedėjas, atrodo, jį be galo sudomina visuotinė meilė “Depeche Mode”.
- Rinkome jų įrašus, nuotraukas, plakatus, atsimenat?
- Taip, taip, - nudžiugęs kvaksi vedėjas.
- Kartą kažkuris iš mūsų, jau nebeatsimenu, kuris, padovanojo jam gimtadienio proga Deivido Gahano plakatą, suprantat?
Vedėjas vėl linksmai sukvaksi.
- O jis, suprantate, jis, iš esmės, buvo normalus bičelis, bet pasikabino tą plakatą tualete ir ėmė smaukytis, žiūrėdamas į Gahaną, suprantate?
- Kaip – smaukytis? – sutrikęs klausia vedėjas. Atrodo, jis nesitikėjo, jog istorija iš tiesų bus tokia liūdna.
- Na, taip, - Vasia nežino, kaip jam tai parodyti per telefoną, - jis ėmė onanizuotis prieš Gahano plakatą, įsivaizduojate?
- Koks siaubas, - sako vedėjas. – O ar jūs mėginote jam paaiškinti, kad taip daryti negalima?
- Mėginome, - sako Vasia, - bet jis buvo lyg trenktas, suprantate? Jis nė nesislėpė: pareidavo iš mokyklos, numesdavo koridoriuje portfelį ir tuojau pat į tualetą.
- O ką jūs?
- O mes – ne.
- Ne, aš ne apie tai.
- A, na ką mes? Mes manėme, gal bičelis taip mėgsta muziką, gal jam tas “Depeche Mode” taip patinka, kad jis, iš esmės, negali susilaikyti, kas gi čia blogo, sutikit.
- Chrrrrrrrrrrrrrrrrrr, - krenkščia vedėjas.
- Bet suprantate, koks reikalas: mes jam per kažkurią kitą šventę atnešėme “Depeche Mode” įrašų, manėme, kad jis apsidžiaugs, padėkos. O jis žinote, ką? Jis išjungė tuos įrašus ir pasakė: kokio čia šūdo man prinešėt? Taigi, sakom mes, čia tas pats bičelis, į kurį žiūrėdamas tu kiekvieną dieną smaukaisi, čia jis dainuoja. Tau ką, klausiame mes, nepatinka? Ne, sako jis, nepatinka. Išjungė magnetofoną ir daugiau niekada nebesiklausė “Depeche Mode”. Įsivaizduojate?
- Taip, - sutrikęs sako vedėjas. Galėjai nujausti, jog jis mielai nukreiptų pokalbį kur nors kitur, bet kur tu jį po viso šito nukreipsi. – O kas buvo paskui? – pagaliau klausia jis.
- Kam? – nesupranta Vasia.
- Na, tam jūsų smaukalui... atsiprašau, jūsiškiam draugui.
- Nuėjo į verslą, - trumpai atsako Vasia, - atidarė Čerkasuose vaistinių tinklą. Prekiavo tramadoliu. Prieš metus mirė nuo diabeto.
- Reikia mažiau smaukytis, - piktai atkerta vedėjas.
Kuriam laikui įsiviešpatauja tyla. Kiekvienas mąsto savo. Panašu, kad vedėjas neturėjo tiek daug savų minčių, nes jis pirmasis neištveria.
- Štai kokią pamokomą istoriją, gerbiami radijo klausytojai, mums papasakojo mūsų vidurnakčio nepažįstamasis. Tačiau turiu pasakyti, kad šiandien šis mūsų pažįstamas, girdite? – šiandien jis vargiai ryžtųsi tokiam žingsniui.
- O kodėl? – įsižeidęs klausia Vasia.
- Na, bent jau todėl, kad dabar ir Gahanas nebe toks, kad prieš jį, kaip jūs pasakojote, kas nors onanizuotųsi.
- Apie ką jūs?
- Na, Gahanas gerokai pasikeitė. Jis pakeitė įvaizdį.
- Ką?
- Na, išvaizdą.
- Girdėjai? – Vasia vėl sutrikęs bruka man prie snukio ragelį. – Jis sako, kad Gahanas pasikeitė.
- Paklausk, ar labai, - patariu aš.
- Ir ką, - klausia Vasia į ragelį, - labai pasikeitė?
- Taip, nepatikėsite, senieji gerbėjai jo nebeatpažįsta. Sakoma, kad tai nuo heroino.
- Jam ką, - klausia Vasia, - kas nors nukrito?
- Priešingai, - linksmai atsako vedėjas.
Vasia neviltingai žiūri į mane. Oi, blia, - pagalvojau aš.
- Jam kas nors išaugo?
- Taip! – pergalingai šaukia vedėjas.
- Kas? – klausia Vasia.
- Atspėkite.
- Ranka?
- Ne, ne ranka.
- Koja, - spėlioja Vasia.
- Ne, ne koja.
- Nė galvoti apie tai nesinori.
- Barzda! – sušunka vedėjas, išlaikęs efektingą pauzę.
Vasia persijungia.
- Ir ką, didelė barzda?
- Normali.
- Ir į ką... atsiprašau, į ką jis dabar panašus?
- Na, nežinau, - kiek manieringai sako vedėjas, - žiūrint, su kuo lyginsi. Ką iš žymių barzdotų žmonių jūs pažįstate?
- Santą Klausą, - sako Vasia.
- Na jau ne, - įsižeidžia vedėjas. – Aš turiu galvoje realius žmones. Apie tuos, kurie iš tiesų egzistuoja.
- O ką, Santa Klauso nėra?
- Aišku, nėra.
- A ne, vaikine? – kandžiai atrėžia Vasia. – Tu čia pats taip sugalvojai?
- Ką sugalvojau? – nesupranta vedėjas.
- Apie Santa Klausą. Ir sugalvok tu man: Santa Klauso nėra. Veikiau jau tavęs nėra kartu su tavo suknistu radiju ir visais mongolų milicininkais.
- Kokiais milicininkais? – nesupranta vedėjas.
- Mongolų, - sako Vasia.
Kitoje eterio pusėje įsiviešpatauja slogi pauzė. Aš rodau Vasiai, atseit duok man ragelį, duok, aš pamėginsiu, tau kažkaip neišeina, ko tu įsikibai to Santa Klauso, na, nežino bičelis, kad Santa Klausas yra, ką jau ten, gal jis koks sentikis, gal jo vaikystė buvo sunki, gal jo tėtis karininkas, o mama matematikos mokytoja, o tu ant jo varai, žodžiu, duok čia ragelį.
- Alio, - sakau aš, - jūs mane girdite?
- Taip, - gyvai reaguoja vedėjas, - o jūs mane?
- Jau antrą valandą, - sakau aš. – Mano draugas, deja, išėjo ir nebegalėjo iki galo išklausyti jūsų kvapą gniaužiančio pasakojimo. Tai kaip ten su tuo Deivu? Į ką jis dabar panašus?
- Aha, - sako vedėjas, atrodo, jis nė nepastebėjo, kad su juo kalba kitas žmogus, - na, vardinkite toliau žymiuosius barzdylas.
- Levas Davidovičius Trockis, - pamąstęs sakau aš. – O gal pasakysite, kad ir Trockio nėra?
- Ne, - susigėdęs sako vedėjas, - kodėl gi, Trockis yra.
- Aha, matote, - sakau aš, - vis dėlto kai kas šventa jums liko.
- Taip, - sako vedėjas, - liko. Bet Deivas į jį nepanašus.
- Nepanašus?
- Nė trupučio.
- Zyzytopas, - sakau aš.
- Pro šalį.
- Na, gerai, - sakau aš. – Kastro.
- Kas?
- Kastro. Fidelis Kastro. Ar jis panašus į Fidelį?
- Į Fidelį? Taip, - pagaliau sako vedėjas, - į Fidelį jis šiek tiek panašus. Aišku, į jauną Fidelį, - čia pat pasitaiso jis. – Taip, į jauną Fidelį truputį panašus. Neseniai mačiau jo koncerto vaizdo įrašą, kurį mums perdavė kolegos iš Londono redakcijos, ir ten iš tiesų jis šiek tiek primena jauną Fidelį. Fantastiškas reginys, įsivaizduojate, susirenka kelios dešimtys tūkstančių “Depeche Mode” gerbėjų, o prieš juos išeina jaunas fidelis ir ima dainuoti Gahano balsu. Įsivaizduojate?
- Žinote, - sakau aš patylėjęs, aš šiaip suprantu, kad jis tikriausiai už mane vyresnis, aš paprastai stengiuosi su žmonėmis kalbėtis normaliai, bet čia vyrukas ima ir taip sušneka. – Žinote, - sakau aš, - nekalbėkit mums tokių dalykų. Žinote kodėl?
- Kodėl? – sutrikęs klausia vedėjas.
- Todėl, - tęsiu aš, - kad mes čia kuo sąžiningiausiai jūsų klausėmės, mes, iš esmės, išklausėme viską: ir apie jūreivius, ir apie miliciją, ir apie rajas.
- Apie rajas? – nesupranta vedėjas.
- Aha, ir apie elektrines rajas. Tik nekalbėkit mums apie Fidelį. Žinote kodėl?
- Kodėl? – vėl klausia vedėjas.
- Todėl, kad mes su draugu sėdim nežinia kieno bute tarp nežinia kieno baldų, tarp pomidorų padažo ir šokolado, kone mirdami badu. Žinote kodėl? Tiesiog todėl, kad mes jau antrą dieną ieškome savo draugo, savo draugo Korbiuratoriaus, ir žinote, kodėl mes jo ieškome? Todėl, kad, - aš sunkiai renku žodžius, - prieš porą dienų žuvo jo tėvas, tiksliau ne tėvas, o patėvis nors bybį ten skiriasi, taigi žuvo, ir mes jau antrą dieną niekaip nerandam to suknisto Korbiuratoriaus, ir mums dėl to taip šūdina, kad mes sėdime ir ryjame viską, kas pakliuvo po ranka, suprantate? Todėl, kad mes kimšte prisikimšę tabako ir žolės, portveino ir spirito, ir man asmeniškai viso to jau iki gerklės, tiesiogine prasme.
- Aha, - pagaliau įsiterpia vedėjas, - taigi, žuvo jūsų draugo tėvas.
- Patėvis, - pataisau.
- Tas pats bybis, - nekantriai numeta vedėjas. – Todėl jūs geriate degtinę ir vartojate lengvus narkotikus?
- Ne, - sakau aš, - ne visai. Degtinę mes geriame šiaip, suprantate?
- Suprantu, - ne visai tvirtai sako vedėjas.
- Beje, jau seniai, - priduriu aš. – Žinote, man ima atrodyti, kad visą tai nesibaigs geruoju, nes mes vis įkrentame į kažkokias duobes, suprantate, apie ką aš? vis dažniau ir dažniau, tų duobių vis daugiau ir daugiau, aš jau nebepajėgiu iš jų išlipti, jos siurbia į save, kuo toliau, tuo skaudžiau į jas krentu, suprantate, apie ką aš kalbu? šiaip tarsi viskas ir normaliai, sėdim ir klausomės tos jūsų kvailos radijo laidos, ir net jūsų milicininkų pasiklausėme...
- Kokių milicininkų? – nesupranta vedėjas.
- Nesvarbu, - sakau aš. – Žinote, kas svarbu? Svarbu tai, jog visa tai nesibaigs geruoju, tiesiog todėl, kad ten aš nieko gero nepajėgiu įsivaizduoti: visu pirma, ten nieko gero negali būti, nes to gero ir anksčiau nebuvo, tad iš kur tai turėtų atsirasti ateityje, pasakykit, iš kur? ten viso to tiesiog neturi būti, mes tiesiog šliaužiame apgraibomis, tarsi elektrinės rajos po vandeniu, nė netikėdami, jog mums iš tiesų kur nors reikia.
- Tikrai? – susigėdęs sako vedėjas. – Žinote, tai labai įdomu.
- Kas tau įdomu? – nesuprantu aš.
- Visa tai, ką jūs mums pasakojote. Štai, matote, gerbiamieji radijo klausytojai, - kreipiasi jis į kosmoso tuštumą, - maždaug apie tą patį aš su jumis kalbėjausi visą šią valandą. Taigi šia optimistine gaida darbą baigia mūsų jaunimo kanalas ir aš, jo vedėjas cchrrrrrrrrrr chrrrrrrrrrrrrrrrr. O jūsų, - atrodo, jis sako man asmeniškai, - prašyčiau minutėlę palaukti, jums, įdomiausio klausimo autoriui, mes su malonumu įteiksime prizą, kurį mums maloniai perdavė kolegos iš Londono redakcijos – Didžiojoje Britanijoje išleistą naujausią stepano haliabardos albumą “Mamos sodas”.
- Kaip, kaip? – klausiu aš.
- Sodas. Mamos sodas, - sako vedėjas. – Iš raidės “es”, - kažkodėl priduria.
Nuskamba atsisveikinimo akordai, eteri pamažu nutyla, ragelyje girdėti šnarėjimas, paskui kažkas, kvaksėdamas, prideda jį prie savo kosminės ausies.
- Alio, - išgirstu pažįstamą balsą, tik jau arčiau.
- Alio, - pritariu aš.
- Jūs dar čia?
Aš atsisuku į Vasią, šis, prisiglaudęs prie tos visai nieko radiolos, vedžioja pirštu po lempų nušviestus sovietinių sostinių pavadinimus, paskui nagu nuvalo žodį “Praha”, kažkodėl tik Prahą.
- Taip, - sakau aš, - mes dar čia.
- Žinote, - sako vedėjas, - atleiskite, kad gaišinu jus, iš tiesų aš neturiu jokio albumo.
- Ačiū Dievui, - sakau aš.
- Tiksliau, turėjau, bet dar praėjusią savaitę padovanojau mūsų rėmėjams. Jie pažadėjo finansuoti biuro remontą, ir aš norėjau padaryti jiems malonią staigmeną. Padovanojau albumą.
- O Viešpatie, - sakau aš.
- Tiesiog norėjau jūsų kai ko paklausti, jei, žinoma, jūs ne prieš. Ar galiu?
- Galite, - sakau aš.
- Sakykite, ar jūs iš tiesų geriate degtinę ir vartojate lengvuosius narkotikus?
- Na, iš tiesų, - sakau netvirtai.
- Rimtai?
- Na.
- O man, - liūdnai sako jis, - niekada vienu metu nepavykdavo. Arba vadiara, arba žolė, suprantate?
- Svarbiausia – įprasti, - sakau aš.
- O kaip jūs tada jaučiatės?
- Kaip jaučiamės? – klausiu aš.
- Taip, kaip jaučiatės?
- Žinote, - sakau aš, - jaučiuosi lyg upė.
- Lyg upė?
- Taip, lyg upė, tekanti prieš savo srovę.
Čia vedėjas iš karto padeda ragelį – tylomis ir tragiškai."