1923 m.

Sausis  
1923 m. sausis. Reklama: „Optikos, elektrikos ir parfumerijos krautuvė/ M. Volko/ Ukmergėje, Daugpilio (Dvinsko) gatvė, sav. nam./ Gauta/ didelis visokių prekių transportas. [...]“ (Lietuva. – 1923.)

1923 m. sausis. „UKMERGĖ. Turgaus dieną pilna rinka žmonių ir kiekvienam vežime produktų daugybė. Tuo laiku per visą turgavietę teka upeliai nešvarumų iš rinkoje esančios išeinamos vietos ir tai daro labai bjauraus įspūdžio./ Kas žiūri Ukmergės miesto švarumo? Taip pas mus atrodo viešos vietos, apie kiemus ir užkampius nėra jau ir kalbos./ Paskutinį ketvirtadienį rinkoje produktai buvo 1/3 kainos pigesni negu anksčiau ir visko buvo  pilna, ypač kiaulių ir mėsos. Daugiau neparduotų prekių grįžo namo.“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. sausis. „Ukmergė. Mūsų miestui visai nesiseka su elektros šviesa. Tam tikrai susitvėrusi bendrovė „Ikaras“ yra pastačiusi už miesto prie Šventosios elektros stotį, varomą vandens spėka. Bendrovė susidėjo iš žydų ir lenkų, tarp kurių nebuvo nei sutikimo, nei užtektinai išmanymo. Ir taip iš viso pusantrų metų darbo nieko gero neišėjo. Miesto valdyba pagaliau nebeiškentė tokio apsileidimo ir pasiskundė teismui dėl sutarties nepildymo. Ir šit neseniai Teismas nusprendė atimti tą elektros stotį su malūnu iš bendrovės „Ikaras“  ir perleisti Ukmergės miesto valdybai, kuri dabar tą stotį,  kaip girdėt, yra perdavus kitai kompanijai, susidedančiai priešaky su vietos namų savininku lietuviu p. Deveikiu./ Tik štai vėl nelaimė: naujieji šeimininkai vos tik pradėjo tvarkytis, kaip naktį į 24 gruodžio vanduo ant Šventosios išgriovė aname krante įtvarą ir elektros stotis su malūnu turėjo sustoti, taip kad ukmergiečiai per šventes paliko be šviesos. Visą sritį dirbo neprityrę meistrai – mėgėjai, užtat ir nieko gero iš tokio darbo  ir neišėjo.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. sausis. „Ukmergėje jau apsigyveno tėvas Kazimieras [vienuolis kapucinas], kuriam pagaliau pasisekė išgyvendinti vieną mūsų [kariuomenės] štabą iš klebonijos buvusios provoslavų cerkvės ir čia po Naujų Metų jis įrengiąs vienuolyną. Vieta pačiame miesto centre, prie turgaus.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. Švietimo ministerijos Aukštesniojo mokslo departamento įsakymu Ukmergės gimnazijos mokytojai Švabinskis Aleksandras bei Lazauskienė Emilija, kaip „pasitraukę nuo mokytojavimo“ atleisti iš pareigų nuo sausio 1 d. (Švietimo darbas. – 1923-02. – Nr. 2. – P. 94.)

1923 m. „Ukmergė. Sausio 7 d. buvo visuotinas Ukmergės [apskrities] socialdemokratų organizacijos susirinkimas. Susirinkime dalyvavo 27 nariai, Seimo atstovas Kairys ir  keli svečiai./ Atstovas Kairys darė pranešimus dviem klausimais: 1) apie darbininkų ekonominę padėtį ir 2) apie socialdemokratų partijos seimo darbus. [...] Išklausę juo su atidžia, organizacijos nariai ėmė svarstyti einamuosius klausimus: kaip savo butas įsikurti,  knygynas įsteigti, kaip nario mokestis sutvarkyti, laikraštis patogiau parsisiųsdinti ir t.t. Be to kalbėta apie darbininkų vakaro sus spektakliu rengimą./ Ukmergės socialdemokratų organizacija turi 40 tikrų narių. Jų daugumą sudaro dvarų ir sodžių darbininkai; tik retas yra miesto žmogus. [...]/ Šių metų antrasis Ukmergės apskr. socialdemokratų susirinkimas bus vasario 4 d.“. (Socialdemokratas. – 1923.)

1923 m. sausis. „Ukmergė. Šunės. Ukmergės miesto gatvėse visuomet matyt šunų gaujas bėgiojant. Dažnai jie užpuola praeinančius gatve žmones. Nelabai malonu, kad mieste dienos metu nepririšti šunės laksto. Rodos, yra įsakymas dieną laikyti šunės pririštus. Bet tatai pasirodo ar neįvykdoma ar nevykdoma.“ (Lietuva. – 1922.)

1923 m. sausio 25 d. kainos Ukmergėje [už centnerį (50 kg) litų]: rugių grūdų – 12, kviečių – 18, miežių – 12, avižų – 12, žirnių – 13, sėmenų – 24, bulvų – 1, kiaulė penėta – 110; [litų už kilogramą]: kvietinių miltų – 1, ryžių – 1, cukraus – 1,90, druskos – 0,13, dešros – 1,50, galvijienos mėsos – 1,25, avienos – 1,25, kiaulienos – 1,90, rūkytų lašinių – 6, maltų (rupių) miltų duonos – 0,40, valcuotų (smulkių) miltų duonos – 0,60, žibalo - 0,65, dešimt kiaušinių – 1, erdmetris vidutiniškų malkų – 10, vidutinė melžiama karvė – 150, vidutinė avis mėsai – 18, paršiukas – 5, žąsis – 10, antis – 7, višta – 2, vidutiniai pietūs valgykloje – 1,20. (Lietuva. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Nuo sausio 1 iki 27 d. Ukmergėj veikė žemės kooperacijos ir politikos lavinantieji kursai, surengti valstiečių sąjungos iniciatyva. Lankė vidutiniškai 20 klausytojų. Lektoriais buvo: L. K. B-vių instruktorius Kuznecovas, agronomas Liubinas, veterinaras Lukša, steig. Seimo narys Kvieska ir Ukmergės aps. valdybos pirmininkas p. Čekanavičius.// Ukmergė. Vietos žymesnieji žmonės skundžiasi, kad Ukmergės miesto Valdyba savo nuožiūra leido pačiame mieste atidaryti kelis (3-4) traktierius, ypač geresnėje miesto – aikštėse.“ (Lietuva. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Ir pas mus žmonės be galo džiaugiasi Klaipėdos atvadavimu. Aukos čia buvo renkamos per du sekmadieniu: sausio 21 ir 28 d. d./ Ukmergėn, girdėti, yra iš Vilniaus atsprukę keletas žydelių, slėpdamiesi nuo lenkų paskelbtos mobilizacijos./ P. Deveikis ir K-o, paėmę naują elektros stotį į savo rankas, sparčiai varo darbus prie įtvaros [užtvankos] užbaigimo ant Šventosios ir tam tikslui privežta jau daug akmenų. Miestą tuo tarpu pradėjo apšviesti garo pajėga.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės V-jų B-vė [Vartotojų Bendrovė] sausio 30 d. atidarė antrą krautuvę. Bendrovė rengiasi steigti ir daugiau bendrovių.“ (Laisvė. – 1923.)

Vasaris
1923 m. „Ukmergė. Vasario 3 d. Ukmergės gimnazijos salėj buvo surengtas vokiečių kalba vakaras p. mokyt. Pietriko triūsu ir VII ir VIII klasių mokinių iniciatyva. Buvo suvaidinta komedija „Bauer und Fotograf“ ir deklamuota daugybė eilių.“ (Lietuva. – 1923.)

1923 m. „UKMERGĖ Vasario 3 – 4 d. Ukmergės prad. mokyklos būste buvo Ukmergės aps. prad. mokytojų konferencija skaičiuje 80-90 dalyvių. Konferencija sukviesta ir jai pirmininkavo  Ukmergės aps. prad. mokyklos [mokyklų] inspektorius Lazauskas, sekretoriavo Bulota. Inspekt. Lazauskas skaitė referatą „Gramatikos reikšmė ir mokymas prad. mokykloj“ ir nurodė mokymo metodę [metodą] vaizdingumo principais. Buvo šiokių tokių ginčų ir įvairių nuomonių apie gramatikos dėstymo metodę. Mokyt. Bulota referavo „Istorinio pedagoginio Muziejaus rengimas“. Išrinkta Komisija iš trijų asmenų įsteigti  ir tvarkyti Muziejų. Mokytojai pasižadėjo remti muziejų aukodami daiktus – rinkinius ir pinigus. Laisvų aukų surinkta kelios dešimtys litų. „Suaugusiųjų švietimas“ referavo Čižiūnas, Instruktorius Lazauskas – pranešinėjo naujai išleistų knygų apžvalgą. „Vaizdingas mokymas“ refer. Žilinskas. Šis referatas opiausias mokyt. gyvenime, todėl atidžiai buvo sekama ir pageidaujama atšafirografuoti [padauginti šapirografu?]. Apskrit. Vald. pirmininkas Čekanavičius pranešė apie mokyklų aprūpinimą kuru: mokyklos šiemet aprūpintos geriau, negu pernai. Valsč. savivald. išlaidų sąmata 1923 m. numatoma sumoj 98.000 litų švietimo reikalams. Aps. Valdybos sąmata švietimo reikalams numatoma sumoj 200.000 litų. – Mokytojams aps. savivald. lėšomis išdalinta po vieną gaublį, kertinį štampas, antspaudą, knyg. „Jaunuomenės auklėjimas“, „Vadovėlis ūkininkams“, „Konstitucija“ ir „Haufo pasakos“. (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Vasario 4 d. buvo visuotinas Ukmergės apskr. Socialdemokratų organizacijos susirinkimas. Jame dalyvavo 20 narių, Seimo atstovas Pilkauskas ir keliolika svečių. Atstovas Pilkauskas darė pranešimą, kuriuo palietė darbininkų ekonominę ir socialę padėtį, ir pasakojo apie socialdemokratų frakcijos darbus Seime. Paskui buvo svarstomi einamieji klausimai. Posėdis praėjo labai gyvai; organizacijon įsirašė keli nauji nariai. Iš pasikalbėjimų paaiškėjo, kad yra palinkimo steigti organizacijas valsčiuose. Taujėnų Valsčiuje jau yra įsisteigusi Socialdemokratų organizacija, tuo tarpu Ukmergės organizacijos skyriumi pavadinta. Taujėniečiai džiaugiasi turėdami savo organizaciją, Ukmergėn jau nebesilanko, dėl to Ukmergės org. narių skaičius sumažėjo, bet gi bendras Socialdemokratų skaičius mūsų apskrityje vis tik auga./ Dar lapkrityje buvo nutarta daryti Ukmergės socialdemokratų org. susirinkimus kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį. Bet kovo mėn. organizacija užleidžia savo vietą žemės ūkio (lauko) darbininkų profesinei sąjungai. Taigi, draugai, atsiminkite, kad kovo 4 dieną bus Ukmergėje visuotinas lauko darbininkų profesinės sąjungos susirinkimas.“. (Socialdemokratas. – 1923.)

1923 m. vasaris. „Ukmergė. Nors jau ketvirti metai yra kaip įsikūrė mūsų gimnazijoje ateitininkų kuopa, bet... turbūt pirmąsyk jos vardas pasirodys „Ateities“ skiltyse ir pirmąsyk draugėms –ams teks skaityti apie jos veikimą./ Ir iš tiesų Ukmergė – tai vienas iš labiausiai užmirštų Lietuvos kampelių ir gal vienas labiausiai paskendęs materializmo bangose. Nesidrovėdamas pasakysiu, jog čia beveik visa inteligentija (išskyrus dvasiškąją ir dar vieną kitą asmenį) yra taip vadinami Markso pasekėjai. O tokioje tvankioje atmosferoje žinoma, nelengva veikti./ Nežinau ką manė rašydamas apie Ukmergės ateitininkų kuopą Karklynas 1 nr. socialistinės moksl. organe „Naujoji banga“ sakydamas: „Jie gyvuoja tol, kol juos kas tempia, skatina, o jei nieks nevadovautų, tai galima būtų jų greito galo sulaukti...“/ Tiesa, nėr ką sakyti labai puikiai tempia, skatina ir vadovauja, kad net buvo uždraudę susirinkimus daryti, o tuo tarpu jų taip vadinamai „Kultūrinei“ kuopai duota didžiausia laisvė ir retas susirinkimas, kuriame neapsilankytų mokytojas su savo patarimais. Ir tai nė kuo nepasižymi, jokia savo „Kultūra“, jei bent robaksų rengimu!.. Jau vien iš to aišku, kiek mums kas padeda, jei pats gimnazijos kapelionas kun. P. Lagis per dvejus metus nė akių mūsų susirinkime neparodė, nors ir buvo kviestas kelis syk./ Tuo tarpu vieno tik trokštame ir laukiame,  kada leis mums nors bent liuosai veikti, o apie vadovavimą ir padėjimą, tai nėr ko nė kalbėti./ Neatsižvelgiant į visas aplinkybes veikimas eina neblogiausiai, žinoma ačiū pačių narių veiklumui ir solidarumui, kuriuos jungia bendrai visus Kristaus meilė, įkvėptoji buvusio a. a. kapeliono F. Daniusevičiaus. Tai buvo tikras nenuilstantis darbininkas Kristaus vyndaržy, o mūsų geriausias Tėvas ir Mokytojas!/ Dabar kuopoje yra apie 80 narių, neskaitant jaunesniųjų t. y. I; II ir III kl., kuriems yra uždrausta p. Direktoriaus dalyvauti kokioje nors kuopoje. Visa kuopa padalinta į dvi kuopeles: (buvo ir trys su jaunesniais) I-mą sudaro VIII, VII ir VI kl., II-rą – V, IV ir iš dalies III ir II. Visuotinius susirinkimus darome kas mėnuo, o kuopelių kas dvi savaites ir tankiau./ Iš sekcijų pažymėtinos sekančios: 1) Filosofininkų, 2) Artistų mėgėjų, 3) Sporto, 4) Draugijų ir žadama sutverti 5) Folkloristų. Apie jų veikimą paminėsiu vėliau./ Mergelių kuopoje tai visai nedaug (nes jų mažai ir yra gimnazijoje), bet reikia džiaugtis tuo, nes vienos iš rimčiausių, kurios visokius robaksus ir flirtus tankiausiai visai neigia, o jų tarpe yra pilnoje žodžio prasmėje tikrų vaidilaičių, visa siela ir širdimi atsidavusių Kristui!.. Laiminga būtų Lietuva, jei daugiau tokių dukterų susilauktų!   J. N. Varguolis.“ (Ateitis. – 1923.); „Ukmergė. Šių metų antram „Ateities“ sąsiuviny patalpinta žinutė iš Ukmergės ateitininkų gyvenimo. Vienoje vietoje korespondento apsirikta. Pasakyta taip: „kad kapelionas kun. P. Lagis nei akių mūsų susirinkimuose neparodė“./ Tad klaida atitaisoma ir pranešama, kad kun. Lagis dalyvavo dviejuose susirinkimuose./ Ukmergės At-kų Valdybos narys.“ (Ateitis. – 1923.)

1923 m. vasaris. „Pasklido laikraščiuose žinia, būk T [Tėvas]. Kazimieras,  kapucinas apsigyvenęs Ukmergėje. Neteisybė! [...] buvo džiaugsmas, kai išgirdo, jog vyskupas paskyrė čia T. Kazimierą. Tas džiaugsmas greit pasibaigė, nes T. Kazimieras ikšiol neapsigyveno Ukmergėje: pabūva kelias dienas ir išnyksta. Dėl ko? Netur kur gyventi. Dėl butų stokos valdžia rekvizavo bažnytinį namą. Ukmergiečiai beveik per keturis mėnesius rūpinosi, kad namą paliuosuotų, nurodo geresnį ir tinkamesnį butą, bet jokių pasekmių nėra. Kas kliudo? Namą tur užėmę valdiniai p. Kl-o, kuris yra rusas, provoslavas, griežtas bažnyčios priešas; jis negali užmiršti,  kad čia buvo cerkvė ir laukia, kad vėl būtų cerkvė. Kokiems galams? Užsilikusi rusų saujelė turi cerkvę. Ko gi jie veržias ten, kur nuo pat pradžios buvo katalikų bažnyčia? P. Kl-į palaiko vienas inteligentas, kuris turi labai rimtą užsiėmimą: anksti išsidangina į mišką lapiaut, o pavakarėmis laksto po miestą agituoti prieš naują bažnyčią. Matyt taip persisunkęs rusų raugu, kad negal nuo to atsikratyti. Suprask dabar, žmogau, kas tai yra? Nepriklausomą Lietuvą valdo svetimtaučiai, kuriems rūpi,  kad vėl čia būtų „matuška Rosija“, kurie užima žymias ir atsakomingas vietas, o darbuojasi priešais viešą lietuvių opiniją ir kiršina žmones. [...]“. (Laisvė. – 1923.)    

1923 m. vasaris. „Ukmergė. Ukmergės miesto viduryje, labai gražioje vietoje, jau nuo senų  laikų piarai [vienuoliai pijorai] buvo pasistatę puikią medinę bažnyčią, kuri užsilaikė iki pabaigos devyniolikto šimtmečio [iki maždaug 1865 m.]. Kuomet rusų valdžia smarkiai pradėjo persekioti katalikų tikėjimą visoje Lietuvoje, tai ir Ukmergės katalikams gražioji vidurmiesčio bažnyčia buvo atimta, o jos prakilnioje vietoje rusų valdiškoji „kazna“ [iždas, biudžetas] pasitaisė atverstiems stačiatikiams šventyklą. Atgijus Lietuvos Valdžiai, ši bažnyčia vėl sugrįžo vietiniams katalikams, kurie viešiems reikalams paaiškėjus, gavo leidimą padaryti filialę bažnyčią, nes senoji bažnyčia, miesto gyventojų skaičiui žymiai padidėjus, liko labai netalpi./ Dabar filialė bažnyčia atiduodama ateiviams kapucinams, kurie atsikraustys  iš užsienio ir įtaisys didelį savo vienuolyną. Gaila tik, kad miesto centre per mažai vietos atatinkamai vienuolynui išsiplėsti. Užtat yra Valsdžios sferose žinių, kad rengiamajam kapucinų vienuolynui netikslu plėtotis Ukmergės miesto centre, bet tam reikalui numatoma priskirti šilo plotą prie senųjų rūmų Vaitkuškių dvare, kur būtų daugiau plotmės ir patogumo labdaringoms įstaigoms išsiplėsti.“ (Laisvė. – 1923.)   

1923 m. vasaris. „Ukmergė. Vietos žymesnieji žmonės skundžiasi, kad Ukmergės miesto Valdyba savo nuožiūra leido pačiame mieste atidaryti kelius (3-4) traktierius, ypač geresnėse miesto dalyse – aikštėse.“ (Laisvė. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Nuo vasario 22 d. vietos p. Sabulio kinematografe pradėjo rodyti Klaipėdos atvadavimą. Publikos, ir ypač kariškių, lankosi daug./ - Vasario 24 d. Ukmergės milicija šaudinėjo po miestą palaidus šunis dėliai to, kad jų savininkai neišpildę kažkokio parėdymo dėl šunų laikymo. Nušauta esą apie 40 šunų, kuriuos vakarą žydeliai, šabas atšventę, rinko ir gabenosi kailių nusiimti. Tik kiti iš ukmergiečių abejoja, ar šitokia griežta priemonė yra pilnai tiksli ir ar tai neišeis kartais vagių naudai?/ Tą pačią dieną Ukmergėn atvežta nuo Širvintų neutralinės zonos nušautas susirėmime su lietuviais Virbalis – Sartanas, 1919-20 m. Kaune tarnavęs prie lietuvių valdžios kažkokiu milicijos viršininku, bet apsivogęs ir valdiškais arkliais išdūmęs pas lenkus. Čia jis vadinęs save kita pavarde – Sartanu ir tarnavęs lenkų komendantu neutralinėje zonoje. Nušautasis buvęs civiliniuose drabužiuose ir jau be barzdelės, kaip kad buvo Kaune gyvendamas. Ant rytojaus buvo sekmadienis ir daugelis ėjo pamatyt šį taip negarbingai žuvusį savo tėvynės išdaviką./ - Tūlas Jankevičius, vietos lietuvis, patekęs savanoriu Klaipėdos kraštan, rašo dabar savo broliui čia, jau spėjęs apsivesti su viena Klaipėdos krašto lietuvaite./ - Tarp Ukmergės lenkų pastaruoju laiku pradėta vesti agitacija keltis gyventi Klaipėdon ir viena šaimyna, girdėti, jau rengiasi ten išvažiuoti.“ (Krašto balsas. – 1923.)

Kovas
1923 m. kovas. Kainos Ukmergėje: (litų už centnerį – 50 kg) rugiai – 11,75; kviečiai – 20; - miežiai – 10,50; avižos – 12; žirniai – 11; vikiai – 9,50; sėmenys – 27,50; linų pluoštas – 37,50; ruginiai miltai – 13,50; kvietiniai miltai – 49; miežių kruopos – 43; bulvės – 3,75; burokai – 6; ruginės sėlenos – 9,25; kvietinės sėlenos – 12; sėmenų išspaudos – 12; I rūšies šienas – 6; II rūšies šienas – 4,50; dobilai – 7,50; ruginiai šiaudai – 1,75; vasarojaus šiaudai – 4; (litų už kilogramą) sviestas sūdytas – 8; nesūdytas sviestas – 10; nerūkyti lašiniai – 4,50; rūkyti lašiniai – 5; sėmenų aliejus – 3,50; galvijiena – 1,45; aviena – 1,60; kiauliena – 2,50; smulkios žuvys – 1,25; lydekos – 4,10; karšis – 3,50; litras pieno – 0,60; 10 kiaušinių – 1,45; višta – 6; antis – 8,50; žąsis – 17,50; darbo arklys – 1200; melžiama karvė – 340; (už centnerį gyvo svorio) jautis – 47,50; penėta kiaulė – 130; nepenėta kiaulė – 59; avis – 25; 5 savaičių paršelis – 6; 2 savaičių veršelis – 20; už dieną darbininkui, duodant maistą, mokama – 2,50. (Lietuvos dirva. – 1923.)

1923 m. kovas. „Ukmergės Valstybinė Gimnazija. Čia yra dvi moksleivių kuopos“ „Kultūrininkų“ ir ateitininkų. „Kultūrinės“ kuopos tikslas – lavintis įvairiose mokslo šakose. Leidžia savo laikraštėlį „Moksleivio mintys“. „Kultūrinė“ kuopa yra bešalė (ne partinė). Ji nemanė ir nemano prie aušrininkų „atskalūnų“ prisidėti, kaip kad „Naujoj Bangoj“ 1 Nr. Karklynas yra parašęs. Tad dar kartą turim priminti, kad U. V. G. Moksleivių „Kultūrinė“ kuopa yra tikrai bešalė kuopa./ K. k. Valdybos narys.“ (Ateitis. – 1923.)

1923 m. kovo 31 d. Ukmergės gimnazijos mokytojas Adomas Ambraziejus atleistas iš einamų pareigų kaip „atsitraukęs nuo gimnazijos“. Mokytojui Jurkačiui Bernardui leista mokytojauti Ukmergės gimnazijoje nuo balandžio 1 d. (Švietimo darbas. – 1923.)

Balandis
1923 m. balandis. „Ukmergė. Prad. mokykl. inspektoriaus raštinėj nesenai prad. mokyklų mokytojų įsteigtas istorinis pedagoginis muziejus. Nors dar pradžia, bet jau galima šis tas pamatyti. Tarp kitų daiktų yra: 1) senų Lietuvos pinigų, 2) 100 metų granata, rasta Lukinių sodžiaus piliakalny, pristatyta Mažeikiškių mokyklos, 3) neapdirbto gintaro, ir kas brangiausia 4) titnagu šaunančio šautuvo geležinės liekanos, pristatytos Abelių mokyklos.“ (Laisvė. – 1923.)

1923 m. balandis. Rinkimuose į Seimą, Utenos rinkimų apygardoje Socialdemokratų sąraše 9-uoju numeriu buvo įrašytas ukmergiškis krautuvės savininkas Vaškevičius, o 12-uoju – „Grybulis, darbininkas Ukmergė“. (Socialdemokratas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės Miesto taryba š. m. balandžio m. 4 d. posėdy nutarė kreiptis į atitinkamas įstaigas prašant sudaryti atskirą Ukmergės Miestui mokesčių komisiją;/ Priėmė miesto pajamų sąmatą bendroje sumoje Litų 183134 – Išlaidų gi sąmata priimta vasario m. 22 d. posėdy siekia L. 182134./ Tie skaitlinių daviniai rodo, kad Ukmergės miesto Valdyba mano labai silpnai miesto reikalais ir jos ūkio vystymu rūpintis./ Tuo tarpu, kai miestas reikalingas didelių pagerinimų ko ne visose srityse. Ypatingai reikėtų atkreipti Miesto Valdybos dėmesį į tinkamą, tiksliau sakant būtiną, miesto turgavietės įtaisymą ir jos apšvarinimą.“ (Savivaldybė. – 1923.)

1923 m. „Lietuvos Jaunimo sąjungos Ukmergės skyrius balandžio 5-tą dieną surengė vakarą: vaidino komediją („Knarkia paliepus“). Vaidino gerai. Labiausiai juokino publika Palaima savo knarkimu, kareivio rolėje./ Jaunimo Sąjungos stygų orkestras žavėte žavėjo jautrias širdis. A. Bijeikienė“. (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Ukmergės Ūkio Banko skyrius išdėjo gatvėje šitokį skelbimą didelėmis raidėmis:/ „Ūkininkų domei! Lietuvos ūkio bankas, atsižiūrėdamas į sunkią mūsų ūkininkų finansinę padėtį, nutarė davinėti ūkininkams pigias paskolas. Pinigai bus skolinami tik būtiniems ūkininkų reikalams. Paskolos bus duodamos trumpam laikui nuo 1 mėnesio iki 3 mėnesių ir sumomis nuo 100 iki 500 litų. Už paskolą bus imama 6 nuoš. Metams ir jokių komisijų. Norintieji gauti paskolą, turi kreiptis į Lietuvos Ūkio Banką. Pinigai skolinami tik tiems ūkininkams, kurie turi savo vardu turtą. Turto įrodymui užtenka vietos Ūkininkų Sąjungos, valsčiaus valdybos ar Klebono liudijimo. Be to, reikalingas vienas liudytojas.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. balandis. „Ukmergė. Šiomis dienomis ukmergiečiams teko matyti nepaprastą reginį: kaip kariška sargyba varė per miestą į geležinkelio stotį jauną, gražią ponią. Paskui sužinota, kad tai esanti turtinga dvarininkė iš neutralės zonos nuo Giedraičių p. Untulienė, nšlė, 3 dvarų savininkė, lenkė (vyras buvęs ant pavardės lietuvis), mūsų žvalgybos susekta šnipinėjime lenkų naudai ir tarnavusi lenkų žvalgyboje Vilniuje, kaip tai esą matyt iš pagautų dokumentų./ P. Untulienė vedė gana smagų gyvenimą ir dažnai važinėdavo Ukmergėn ir Kaunan. Praeitą vasarą turėjo ir savo automobilį.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. balandis. „Vyrų vienuolyno įkūrimas Ukmergėje yra tuo tarpus sustojęs, nes tarp pačių įkūrėjų iškilęs nuomonių skirtumas: vieni pageidauja, kad vienuolynas būtų įkurtas pačiame miesto centre, o kiti, kad keli kilometrai už miesto Vilniaus link, Vaitkuškyje, kur ramesnė ir patogesnė vieta. Pirmieji 4 broliai vienuoliai būsią vokiečiai, iš Vokietijos, kurie tačiau turėsią išmokti ir lietuviškai.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. balandis. „Ukmergė turi siaurojo gelžkelio gana gyvą stotį ir kelis vežėjus prie stoties, tačiau šito miesto tėvai iki šiol nėra pasirūpinę išleisti vežėjams taksos, o šieji iš to tik džiaugiasi ir už nuvežimą iš stoties į miesto centrą (1 - 1¼ kilom.) lupa tokias kainas, kaip gal niekur. Pavyzdžiui bilietas III kl. Jonava – Ukmergė kainuoja 2 l. 80 c., o vežėjai už nuvežimą į miestą plėšia po 5-6 litus. Taip pat yra ir su prekėmis: jų pervežimas iš stoties į miestą taip pat yra nepaprastai brangus. Kada gi pagalios bus tokiai savivalei ir plėšimui galas? Jonavoje, girdėt, tas pats./ Prieš rinkimus į Seimą agitaciją pas mus iki šiol pasižymi tik kr. demokratai ir lenkai./ Pastarieji vietos dvarininkų vartotojų bendrovės lange (Lukovskio nam.) buvo išstatę savo sąrašą Nr. 5, tik balandžio 18 d. kažin kas metė į langą akmenį ir pramušė langą. Tuose pat languose afišuojamas ir lenkiškas laikraštis „Ščecha Rodzina“./ Vieną dieną tūlas Jočys iš Kauno Darbo federacijos buvo pradėjęs rinkoje mitinguoti – tačiau kariškių buvo sustabdytas, nes visokie mitingai 30 kilometrų fronto ruože yra uždrausti./ Ant rytojaus po miestą plačiai buvo išlipdyti žinomi lapeliai „Visi žinokite“. Dabar kr. dem. agitacijos „literatūra“ plinta iš vietos klebonijos./ Ja yra apdalinti ir vietos lenkeliai, kurie piktinasi sakydami: „co to litvini ksenža robia“ [ką tie lietuviai kunigai daro] (mat ten rašoma ir prieš lenkus). Piktinasi ir tuomi, kad kun. Liausui Vyskupas uždraudė savo kandidatūrą statyti į Seimą, o valdžia ji iš Kauno išsiuntė.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. balandis. „Ukmergė. [...] Langų mušimo liga iš Kauno yra parėjus ir pas mus. Taip be išmušimo lango lenkų vartotojų bendrovės, buvo išmuštas dar langas lenko advokato Harmanskio, kurio lange taip pat buvo išstatytas lenkų kandidatų sąrašas Seiman Nr. 5, o balandžio 21 d. vakare išmuštas langas Lietuvių Prad. Mokyklos Mokytojo p. Kliučio. Spėjama, kad tai buvo padaryta iš lenkų pusės kaipo kerštas.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. „Balandžio 29 d. apskrities valdybos name įvyko visuotinis [šaulių] būrių atstovų suvažiavimas. Į suvažiavimą buvo atvykę ir keliolika svečių, tarpe jų ir iš Centro dr. Daudzvardas. Susirinkimą sveikino Skyriaus Vadas ir skyriaus Valdybos nariai. Atsistojimu buvo pagerbti žuvusieji šauliai vaduojant Klaipėdos kraštą. Centro atstovas aiškino pilietinės žvalgybos reikšmę. Po to buvo išrinkta Skyriaus Valdyba iš: Čižiūno, Kazlo, Tumaitės, Galvanausko ir Žilinsko. [...] Po pertraukos buvo būrių atstovų pranešimas. [...] Pasibaigus referatams, buvo kilęs tarp naujai išrinktų skyriaus valdybos narių asmeninio pobūdžio nesusipratimas, bet skyriaus vadui pasisekė greit išrišti./ Suvažiavimas pasibaigė Tautos Himnu. [...]“. (Trimitas. – 1923.)

Gegužė
1923 m. „Ukmergė. Gegužės mėn. 1 d. čia buvo iškilmingas medelių sodinimas. Dalyvavo visos mokyklos, miesto gyventojų dalis, apskrities vald. nariai, Žemės tvarkytojas ir kit. etc. Miesto sodas, Kauno g-vė ir kai kurių mokyklų ir gimnazijos šaligatviai apsodinti medeliais. Visa tai daro gerą įspūdį ir grožį. Ukmergės val. Valdybos iniciatyva Ukmergės – Taujėnų vieškelio nemažas plotas nusodintas abiem pusėm medžiais. [...]“. (Laisvė. – 1923.)

1923 m. gegužė. „Ukmergė. Šiomis dienomis pas mus aptikta čia komunistinė organizacija, susidedanti vien iš žydų, ir suimta apie 20 asmenų, jų skaičiuje kai kurie vietos žydų realinės mokyklos mokytojai ir mokiniai ir žinomo čia smuklininko Perkulio sūnus.“ (Krašto balsas. – 1923.)

1923 m. gegužės 8 d. ukmergiškis valstietis liaudininkas, I Seimo narys ir kandidatas į II Seimo narius V. Kvieska surašė protestą Valstiečių liaudininkų sąjungos centro komitetui, kuriame jis piktinosi, jog apskrities viršininkas Kerpė važinėjantis po apskrities valsčius, susikviečiantis valsčiaus tarybos narius, seniūnus, įvairių komisijų narius ir kalbantis, esą: „Bolševikai ir mažumos yra nevalstybinio nusistatymo, todėl už juos nereikia balsuoti. Kitos partijos Lietuvos nepriklausomybę pripažįsta, bet ne visos vienodos.“. Apskrities viršininkas agituoja „balsuoti už katalikų sąrašus“ [tikriausiai už krikščionis-demokratus], taip kovojant už tikėjimą ir dorą. Proteste minima, kad Kerpė važinėja po apskritį valdiškais arkliais ir „daugiausiai šiokiomis dienomis“, o svarbiausia jo  kaltė – „[...] kad jis, nusideda prieš mūsų konstituciją, varžydamas rinkimų laisvę, nes jis kaipo viršininkas, daro spaudimą į savo žemesniuosius“. Minima, kad Kerpė jau aplankė Traupio, Kovarsko, Kurklių, Balninkų, Želvos, Žemaitkiemio, Pabaisko, Taujėnų ir Deltuvos valsčius. Centro komitetas perdavė šį protestą Vyriausiajai rinkimų komisijai. (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. Ukmergės lenkų progimnazijos mokytojai: S. Rimdžienė, A. Rimdžius, K. Slavinskas ir J. Rapšys, kaip „išvažiuojantys iš Ukmergės“, atleisti nuo mokytojų pareigų nuo gegužės 14 d., o E. Pošunienei nuo tos pačios datos leista mokytojauti lenkų progimnazijoje; gegužės 15 d. Ukmergės gimnazijos tikybos mokytojas kun. Paulius Lagis, vadovaujantis Žemaičių vyskupijos raštu, atleistas iš einamųjų pareigų, o į jo vietą nuo tos pačios datos laikinai paskirtas kun. Klemensas Jurkus. (Švietimo darbas. – 1923.)

Nuo 1923 m. gegužės mėn. 23 d. Ukmergėje dislokuotas Lietuvos kariuomenės 1 pėstininkų pulkas. (Karys. – 1926.)

Birželis
1923 m. birželio 1 d. Ukmergės gimnazijos dainavimo mokytojas Juozas Bertulis atleistas iš pareigų dėl jo atsisakymo toliau mokytojauti. (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. „UKMERGĖ. Birželio 18 d., besivažinėjant laiveliu ant Šventosios, prie malūno apvirto ir prigėrė 4 žydai gimnazistai (3 berniukai ir 1 mergaitė)./ Praeitais metais šitame laike, besimaudant Šventoje, nuskendo 1 lietuvis gimnazistas; taigi pradedant „vandens sezoną“ reikia neužmiršti atsargumo.“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. birželio mėnesį įsikūrė Ukmergės žemės ūkio draugija. Pradžioje ji buvo įsikūrusi apskrities valdyboje,  kuri suteikė jos veiklai reikalingas patalpas, vėliau Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga nupirko draugijai sandėlius ir namus Ukmergėje. Draugijos tikslas – gerinti darbą žemės ūkyje, diegti naujoves. (Lietuvos dirva. – 1924.)

Liepa
1923 m. liepa. Rinkimuose į II Seimą Ukmergėje balsuoti turėjo teisę 2972 vyrai ir 3604 moterys. (Lietuva. – 1923.)

1923 m. liepos 1 d. kun. Lagis Paulius, vadovaujantis Žemaičių vyskupijos kurijos raštu, buvo atleistas ir iš Ukmergės lenkų progimnazijos mokytojo pareigų. (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. liepa. Kainos Ukmergėje. Litų už centnerį (50 kg): rugių grūdų – 16, kviečių – 22,50, miežių – 15,25, avižų – 16, vikių – 14, peliuškų [dirvinis žirnis, vartojamas pašarui] – 16, sėmenų – 25,50, linų pluošto – 70, ruginių miltų – 18,50, kvietinių miltų – 50, miežių kruopų – 42,50, bulvių – 6, raudonųjų ir baltųjų dobilų sėklos – 140, motiejukų sėklos – 80, ruginių sėlenų – 7,50, kvietinių sėlenų – 10,75, sėmenų išspaudų – 11,50, I rūšies šieno – 7, II rūšies – 5,75; litų už kilogramą: sūdyto sviesto – 6,25, nesūdyto – 7,25, nerūkytų lašinių – 4,50, rūkytų – 5,50, sėmenų aliejaus – 3,75, galvijienos ir avienos – 1,40, kiaulienos – 2,75; litras pieno – 0,50; 10 kiaušinių – 1,10; višta – 4, antis – 5,50, žąsis – 13; kilogramas smulkios žuvies – 2, lydekų – 2,25, karšių – 2,75, ešerių – 1,50; erdmetris malkų – 13; darbinis arklys – 550, melžiama karvė – 220, jautis mėsai  (vienas centneris gyvo svorio) – 53, penėta kiaulė (vienas centneris gyvo svorio) – 113, nepenėta kiaulė – 93, avis – 30, 5 savaičių paršelis – 10, 2 savaičių veršelis – 25; darbininkui už dieną, duodant maistą, mokama – 5 litai. (Lietuva. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Sekmadieny, liepos mėn. 8 d. po pamaldų, miesto sodno aikštėje vietinio Šaulių Sąjungos skyriaus rūpesniu buvo surengtas mitingas, kurieme dalyvavo labai skaitlinga žmonių minia./ Pirmas mitinge prakalbėjo Ukmergės apskrities valdybos pirmininkas p. Č. [A. Čekanavičius?], kuris trumpai išaiškino susirinkusiems Klaipėdos krašto praeitį. Kitas kalbėjo Šaulių Sąjungos skyriaus pirmininkas p. N., kuris trumpai ir turiningai išdėstė Alijantų mūsų Valdžiai patiektas sąlygas. Minia kalbėtojams karštai pritarė ir priėmė rezoliuciją, kurioje protestuojama prieš kėsinimąsi ant Lietuvos teisių Klaipėdos krašte.“. (Laisvė. – 1923.); „Ukmergė. Pirmadienį liepos mėn. 9 d. beveik nuo visų apskrities valsčių prinešta ar prisiųsta [į apskrities savivaldybę] gyventojų protesto rezoliucijos dėl Klaipėdos likimo sprendimo Paryžiui nedaryti nusileidimų Klaipėdos krašto ir uosto likimą sprendžiant.“ (Lietuva. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Š. m. liepos 15 d. profesinės sąjungos klube įvyko Ukmergės apylinkės darbininkų susirinkimas. Socialdemokratų frakcijos [Seime] atstovas padarė  pranešimą. Po to susirinkimas priėmė tokią rezoliuciją:/ Išklausę pranešimą Seimo Socialdemokratų frakcijos atstovo, pilnai pritariame Seimo socialdemokratų frakcijos veikimui ir tolimesniame laike remsime minėtą frakciją kovoje su klerikaliniai buržuaziniu bloku Seime, einančią Lietuvos proletariato užbrėžtu keliu./ Tarp kitų klausimų buvo svarstyta dvarų darbininkų klausimas. Tuo reikalu susirinkimas priėmė nutarimus, kuriuos pasiuntė socialdemokratų frakcijai./ Čia veikia Socialdemokratų Partijos kuopa, kuri turi narių apie 30, bet organizacinis darbas eina silpnai, nes Ukmergėj stoka gerų organizatorių.“. (Socialdemokratas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Liepos 16 d. Ukmergės gatvėse buvo galima matyti, kaip vietos gaisrininkai prikalinėjo naujus gatvių pavadinimus lietuvių, lenkų ir žydų kalbomis. Daugpilio bei Dinaburgo gatvė tapo pavadinta Vytauto, o lenkiškai „Vitoldova“ gatvė (kažin kaip žydiškai būtų Vytautas?), Rygos gatvė pavadinta Gedimino g., o Kauno gatvės galas tarp rinkos ir buvusios Daugpilio g., patsai miesto centras, pavadinta Keistučio aikšte./ Ukmergės miesto valdyboje sėdi beveik vieni žydeliai su lenkais, taigi nenuostabu, kad čia nėra  kas gina Lietuvos valstybingumą./ Pastaruoju laiku čia, ypač tarp sodiečių, yra skleidžiama gandų, kad litai neilgai gyvuosia ir vieton jų būsią išleisti nauji pinigai. Iš tos pačios priežasties daugelis sodiečių turgadieniais pradėjo vietos bankuose keisti litus į dolerius arba pirkti dolerių juodoje biržoje, mokant žydams po 5 nuoš. Kiti gi vėl stengiasi už litus prekių įsigyti./ Tokios nesąmonės, žinoma, yra skleidžiamos tik Lietuvos priešų. Tokius „ponus“ reikėtų bausti, kiti sako, kad šios paskalos išeina iš žydų pusės, kad žmonės nelaikytų pinigų ir vasaros metu eitų gyvesnis gešeftas. [...]“. (Laisvė. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Katalikiškų organizacijų konferencija. Liepos 30 d. š. m. Ukmergėje įvyko katalikiškųjų organizacijų konferencija. Neperdidelėj „Ubagyno“ salėj netilpo, nes buvo susirinkęs didis žmonių skaičius. Seimo narys Mileška nupasakojo apie Seimo nuveiktus darbus [...]./ Pranešimai iš vietų parodė, kad apskritis įtemptomis jėgomis dalyvavo priešrinkiminėj agitacijoj ir todėl laimėjo krikščioniškoji pusė. Anuomet garsūs socialisto Kvieskos (ir kvieskiukų) puolimai buvo lengvai nugalėti. [...]./ Ypačiai iškilo daugybė skundų dėl Ukmergės apskrities Žemės Ūkio Ministerijos Tvarkytojo socialisto Lubino ir kai  kurių girininkų neteisėtų pasielgimų. Išnešta rezoliucija ir Žemės Ūkio Ministeriui pasiųsta, kad jis sustabdytų visame apskrity žemės reformą, pažiūrėtų Ukmergės apskrities Žemės Reformos Valdybos darbus ir surastus neteisėtumus atitaisytų. Bet pakol kas apie tos rezoliucijos pasekmes dar nieko pageidaujamo negirdėti./ Bendrai imant, Ukmergės apskritis yra viena tokių, kur nemažai atsakingų valdininkų yra socialistai ir net gi lenkai, kurių sūnūs tarnauja lenkų kariuomenėje. Todėl ji reikalinga ypatingo valymo; bet to nematyt, vien girdėti žmonių – vargdienių dejonės dėlei kai kurių valdininkų neteisėtų pasielgimų./ Taip pat dar įsteigtas a. a. „Kun. F. Danisevičiaus Fondas“ neturtingiems moksleiviams šelpti su sąlyga, kad jie mokslus išėję darbuosis savo apskrityje, užimdami dabartinių socialistų vietas./ Išrinkta Ukmergės apskr. Centro Valdyba: Kun. Kl. Jurkus, A. Piešina ir Gasiūnas. [...]“ (Darbininkas. – 1923.)

Rugpjūtis
1923 m. Švietimo ministerijos Aukštesniojo mokslo departamento įsakymu buvusiam Jurbarko žydų progimnazijos direktoriui Abraomui Efrosui ir mokytojai Vierai Efrosienei leista mokytojauti Ukmergės realinėje žydų gimnazijoje nuo rugpjūčio 1 d. Nuo tos pačios dienos Skuodo žydų progimnazijos mokytojui Bandui Simonui, jam prašant, leisti mokytojauti Ukmergės žydų gimnazijoje (hebrajų dėstomąja kalba). Kovalskienei (Kazakauskaitei) Viktorijai leista mokytojauti Ukmergės gimnazijoje nuo rugpjūčio 21 d. Juchnavičiui Petrui leista dėstyti dainavimo pamokas Ukmergės valstybinėje gimnazijoje nuo rugsėjo 16 d., o šios gimnazijos mokytoją Kosą Praną paskirti šios gimnazijos direktoriaus pavaduotoju 1923/24 mokslo metams nuo rugpjūčio 1 d. (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės gimnazijos mokytoją Piešiną Aleksandrą, netekusį šiais mokslo metais pamokų, atleisti nuo mokytojavimo joje nuo š. m. rugpjūčio m. 1 d., sumokėjus jam dviejų mėnesių algą 1922 – 23 m. metų pamokų suskirstymu [ t. y. pagal tais metais turėtų pamokų skaičių].“ (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. rugpjūtis. „Ukmergės [Socialdemokratų] organizacijos nariai kviečiami iki  rugpjūčio mėnesio 31 dienai užsimokėti nario mokestį. Visi nariai, kurie bus neatsilyginę daugiau kaip už 3 mėnesius, bus iš organizacijos išbraukti. Užsimokėti reikia pas organizacijos sekretorių St. Gribulį (Deltuvos g-vė 5)./   Ukmergės L. S. D. P. K-tas.“. (Socialdemokratas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės lenkų progimnazijos direktorių Mackevičių Mykolą, atsisakiusi toliau eiti šias pareigas, atleisti nuo jųjų nuo š. m. rugpjūčio  m. 1 d., paliekant jį tos progimnazijos mokytoju, ir leisti laikinai eiti direktoriaus par. Harbačiauskui Kazimierui; atatinkamai Žemaičių Vyskupijos Kurijos raštui š. m. rugsėjo 18 d. Nr. 3007, leisti šioje progimnazijoje dėstyti tikybos pamokas  kun. Barakauskui Anicetui nuo š. m. rugsėjo 18 d.“ (Švietimo darbas. – 1923.)       

1923 m. Ukmergės apskrityje jau buvo 13 pavasarininkų kuopų. Rugpjūčio 2 d. pavasarininkų salėje buvo surengta konferencija į kurią suvažiavo apie 50 įvairių kuopų atstovų. Konferencijoje dalyvavo “iš centro atvykęs prof. Dr. Eretas”. Konferenciją pradėjo St. Gruodis, į prezidiumą buvo išrinkti kun. St. Telksnys, P.Juknevičius, J. Laskauskas. St.Gruodis skaitė ir referatą apie spaudos reikšmę. Nutarta: “1. Griežtai pildyti pavasarininkų konferencijos nutarimą apie užsiprenumeravimą “Pavasario”, kad maždaug vienas numeris atitektų 4 pavasarininkams. 2. Savo rašiniais ir platinimu prisidėti prie “Pavasario” augimo. 3. Kaimuose ar dvaruose rengti kilnojamus knygynus.” Aptarta kai kurių kuopų (Siesikų, Pagirių, Žemaitkiemio) neaktyvi veikla, išrinkta Apskrities Valdyba: kun. Kl. Jurkus, P. Juknevičius, L. Počiumas, O. Gaižutytė, revizijos komisija: kun. V. Kniukšta, J. Musnikas, K. Korsakas. (Pavasaris. – 1923.)

1923 m. rugpjūtis. „Ukmergė. Mūsų miestas, nors yra labai sužydėjęs ir žydai sionistai uoliai darbuojasi, tačiau iki šiol dar niekas iš žydų į Palestiną nėra išsikraustę, kad ir jų yra privažiavę net per tirštai. Girdėt tik, kad miškų pirklio Burnšteino žmona neseniai buvus į ten nuvykus, bet palengvinus kišenę nuo litų, vėl greit sugrįžus. Užtat čia žydeliai rūpinasi kuo stipriau įsigalėti, pradėdami kartais net lietuvių kalbą ignoruoti. Pavyzdžiui te bus sekantis faktas. Finansų Ministerija yra davus įgaliavimą kažkokiai tai vietos žydų organizacijai tikrinti ir antspauduoti svarus [prekybinius svarmenis?] ir šitoji organizacija savo kvitus, kaip teko matyt, išduoda žydų kalboje su žydų antspaudu, kas krikščionims prekijams visai nesuprantama, o lenkai prekijai iš to tik juokiasi, kad „žydų karalystė Lietuvoje“, girdi, jau nebetoli./ Ukmergės apskrity dabar pats rugpjūtis. Rugiai užderėjo gana gerai. Ir vasarojus geras. Tik šieno dėl šalto ir sauso pavasario yra maža, todėl sviestas yra pabrangęs net iki 6 litų kilogramui.“ (Laisvė. – 1923.)

1923 m. „Rugpj. 12 d. karių kliūbe [buv. „Aido“ salėje?] Liet. Jaunimo Sąjun. surengė didelį koncertą, kuriame dalyvavo tik Sąj. nariai. Solo, duetai ir mišrus vyrų mergaičių choras padainavo  keletą gražiausių Lietuvos dainų. Solistės nors dar silpnai vartoja giedojimo techniką, bet turi gražius ir meilius balsus, ir iš jų ateityj sulauksime gerų dainininkų –kių, mėgėjų artistų-čių./ Pil. Petraitis padainavo: „Miegokit, arai“ ir „Eldorado“, už ką buvo gausus delnų plojimas ir dovanota gėlių. Ukm. Jaun. Sąj. pasidarbavo muzikoje dėka vald. pirm. Petraičio./ Publikos buvo daug. Po koncerto buvo žaista ir šokta. Skirstydamasi publika kalbėjo, jog labai patiko ir pageidavo, kad Ukmergės jaunimas tankiau koncertus rengtų.“. (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės gimnazijos mokytoją Žilinską Antaną, atleistą iš kariuomenės nuo š. m. rugpjūčio 13 d., laikyti nuo tos dienos minėtos gimnazijos etatiniu mokytoju ir, kaipo mokytojavusį nuo 1898 m. liepos m. 1d. ligi 1918 m. lapkričio m. 11 d., laikyti jį ištarnavusiu keturis penkmečių priedus.“ (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės žydų (hebrajų dėstomąja kalba) gimnazijos mokytojus: Višteneckį Nachmaną, Golempolį Akyvą. Kalmikovą Benjaminą, Rozentalį Lazarį, nustojusius joje mokytojauti, atleisti nuo eitųjų gimnazijoje pareigų nuo š. m. rugpjūčio m. 1 d.; Bramsoną Miką laikyti persikėlusiu į Virbalio žydų gimnaziją nuo š. m. rugpjūčio m. 1 d.; Skuodo žydų progimnazijos mokytoją Bandą Simoną laikyti persikėlusiu į Ukmergės žydų gimnaziją nuo š. m. rugpjūčio m. 15 d.; Virbalio žydų gimnazijos mokytoją Nassį Isaką laikyti persikėlusiu į tą pačią Ukmergės žydų gimnaziją nuo š. m. rugpjūčio m. 15 d.; leisti šioje gimnazijoje mokytojauti: Gensui Jokūbui, Bliumentaliui Karoliui, Šapirai Jokūbui ir Bodneriui Mozei – nuo  š. m. rugpjūčio 15 d., pastarajam laikinai, ligi turės leidimą gyventi Lietuvoje.“ (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. rugpjūtis. „Ukmergė. Regis dar 1922 metais Lietuvos seimo buvo išleistas įstatymas, kad girtuoklystės įstaigos prie pat bažnyčios nebūtų steigiamos. Tačiau pas mus tas įstatymas apeitas: ant Vienuolyno gatvės, prieš pat bažnyčią (40 žingsnių nuo bažnyčios) yra žydo Perkulio degtinės sankrova [krautuvė, parduotuvė] su didžiausia, regis visoje Ukmergėje, iškaba „Degtinė“. Kažkieno iniciatyva yra pradėta rinkti parašai po prašymu į Kauno Aukštąją Valdžią, kad toji įstaiga būtų pagalios uždaryta. Surinkta esą jau virš 300 parašų./ Daugelis priešinasi dar ir tuom, kad tokiems asmenims, kaip Perkulis, duodama leidimai užlaikyti girtuoklybės įstaigas, nes Perkulis nuo bolševikų okupacijos meto yra plačiai žinomas kaipo jų geras „tovariščas“ [draugas]. Perkulis draug užlaiko čia ir viešbutį. [...]/ - A. Slonimskis ir Ch. Eides Ukmergėje šiomis dienomis atidengė savo „Elektros Spaustuvę“ perkeltą iš Telšių.“ (Laisvė. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. [...] Rugpjūčio mėn. 30 d. Ukmergėje įvyko katalikiškų organizacijų konferencija. „Ubagyno“ [?] salė prisirinko pilna žmonių. Seimo narys kun. Mieleška nupasakojo Seimo nuveiktus ir pramatomus nuveikti darbus, k. a. [kaip antai]: hipotekos bankų steigimą, iš kurių prieinamomis sąlygomis galima bus pinigų pasiskolinti, mokesčių palūkanų panaikinimą ir t.t./ Pranešimai iš vietų parodė, kad apskritis įtemptomis jėgomis dalyvavo priešrinkiminėje Seimo agitacijoje ir todėl čia laimėjo krikščioniškas blokas. Kadangi šios apskrities žmonės daugumoj mažažemiai, tai daugely vietų reikalinga steigti „Darbo Federacija“./ Ypatingai iškilo daugybė skundų dėl Ukmergės Apskr. Žemės Ūkio ministerijos Tvarkytojo socijalisto Lubino ir kai kurių girininkų neteisėtų pasielgimų. Išnešta ir Žemės Ūkio Ministeriui pasiųsta rezoliucija, kad sustabdytų visoje apskrity žemės reformą, peržiūrėtų Ukmergės Apskr. Žemės Reformos Valdybos darbus ir surastus neteisėtumus atitaisytų. Bet, kol kas, tos rezoliucijos visiems pageidaujamų davinių dar negirdėti./ Bendrai imant Ukmergės apskr. yra viena tokių, kame nemaža valdininkų yra socialistų ir net lenkų, kurių sūnūs tarnauja lenkų kariuomenėje. Todėl ji reikalinga ypatingo valdymo; bet to dar nematyt, o vien tik girdėt žmonių – vargdienių dejonės dėl kai kurių valdininkų neteisėtų pasielgimų./ Taip pat dar įsteigtas a. a. „kun. F. Danisevičiaus Fondas“ neturtingiems moksleiviams šelpti su sąlyga, kad jie, mokslus išėję, darbuosis savo apskrity, užimdami dabartinių socialistų ir lenkų vietas./ Išrinkta Ukmergės Apskr. Kat. Veikimo Centro Valdyba: kun. Kl. Jurkus, A. Piešina ir Gasiūnas./ [...]“. (Tėvynės sargas. – 1923.)

Rugsėjis
1923 m. rugsėjo 1 d. Ukmergės gimnazijos tikybos mokytojas kun. Klemensas Jurkus, vadovaujantis Žemaičių vyskupijos kurijos raštu, atleistas iš eitųjų pareigų, o Rokiškio gimnazijos mokytojas kun. Jonaitis Martynas perkeltas į Ukmergės gimnazija, pavedant jam dėstyti tikybą ir Ukmergės lenkų progimnazijoje. (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergės žydų realinės gimnazijos mokytoją Glazą Josifą, atatinkamai tos gimnazijos direktoriaus pranešimui, laikyti atleistu nuo mokytojavimo nuo š. m. rugsėjo m. 1 d. ir nuo tos pat dienos leisti joje mokytojauti Ukmergės žydų gimnazijos (hebrajų dėst. kalba) mokytojui Golinpoliui Akibai, atleidžiant jį iš minėtos gimnazijos.“ (Švietimo darbas. – 1923.)
    
1923 m. rugsėjy mėnesio pragyvenimo minimumas vienam suaugusiam žmogui Ukmergėje buvo 96,36 Lt. (Lietuva. – 1923.)

1923 m. rugsėjis. Ukmergės I pradinės mokyklos mokytojas Adomas Kliučius buvo visuotino Lietuvos gyventojų surašymo, vykusio 1923 m. rugsėjo 11 d., Ukmergės miesto apygardos vedėjas. (Lietuva. – 1923.)

1923 m. rugsėjis. Visuotino gyventojų surašymo duomenimis Ukmergėje gyveno 5461 vyras  ir 5138 moterys. Iš viso – 10599. Iš jų: lietuvių – 5243 (49,5%), žydų – 3887 (36,6%), lenkų – 801 (7,6 %), rusų – 550 (5,2 %), vokiečių – 21 (0,2 %), latvių – 9 (0,1%), užsieniečių – 83 (0,8 %). (Lietuva – 1923.); 1923 m. rugsėjo 17-23 d. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis Vilkmergės valsčiuje gyveno 4802 žmonės. (Savivaldybė. – 1924.)

1923 m. „I pulko karininkui Rugiui Antanui leisti dėstyti gimnastikos pamokas Ukmergės gimnazijoje nuo š. m. rugsėjo m. 10 d. ir leisti šiems mokslo metams laikinai joje mokytojauti Novašaičiui Jonui nuo š. m. rugsėjo m. 12 d.“ (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. rugsėjo 18 d. Anicetas Barakauskas paskirtas Ukmergės klebonu ir tikybos mokytoju 3-se lenkų gimnazijos klasėse. (Ganytojas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė. Ketvirtadieniais pas mus būna turgai, bet šį ketvirtadienį, 20 rugsėjo, žydams išpuolė didžioji šventė – Mikeliai, krautuvės buvo uždarytos. Vienok, neveizint į tai, turgun žmonių privažiavo gana daug ir prekyba ir be žydų ėjo gyvai. Mat jau ir krikščionys vis daugiau pradeda imtis prekybos. Tik trūksta dar javų pirklių. Daug viso ko sodiečiai Ukmergėn priveža, tik sviesto visados labai mažai ir tas pats ne taip pagamintas ir įpakuotas, kaip reikėtų. Sviestas gi ūkininkams duotų daug didesnį pelną negu grūdų ūkis./ Čia turėtų ateiti pagalbon ir valdžia, surengdama Ukmergėje tam tikrus kursus.“ (Vienybė. – 1923.)

1923 m. koncesijos sutartimi, prie Šventosios upės pastatyta elektros stotis perėjo koncesininkui K. Deveikiui iki 1951 m. Vėliau stotis turėjo atitekti miesto nuosavybėn. Pagal šią sutartį miestas privalėjo nemokamai gauti tam tiktą kiekį el. energijos. (Lietuvos aidas. – 1933.); „[...] Sutartyje pasakyta, kad koncesionierius privalo duoti šviesą nuo sutemos iki 12 val. nakties. Tarifas nustatytas pagal Kauno miesto elektros stoties tarifą, skaitant kw. h. vasarą 50 %, žiemą 60 % Kauno kainų. [...]“. (Lietuvos aidas. – 1932.)

Spalis
1923 m. spalis. „Projektuojami geležinkeliai [...] trečios linijos: Zarasai - Utena – Ūkmergė – Kaunas [trasos] tyrinėjimas dar eina. Pastarasis norima pravesti beveik lygiagrečiai plentui einančiam ta pačia kryptimi.“ (Lietuvos žinios. – 1923.); „Nauji geležinkeliai. Nutarta statyti [...] siauruosius šiuos geležinkelius: [...] 2) Malėtai – Ukmergė; 3) Širvintai – Ukmergė.“ (Karys. – 1923.)

1923 m. spalis, paminklo žuvusiems kariams Ukmergės kapinėse atidarymas. „[...] 1921 m. Ukmergės m. ir apskr. karo komendantas vyr. leit. Žilinskas iškėlė mintį papuošti žuvusių Ukmergės apylinkėse karių kapus. Iš pradžių buvo manyta tik šiek tiek papuošti, padailinti, sutvarkyti tuos kapus ir pastatyti medinį lietuviško stiliaus ąžuolinį kryžių. Tam tikslui buvo surinkta per 6000 markių. Tais laikais markės kursas buvo nežinomas, ir kilnus sumanymas ėjo sėkmingai./ 1922 m. gegužės mėn. 14 d. buvo sukviesti Ukmergės m. visuomenės veikėjai ir šiaip inteligentai aptarti v. l. Žilinsko sumanymui./ Susirinkimas karštai pritarė sumanymui ir dar pareiškė norą pastatyti paminklą./ Buvo įkurtas Lietuvos pagražinimo draugijos Ukmergės skyrius. Išrinkta iš 5 narių valdyba: v. l. A. Žilinskas, I. Ignatavičius, K. Deveikis, A. Kačinskas ir A. Čekanavičius. Šita valdyba buvo komitetas paminklui statyti. Komitetas buvo manęs statyti paminklą betoninį. Kreiptasi į dailininkus, kad patiektų projektų. Vienas iš keliolikos projektų – 7 p. pulko karo valdininko Netlaudo – buvo gražesnis, tinkamesnis, ir komitetas jį priėmė. Tas projektas pakeitė pirmąjį komiteto nusistatymą statyti betoninį paminklą. Nutarta statyto akmeninį paminklą. Visas technikos darbas pavestas p. Deveikiui, kuris tame gerai nusimanė, gali duoti tinkamų nurodymų, direktyvų; aukas rinkti apsiėmė kiti komiteto nariai. Padaryta sutartis su vietiniu akmendirbiu, akmeninių kryžių kaliku, kuris apsiėmė atlikti darbą iki 1922 m. rugpjūčio 1 d. [...] Darbas ėjo sparčiai. Gausios aukos komitetui plaukte plaukė./ Aukoms rinkti į visą apskritį buvo išsiuntinėti aukų lapai: kunigams, mokytojams ir šiaip veiklesniems žmonėms. Be to buvo rengiami vakarai, koncertai, viešos rinkliavos ir t. t. Prie to dar prisidėjo ir kariuomenės dalys, kurių nariai palaidoti Ukmergės parapijos kapinyne. Siuntė aukų 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulkas, 2 pėst. D. L. K. Algirdo pulkas, 7 pėst. D. L. K. Butegeidžio pulkas. Prie paminklo pastatymo darbų daugiausiai prisidėjo 1-as ir 3-as pėst. pulkai./ Nors paminklas turėjo būti pastatytas dar 1922 metais, bet darbininkas nesuspėjo užbaigti ir atidengimas buvo atidėtas šiam rudeniui./ Kada jau buvo paminklas užbaigtas, komitetas nusprendė jį įkurti Ukmergės kapinyne š. m. liepos [tikriausiai klaida – turėtų būti „spalio“] 2 d./ Prieš paminklą nuspręsta sutvarkyti kareivių kapus, pastatyti naujus ąžuolinius kryžiukus ir aplink apsodinti jaunomis eglutėmis, kaip darydavo vokiečiai per Didįjį karą./ Jau buvo padaryta 25-30 kryžiukų, jau reikėjo eiti ir tvarkyti kapai./ Pabaigtą paminklą pastatyti vietoje apsiėmė p. Deveikis. Jisai turi tam reikalui reikalingus įrankius, darbininkus, jisai moka ir supranta šitą darbą, jis, reikia pasakyti, ir nešė sunkiausią paminklo įkūrimo naštą./ Pagražinti vietai ties paminklu, sutvarkyti kareivių kapeliams iš 1-mo pėst. D. L. K. Gedimino pulko buvo pasiųstas leit. Biržys./ Leit. Biržys, atėjęs pas kuriamąjį paminklą, susimastė. Atrodė, kad tam milžinui, gal būt, didžiausiam Lietuvoje akmeniniam paminklui ne vieta kapinyne, kur lankosi mažai žmonių, nes Ukmergės kapai yra nearti nuo miesto. Jam tiktų, gal geriau būti kur nors mieste, sodnely arba kryžkelėj./ Antras komiteto nusprendimas – daryti prieš paminklą kapelius, statyti kryžiukus, pamėgdžioti vokiečius buvo gryna nesąmonė. Ir paminklo didingumas tarp tų kapelių ir kryželių nyktų, ir jaukios vietelės, vieno kito suoliuko, negalima, dėl vietos stokos, įrengti. Prie to, ant kiekvieno kryželio nebuvo galima padėti parašų, nes ant senų kryželių pieštuku rašyti parašai buvo lietaus nuplauti. Ir laidoti buvo netvarkingai – ne eilėmis, taigi tvarkant kapelius kapai susimaišytų./ Tad leit. Biržys, kreipdamasis į Komiteto pirmininką v. l. Žilinską, prašė apsvarstyti tą klausimą  iš naujo, pats pasiūlydamas naują projektą – prieš paminklą supilti vieną bendrą kapą. Supilti kapą žemių, ant jo velėnomis išdėti Skydą ir ant skydo, kad  ir juodžemio supilti Vyties Kryžių, kur seselės galėtų kas pavasarį sodinti savo broliams, žuvusiems už jų laisvę, gėlių./ Paminklo statymo komitetas naują pasiūlymą priėmė ir visus darbus atlikti pavedė p. Kulviečiui, vietos gimnazijos piešimo mokytojui, ir leit. Biržiui./ Be to, susirinkimas svarstė ir kitus paminklo statymo reikalus. Čia svečių priėmimas, čia miesto kapų pagražinimas.../ Artinantis liepos [spalio?] 2-ai dienai Ukmergės piliečiai ir įgulos kariai, pamiršę apie kasdienius darbus, taiso ties savo namais iširusius trotuarus [šaligatvius], tepa dažo sienas, kala, grindžia kieme ir gatvėse akmenimis grindinį, siuva trispalves naujas vėliavas, dažo jų kotus./ Iš kaimų pulkai mergelių ėjo gėlėmis papuošti kapinyne savo genčių kapus. Jos nešė gėlių ir miesto gyventojams, savo geriems pažįstamiems, pas kuriuos šventadieniais ateina, apsistoja, susišildo, skareles persiriša, pasidabina./ Atvykę darbininkai sujudino ramią kapų vietelę. Įvairiose kapų vietose, visuose užkampiuose ir krūmokšnių tankumynuose žvangėjo darbininkų kastuvai, traškėjo grėbliai, plumpsėjo velėnos, akmenys, plytos, ūžė taksatorius – mašina su dviem arkliais, atėjusi iš miesto, Amerikos prekybos B-vės atstovo Ukmergėje, sulyginti žemei prie paminklo; gurgždėjo Plentų valdybos ketaus volas lygindamas takų žvyrą./ Čia kariai kelia rita sunkiausią akmenį, paminklui; čia darbininkas [?] Kulvietis su keliolika gimnazistų rankas pasiraitę, purvini, su peiliais rėžo pjausto atvežtas iš pievų velėnas, matuoja su virvelėmis, dėsto skaldytus akmenėlius, pila juodžemį, sodina eglaites, kaišioja laikinąją gyvą eglių tvorelę./ Gimnazistai pina kapui vainikus, rengia kaspinus./ Pagaliau viskas pabaigta, sutvarkyta, prirengta./ Stovi didingas gražus akmeninis paminklas, 4-5 metrų aukštumo. Storas iš trijų laiptų. Ketvirtas laiptas – velėna. Uždėtas keturkampis gražiai nudailintas akmuo; ant priešakinio jo šono graži juoda akmeninė (lyg marmuras) lenta, su parašu:/ Didvyriai!/ „Amžius garbins jus lietuviai ir lietuvės,/ Kad jus ėjot pareigas šventai,/ Kad jus darbo pabaigtuvės/ Yra garbės Širvintai“./ Butegeidiečiai./ Tas parašas, tiesa, ne visai vykęs. Net patys 7 pėst. pulko atstovai tai pripažino ir žadėjo atversti antrą lentos pusę ir dėti tinkamesnį užrašą./ Ant šio keturkampio akmens pastatytas ilgas keturkampis akmuo poros metrų ilgumo. Priešakinėje jo dalyje iškaltas skydas su Vyties kryžiumi, sukryžiuoti du kardai ir parašas:/ „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“./ Ant pačio paminklo viršaus pastatytas akmeninis kryžiukas. Ant jo primušta [pritvirtinta] balta Kristaus galva, apvainikuota erškėčių vainiku./ [...] Visas miestas kruopščiai išvalytas. Grioveliai kalkėmis išbaltyti. Balkonai, priebučiai išpuošti žalumynais, kilimais, audeklais. Visame mieste marguliuoja trispalvės tautinės vėliavos. Keliose vietose, žymesniuose punktuose įtaisyti žalumynais išpuošti vartai./ Ties 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulko štabu įtaisyti vartai Gedimino vartų pavidale./ Piliečiai nuo seno iki mažo, pasipuošę kuo tik išmanydami, išėjo pasitikti poną Prezidentą./ Vietos įgula išsirikiavo lygumoje už kapų tvoros ties paminklu. Vietos mokyklos ir įstaigos su draugijomis, su gražiausiais gyvų gėlių ir metaliniais vainikais atėjo pas paminklą, iš anksto paskirton vieton./ Prisirinko daugybė žmonių. Nei kariškiai patruliai, nei vietos milicija negalėjo sulaikyti plaukiančios į kapus minios./ Kad ne lietus, kad būtų gražus oras; dusyk tiek dar būtų susirinkę žmonių./ Senukai ir senutės pasakoja, kad dar kaip jie gyvi gyvena, niekad Ukmergėje, nei per didžiausius atlaidus, tiek žmonių nesuvažiuodavę./ Pagaliau atvyko laukiamasai p. Prezidentas./ Atvyko ir daugiau garbingų svečių: Seimo  pirmininkas kan. Staugaitis, kan. Tumas su p. Moroščak‘u. Pastarasis – Italų karininkas, Konstantinopolio Ukrainiečių komiteto narys, ukrainietis, žymus visuomenės veikėjas. Pravažiuodamas per Lietuvą apsistojo Kaune ir panoro dalyvauti šiose iškilmėse./ Atvyko Krašto Apsaugos Ministeris maj. Šližys, Armijos Vadas Generolas Žukauskas, pėst. Divizijos Vadas pulk. Tamošauskas, pulk. Sližys./ Kapų koplytėlėje buvo atlaikytos gedulingos pamaldos. P. Prezidentas apėjęs įgulą ir pasisveikinęs su kariais atėjo pas paminklą./ Paminklas uždengtas juodu audeklu. Kan. Tumas pasakė gražų pamokslą ir atliko paminklo pašventinimo apeigas. Apeigų laiku grojo 2 kariški dūdų orkestrai gedulingus maršus; lietuvių gimnazijos moksleiviai giedojo giesmes./ P. Prezidentas atidengė paminklą. Artilerijos batarėja keliolika šūvių saliutavo šiai iškilmei. Penki garbės sargybos sargybiniai, apsirėdę, kaip pirmi Lietuvos kariuomenės savanoriai, užėmė pas paminklą garbės sargybą. Kariški orkestrai grojo Lietuvos himną./ P. Prezidentas pasakė gražią prakalbą ir ant kapo uždėjo vainiką su parašu:/ „Nepriklausomybės Karžygiams. Respublikos Prezidentas 1923 m. 2/X.“/ Turiningą prakalbą pasakė Seimo pirmininkas kun. Staugaitis:/ „Ar manė Lietuvos artojėlis, prieš karą, kad šiandien būsime laisvi, turėsime savo vyriausybę, galėsime laisvai rinktis ir reikšti savo nuomones, jausmus ir mintis! Prie nepriklausomo gyvenimo sunku prieiti. Tam daug padėjo politinės aplinkybės, mūsų pačių kultūros išsivystymas. Daugiausia padėjo tai štai šitų karžygių kilnūs darbai, pasiryžimas./ Tėvynės nepriklausomybės kūrėjų šaukiami jie užmiršo savo jaunystės dienas, savo šeimynas, savo jaukią pastogę ir ėjo ginti Tėvynę nuo naujų priešininkų ir paguldė savo galvas.../ Seimo vardu dedu ant jų kapo štai šitą vainiką, tos gėlės tai mūsų širdingumo, kilnių jausmų ženklas“.../ Taip, trumpai suglaudus kalbėjo tautos išrinkto Seimo pirmininkas./ Ant kaspino parašyta:/ „Garbė žuvusiems už Tėvynės Laisvę. Seimas 1923 m. 2/X“./ Krašto Apsaugos Ministeris maj. Šližys pasakė trumpai, bet energingai, kaip tikras karys:/ „Statėme mes paminklą rusams, statėme vokiečiams, statome štai šitą paminklą, - kitokie jausmai mumyse buvo kadais, kitokie dabar!/ Mes jaučiame šiandien pasididžiavimą, pasigėrėjimą, kad galime atlikti šventas pareigas – pagerbti žuvusius karius./ Tiesa, buvo ir nedaug karių, kurie nenori tarnauti kariuomenėje, slapstosi ir bėga. Nevertas žmogaus vardo tas, kuris nenori atlikti kario pareigą./ Piliečiai! Mes čia pasižadėkime prieš tą paminklą, kada Tėvynė šauks mus apginti jos laisvę, eiti ir ginti ją!“/ Nuo Krašto Apsaugos M-jos uždėjo vainiką su parašu:/ Žuvusiems Karžygiams. Krašto Apsaugos Ministerija. 1923 m. 2/X./ Trumpai kalbėjo paminklo statymo Kom-to pirmininkas p. Žilinskas. Po jo Ukmergės m. galva p. Dirmantas. Pastarojo vienas sakinys visiems giliai įsmigo į širdį. Daugelis net apsiašarojo./ „Aš mačiau karžygiai – sakė jisai – jūsų kruvinus veidus Ukmergės bakužėse, kai jus mirtinai sužeistus ir užmuštus atvežė iš po Širvintų. Jūs buvote ramūs! Jūsų veiduose spindėjo džiaugsmas, pasididžiavimas.../ Jau sesutės  ir mergelės nepuoš jūsų kaškietą gyvomis gėlytėmis.../ Ateis ant jūsų kapo sodinti žalią rūtelę...“/ P. Armijos Vadas kalbėjo irgi karštai:/ Draugai! Bekovodami už mūsų laisvę žuvote jūs ir savo krauju parašėte mums testamentą, kad mes neišleistume, kad neprarastume laisvę! Kad bus reikalas – ir mes žūsime!/ Ant galo kalbėjo ukrainiečių kalba p. Morosčak‘as. Jo ilga maloni kalba, skambūs žodžiai, tonas sužavėjo visą publiką./ Po visų kalbų ant brolių žuvusių karių kapo dedami vainikai su parašai:/ „Didvyriams – Gediminiečiai“/ „Jūsų karingume mūsų galia – 3 pėst. pulkas“/ „1) Viltį branginantieji – karžygiams/ 2) Karžygiai – karžygiams/ 3) Pasiaukojantieji – karžygiams/ 7 pėst. pulkas“/ „Karžygiai! Jūsų aukų Tauta neužmirš./ Ukmergės Šauliai“/ „Kovotojams už Lietuvos Nepriklausomybę – Lietu/ vos jaunimo sąjungos Ukmergės Skyrius“/ „Žuvusiems už Tėvynės laisvę – nuo Ukmergės Aps./ Pavasarininkų“/ „Mūsų gynėjams – Ukmergės gimnazija“/ „Od polskiego gimnazjum“./ „Žuvusiems kovose už tėvynę Ukmergės žydų Realinė/ gimnazija“/ „Garbė žuvusiems už Lietuvos laisvę – Ukmergės/ Pašto telegrafo ir telef.. tarnautojai“/ „Žuvusiems už Lietuvos laisvę – Ukmergės Apskr./ Milicija“./ Iš viso buvo 12 metalinių vainikų ir 14 gyvų gėlių vainikų. Metaliniai vainikai, be abejo, buvo gražiausi iš Kauno garbių svečių atvežti. Gražus buvo 3 pėst. pulko, gyvų jos gėlių vainikas; gražiausias buvo lietuvių gimnazijos. Originalus ir gražus Apskr Milicijos vainikas iš medžio šakelių./ Teesie jums broliai, tas paminklas, tie kapai, tie vainikai ir gėlės džiaugsmu, ramumėliu./ Šlamėk berželi didvyrių kapuose, verk ašarėlę nuo savo šakelių: tai mūsų rauda, tai mūsų ašara, gailestėlis...   Biržys.“ (Lietuva. – 1923.)

1923 m. „Klinčiui [Kliučiui?] Adomui ir Ukmergės valstybinės gimnazijos mokytojui Pinigiui Domui leisti dėstyti lietuvių kalbos pamokas Ukmergės žydų realinėje gimnazijoje nuo š. m. spalių m. 10 d.“ (Švietimo darbas. – 1923.)

1923 m. „Kauno šaulių choras, 65 žmonių sąstate, spalių mėn. 21 d. buvo Ūkmergėje, kur davė du koncertus: vieną kariams (įėjimas buvo nemokamas) ir antrą šiaip publikai. Šie koncertai ukmergiečiams davė progos pasigrožėti tikruoju menu, sukėlė daug kilnių jausmų. O tokios progos čia sunku susilaukti. Abu koncertai turėjo kimštinai pripildytą Karių Kliūbo salę./ Pirmiausia tenka paminėti Operos artistą gerb. Ant. Vaičiūną, kuris čia pasirodė kaip dainininkas ir dirigentas. Nors fortepijonas buvo gerokai iškleręs, bet A. Vaičiūno dainavimas padarė į publiką gilaus įspūdžio. Už tai publika gerb. dainininkui dėkojo karštais plojimais ir gėlių bukletais. Jis padainavo „Du Grenadieriai“, „Žalioj Lankelėj“, „Litai“. Viską savo dideliu boso balsu atliko visai gerai, su jausmu ir aiškia dikcija. Vyrų, mergaičių ir mišrus chorai padainavo keliolika dainų: veik visos lietuvių kompozitorių. Choras parodė aukštą išsilavinimo laipsnį kaip technikos, taip ir meno žvilgsniais. Ypatingai gerai ir jausmingai buvo padainuota „Ginkim šalį Lietuvos“, „Motinos širdis“ ir „Neverkit pas kapą“. Publika kėlė didžiausias ovacijas chorui ir jo dirigentui. Tokio gražaus chorinio dainavimo Ūkmergėje dar nebuvę tekę girdėti. Atsilankymas choro į Ukmergę, neabejojamai, turi didelės kultūrinės reikšmės./ Čia reikia pažymėti, kad tik pasišventėliai šauliai chorininkai galėjo šiuo metu vykti į Ūkmergę, su kuria susisiekimas nelengvas, o oras mūsų mylimuosius svečius vaišino purvu ir lietum; be to, ir su nakvyne chorui teko patirti sunkumų ir nemalonumų, ko sunku buvo išvengti. Čia dar reikia pastebėti, kad gausingas svečių būrys po koncertų įnešė daug gyvumo ir linksmumo šokių ir žaislų metu. Tik dėka mylimiems svečiams šokiai buvo labai paįvairinti gražiais tautiniais žaislais su dainomis./ Už visą tai Kauno šaulių chorui ir jo dirigentui gerb. A. Vaičiūnui ūkmergiečiai nuoširdžiai dėkojo.“ (Lietuva. – 1923.)

Lapkritis
1923 m. lapkritis. „UKMERGĖ. Pagauti garsūs plėšikai. Šiomis dienomis vietos milicijos pastangomis sulaikyti Ukm. apskr. garsūs plėšikai: Marcinavičius Adolfas, dezertyras iš Panevėžio, Pipiras Kostas iš Utenos apskr., Dulkis Vladas iš Ukm., Čiplinskaitė Marijona – užlaikytoja plėšikų gaujos, ir jų sėbrai. Laike suėmimo iš jų pusės buvo ginkluotas pasipriešinimas, bet milicijos drąsumu jie visi suimti ir patalpinti kalėjiman; visas gi atrastas pas juos pavogtas turtas gražintas nukentėjusiems [...].“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. lapkritis. Lenkijos užsienio reikalų ministerija, tarpininkaujant Lenkijos Raudonajam kryžiui bei Tarptautiniam Raudonajam kryžiui, kreipėsi į Lietuvos teisingumo ministeriją su kaltinimais, jog Ukmergės kalėjime laikomi Aleksandras Rajuniec – Stasiulevič ir Petras Kopeliovič – Niemojevski yra kalinami labai žiauriomis sąlygomis, sukaustyti grandinėmis bei yra mušami ir kankinami bei reikalavo palengvinti šių kalinių kalinimo sąlygas. Situaciją išsiaiškinti pavesta Taikos teisėjui S. Mocarskiui ir Vl. Mačiui. Nustatyta, jog „[...] Aleksandras Rajuniec-Stasiulevič ir Petras Kopeliovič (be kitos pavardės Niemojevski) kariuomenės teismo šių 1923 m. kovo 9 d. buvo nusmerkti už šnipavimą Lenkų naudai: Rajunec – Stasiulevič 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu ir Kopeliovič ligi gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjimu. Rajuniec-Stasiulevič buvo atvarytas į Kauno kalėjimą, o Kopeliovič paliktas Ukmergės kalėjime, kuriame jis buvo daręs krosnį kalėjimo kepyklai ir, darbą pabaigęs, turėjo būti perkeltas taipgi į Kauno kalėjimą. Ukmergėj Rajuniec-Stasiulevič ir Kopeliovič, einant parengtiniam tardymui, buvo laikomi vienoje kameroje. 1922 m. lapkričio 9 d. naktį jie bandė pabėgti ir, iškasę žemę iš savo kameros po pamatu, buvo sumanę nuginkluoti sargybos kareivį ir atimti iš jo ginklą. Išlindęs ola kieman Kopeliovič užpuolė sargybos kareivį, nutvėrė jį už gerklės ir stengėsi atimti iš jo šautuvą. Sargybos kareivis suriko. Išgirdęs riksmą, iš kalėjimo išbėgo prižiūrėtojas ir pamatęs pavojų kareiviui, norėjo nukauti Kopeliovičių iš revolverio, bet revolveris užsikirto ir nešovė; tuomet prižiūrėtojas, pribėgęs prie Kopeliovičiaus sudavė jam į galvą raktais ir partrenkė. Rajuniec-Stasiulevič, išgirdęs duobėje triukšmą įlindo atgal į kamerą ir susirėmime nedalyvavo. Nei Kopeliovičiaus, nei Rajuniec-Stasiulevičiaus paskui niekas nemušė. Nė vienas iš jų ligoninėje negulėjo, nes Kopeliovičiui buvo perkirsta raktais tik galvos ir veido oda; tik abudu buvo uždaryti į karcerį, o kitą dieną kalėjimo viršininko įsakymu, užrašytu knygoj, Kopeliovičiui ir Rajuniec-Stasiulevičiui buvo uždėti ant kojų geležiniai pančiai 7 paroms, kurią bausmę panašiais atvejais įsako dėti kaliniams valdžios instrukcija, vis tiek ar kalinys yra lietuvis, žydas ar lenkas./ Išklausinėtas Kauno kalėjime Rajuniec-Stasiulevič patvirtino, kad pančiai jam buvo uždėti tik ant kojų ir tik 7 paroms ir kad ligoninėj jis negulėjo; jis skundėsi tik,  kad Ukmergėj vienas prižiūrėtojų tarpais už kokį menkniekį suduoda tai vienam, tai kitam kaliniui. Rajuniec-Stasiulevič gerai atrodė ir niekuo daugiau nesiskundė.[...]“ (Lietuva. – 1923.)

1923 m. lapkritis. „ŪKMERGĖS siaur. gelžkelio stotis – pačiam miesto pakrašty, prie plento. Stoty judėjimas didelis, į parą, be prekinių traukinių, ateina ir išeina po du keleiviniu. Tik nuvykti į stotį nenusibridus negalima, nes nuo pašto per kokius 300 žingsnių nėra jokių šaligatvių. Taip pat traukinių sustojimo vieta neapšviečiama, o vienas traukinys išeina 3.20 v. ryto ir kitas ateina ½ 12 v. [puse dvyliktos?] naktį. Šitame apsileidime prisieina kaltinti Ūkmergės miesto v-bą arba miliciją, viena – kad iki šiol nepasiprotėja padirbti šaligatvių ir pravesti šviesą (reikėtų tik truputį pailginti pravestąsias elektros vielas), o kitą – kad skatindama namų savininkus taisyti šaligatvius užmiršta paskaityti [paskatinti?] ir miesto tėvus.“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. lapkritis. „UKMERGĖ. Naktį į lapkr. 3 d. užtepta degutu žydiškai-lenkiškos iškabos; tačiau atsirado „chemikai“,  kurie tą pat dieną iškabas nuvalė, tik už dienos Miesto Valdyba lyg ir susigėdo ir savo iškabą visai nuėmė./ Neseniai paliosuotas čia pasižymėjęs Mokesnių Inspektorius, uolus Darbo Federacijos veikėjas, J. G., daug senų mokesnių Ukmergėje vis dar negalima  išieškoti. Pirkliai, girdėt, rengiasi kolektyviai didelių skolų iš buvusio inspektoriaus žmonos paieškoti./ Dabar jis, vieni sako, esąs pašauktas kariuomenėn, kiti – gavęs ypatingų reikalų valdininko vietą prie Ž. Ūkio Ministerio.“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. lapkritis. „ŪKMERGĖ. Keisti apsireiškimai mokinių pamaldose. Š. m. lapkričio m. 11 d. (sekmadienį) Ūkmergės bažnyčioje, pradedant mokinių pamaldas, - dėl kokios tai priežasties gimnazijos auklėtiniams buvo pasakytas vokiečių kalboje pamokslas. Tas apsireiškimas gimnazijos mokiniam pasirodė keistas, nes jų tarpe nėra nei vieno vokiečio. Ar nekeista?“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. lapkričio 17 d. įregistruota Ukmergės žemės ūkio draugija. Draugijos tikslas – “gerinti ir plėsti savo narių veikimą rajono žemės ūkyje ir žemės ūkio pramonėje”. Valdybos nariai: Antanas Cekanavičius (Ukmergė),  Antanas Liubinas (Ukmergė),  Kazys Paškevičius (Mikailiškių dvaras),  Juozas Kačinskas (Šalkuvos dvaras),  Juozas Mulevičius (Naceliškių vienk. Pabaisko valsč.). Valdybos būstinė – Vienuolyno g. (LCVA.)

1923 m. lapkritis. „Ukmergė. Suimta de Bondy. Kriminalinės milicijos suimta ir pasodinta į kalėjimą lenkė dvarininkė Antanina de Bondy, kuri savo laiku buvo pasirašiusi po reikalavimu lenkų valdžiai kuo smarkiausiai nubausti Vilnijos lietuvius veikėjus ir nesenai kažkaip atsiradusi Lietuvoje.“ (Tėvynės sargas. – 1923.)

1923 m. „Ukmergė, [...]. Lapkričio 30 Liet. Koper. B-vių S-gos Ukmergės srities B-vių įgaliotinių atstovų suvažiavime nutarta: 1) Ukmergės sričiai B-vių reikalams tvarkyti ir prižiūrėti reikalinga vienas nuolatinis instruktorius, kurį išlaiko pusiau L. K. B. S-ga ir Ukmergės srities B-vės proporcionaliai apyvartai. 2) Kredito klausimu prašyti L. K. B. S-gos tarpininkavimo išgauti iš Liet. Banko kreditą terminui iki 1 metų. 3) Konstatuota, kad B-vių Sandėliuose stoka įvairių prekių verčia B-ves pirkti pas privatinius urmininkus, kas apsunkina mažesnes b-ves. 4) Pageidautina, kad B-ės supirkinėtų javus nors ir mainais už prekes. 5) B-vės praneša laiką ir klausytojų skaičių savaitiniams Koperac. Kursams rengti vietose. 6) B-vių atskaitomybė turi būt vedama sulig kalendoriaus laiko, t. y. nuo Naujų Metų. Suvažiavimas baigta L. K. B. S-gos Instruk. skyr. reikalų vedėjo p. Matuko sveikinimais ir linkėjimais geriausios kloties B-vių gyvenime. Suvažiavime dalyvavo nuo 17 B-vių atstovai ir be to dar L. K. B. S-gos Instruktorius p. Kuznecovas.“ (Lietuva – 1923.)

Gruodis
1923 m. gruodis. „[...] Antakalnio dv. Ukmergės apskr., [paskirta] 60 ha [žemės] Ukmergės kalėjimo reikalams. [...].“ (Vienybė. – 1923.)

1923 m. gruodis. „Ukmergės žydų bendruomenė išnešusi protesto nutarimą dėl svarstomo Seime „Švenčių įstatymo“ toj formoj, kokioj jį pateikė Darbo federacija.“ (Lietuvos žinios. – 1923.)

1923 m. gruodis. Ukmergiškiai susirinkime išreiškė protestą prieš lenkų okupacinės valdžios sprendimą uždaryti Švenčionių lietuvių gimnaziją. Susirinkimas įgaliojo J. Lazauską, K. Žilinską ir A. Čekanavičių pateikti susirinkimo nuostatas visuomenei bei surinko nukentėjusių Švenčionių gimnazistų naudai 190 litų paramą. (Lietuva – 1923.)

1923 m. gruodžio 14 d. Ukmergės lenkų progimnazijos mokytojai Jonas Novošaitis ir Eugenijus Kulvietis, jiems prašant, buvo atleisti iš užimamų pareigų. (Švietimo darbas. – 1924.)

1923 m. „Gruodžio 16 d. vietinio šaulių skyriaus raštinėje įvyko vietos visuomenės veikėjų ir šaulių pasitarimas. Jame nutarta leisti Ukmergėje dvisavaitinį politikos, mokslo ir kritikos nepartinį laikraštį. Laikraštį nutarta pavadinti „Ukmergės Garsas“. Prenumerata numatyta sekanti: metams 5 litai, pusei metų 2 lt. 50 ct. ir atskiro num. 25 centai. Laikraštį redaguos vietinės gimnazijos mokytojas p. Žūkas ir šaulių skyriaus vadas. Laikraščiui medžiaga siųsti adresu: Ukmergė, Šaulių skyrius. Telefonas 24.“ (Trimitas. – 1924.)

1923 m. gruodis. Kainos Ukmergėje: (litų už centnerį – 50 kg) rugiai – 13,50; kviečiai – 24; - miežiai – 13,50; avižos – 12; žirniai – 18; bulvės – 4; sėmenų išspaudos – 12; (litų už kilogramą) sėmenys – 0,40; kopūstai – 0,09; obuoliai – 0,50; nesūdytas sviestas – 10; sūdyti lašiniai – 5; rūkyti lašiniai – 6; galvijiena – 1,40; aviena – 1,50; kiauliena – 2,50; silkė – 1,60; druska – 0,13; stambus cukrus – 2; smulkus cukrus – 1,60; muilas – 1,30; II rūšies tabakas – 7; žibalas – 0,42; 10 dėžučių degtukų – 0,80; litras pieno – 0,80; varškės sūris – 2; 10 kiaušinių – 1,80; višta – 2,50; antis – 8,50; žąsis – 8; darbo arklys – 400; melžiama karvė – 150; penėta kiaulė – 300; paršas iki 4 mėn. – 60; avis – 20; (litų už metrą) gelumbė – 25; perkelis – 2,50; kietmetris malkų – 12; 1000 raudonų plytų – 150; cementas (50 kg) - 9. (Lietuvos dirva. – 1924.)

1923 m. Ukmergės miesto savivaldybė skyrė „apsaugos nuo gaisrų“ reikalams 3635, 39 Lt. Tai sudarė 1,9 proc. nuo visų savivaldybės išlaidų (182404, 78 Lt). (Savivaldybė. – 1924.)