Spausdinti

Ukmergės kelių rajonas 1919-1944 m.

Lietuvos Centriniame Valstybės archyve yra išlikę tik kai kurie 1940-1944 m. laikotarpio Ukmergės kelių rajono dokumentai (kitų keturių iki 1944 m. Lietuvoje egzistavusių kelių rajonų dokumentų visai neišliko). Nėra archyve ir Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos, kuriai priklausė visi Lietuvos kelių rajonai, dokumentų. Kai kuriuos duomenis pavyko surasti Lietuvos susisiekimo ministerijos dokumentuose. Jų tarpe yra Plentų ir vandens kelių valdybos ataskaitos (ne visų metų) apie atliktus darbus įvairiuose kelių ruožuose, darbų finansavimą, darbų planus. Yra išlikę Ukmergės kelių rajono darbuotojų metų algalapiai, vienintelis 1930 m. Ukmergės kelių rajono darbuotojų etatų sąrašas, kai kurie Susisiekimo ministerijos inspektorių plentų patikrinimo aktai ir pan. kituose Lietuvos archyvuose apie tarpukario kelių rajonus medžiagos visiškai nėra.

Lietuvos susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdyba susikūrė 1918 m. gruodžio 6 d. Valdybai buvo pavaldūs penki kelių rajonai: Šiaulių, Ukmergės, Panemunės (Kauno), Marijampolės ir Alytaus. Deja, išlikusiuose Susisiekimo ministerijos dokumentuose nėra kelių rajonų įkūrimo datos. 1919 m. pabaigoje valdybos rašytoje ataskaitoje tik pažymėta, kad 1919 m. „kelių rajonai buvo sutvarkyti“. Seniausias išlikęs Ukmergės kelių rajono algalapis yra 1919 m. birželio mėn. Nuo pat susikūrimo rajone dirbusio (iš pradžių kelių meistru, vėliau dešimtininku) Jono Mackevičiaus priėmimo į darbą data yra 1919 m. birželio 1 d. Tad Ukmergės kelių rajonas greičiausiai buvo įkurtas 1919 m. gegužės pabaigoje. Net jei jis būtų buvęs įkurtas anksčiau, darbą galėjo pradėti tik birželį, nes iki tol Ukmergės apskritis buvo okupuota bolševikų. Įkurtas kelių rajonas neturėjo viršininko. Buvo tik du kelio meistrai – Jonas Mackevičius ir Mateušas Mackevičius – bei 25 kelių sargai.

Ukmergės kelių rajonas apėmė Ukmergės, Utenos, Zarasų (tarpukario pradžioje vadinamų Ežerėnais) apskričių bei dalies Kauno apskrities kelius. Pagrindinis rajonui priklausantis plentas buvo dar XIX a. I pusėje statyto plento S. Peterburgas – Varšuva Kauno – Zarasų ruožas. Ukmergės kelių rajonui 1928 m. priklausė 189 km. plento, 1937 m. – 205,72 plento. 1919 m. gruodžio mėn. be plento rajonui dar priklausė 180 km. I rūšies vieškelių su 18 tiltų. Svarbesni I rūšies vieškeliai buvo: Panevėžys – Ukmergė – 144 km. ruožas, Ukmergė – lenkų okupuoto Vilniaus krašto siena – 118 km. ir t.t. Rajonui priklausė 252 km. II rūšies vieškelių su 9 tiltais. Svarbesnieji iš jų: Latvijos siena (Papilys) – Utena – 74 km., Svėdasai – Taujėnai - 58 km., Kavarskas – plentas į Ukmergę – 11 km. ir t.t. Šių plentų ir vieškelių bei tiltų juose priežiūra, remontu, naujų tiltų statyba ir užsiėmė Ukmergės kelių rajonas. Naujų plentų tarpukaryje Ukmergės kelių rajone nebuvo statoma. Tik prieš pat sovietų okupaciją. 1940 m. pavasarį, prasidėjo plento Ukmergė – Širvintos statyba (27 km.).

Kelių rajonui vadovaudavo rajono viršininkas. Iki 1920 m. balandžio mėn. Ukmergės kelių rajonas viršininko neturėjo. 1920 m. kovo 30 d. susisiekimo ministras Voldemaras Čarneckis nuo balandžio 1 d. laikinai eiti Ukmergės kelių viršininko pareigas bei Ukmergės rajono I rūšies kelių techniko pareigas paskyrė Stasį Gringofą. Kas buvo viršininku iki 1923 m. nustatyti nepavyko. 1923 m. Ukmergės kelių rajono viršininko pareigas laikinai ėjo Mikalojus Kovaliauskas. 1924 m. iš pradžių laikinai, o nuo rugsėjo jau kaip nuolatinis viršininkas dirbo K. Paškauskas. 1925 m. gegužės 1 d. jį pakeitė Medgardas Mikševičius, dirbęs iki 1928 m. pabaigos. 1929 m. laikinai viršininko pareigas ėjo Juškėnas. Ilgiausiai tarpukaryje viršininkavo Juozas Mačiokas. Pradžioje jis dirbo viršininku nuo 1930 m. sausio 1 d. iki 1931 m. kovo mėn. Nuo 1931 m. kovo iki 1932 m. rugsėjo jį pakeitė P. Dapkus. 1932 m. rugsėjo 1 d. į viršininko pareigas grįžęs J. Mačiokas dirbo iki pat sovietinės okupacijos.

Pačioje pradžioje, 1919 m. Ukmergės kelių rajonas skirstytas į du ruožus (vadintus nuovadomis): Kauno – Dinaburgo bei Staškūniškio – Daugelio – Degučių. Kauno – Dinaburgo ruožą aptarnavo kelio meistras Jonas Mackevičius ir 11 kelio sargų. Ilgainiui tiek ruožų, tiek darbuotojų skaičius augo. 1924 m. buvo nutarta, kad neapsimoka laikyti nuolatinius kelių sargus, o geriau, reikalui esant, samdyti padienius ir akordinius darbininkus, kurie dirbtų, vadovaujami nuolatinių rajono darbuotojų – dešimtininkų. Matyt, toks darbo organizavimas nepasiteisino, nes 1930 m. pradžioje vėl sugrįžtama prie nuolatinių kelio sargų etatų. Kol to nebuvo, be rajono administracijos, jame dirbo 6 dešimtininkai – po vieną atskiram ruožui (nuovadai). 1928 m. rajono administraciją sudarė: rajono viršininkas, rajono technikas (juo nuo 1923 m. dirbo rajono veteranas Mikalojus Kovaliauskas), raštinės vedėjas, tiltų meistras, du plentrulio mašinistai ir du šoferiai. Viso rajonas 1928 m. turėjo 15 nuolatinių darbuotojų. 1930 m. grįžus prie nuolatinių plento sargų etatų, rajono darbuotojų skaičius išaugo iki 52.

Kiekvienas ruožas turėjo po vieną dešimtininką, tilto sargą bei 5-6 plento sargus. 1933 m. dokumentuose minimi 7 ruožai: I – Kauno – Jonavos, II – Jonavos – Laibiškių, III – Laibiškių – Staškūniškio, IV – Staškūniškio – Leliūnų, V –Leliūnų – Daugailių, VI – Daugailių – Latvijos sienos, VII – Panevėžio – Piniavos plento. 1935 m. rajone dirbo 50 žmonių. Paskirstymas buvo panašus kaip 1930 m.: 6 žmonės (įskaitant vairuotoją) administracijoje, kiekviename skyriuje po dešimtininką, nuo 4 iki 6 plento sargų, 1 ar 2 tilto sargai (kai kuriuose skyriuose jų nebuvo). 1940 m. pradžioje rajone dirbo 44 žmonės. Administraciją sudarė: rajono viršininkas, rajono viršininko padėjėjas (M. Kovaliauskas), I eilės technikas, II eilės buhalteris, kelio technikas, vyr. sąskaitininkas, sąskaitininkas, II eilės raštvedys, mašininkė, šoferis, sargas.

Tuometinis kelių rajono administracijos adresas buvo Kauno gatvė Nr. 44. Nuovadose dirbo kelio seniūnas bei kelio sargai. Atlyginimus Ukmergės kelių rajono darbuotojai gaudavo pagal etatuose nustatytas valdininko kategorijas. Viršininkas – XII kategorijos valdininkas – gaudavo 540 litų per mėnesį, I eilės technikas – X kategorijos – 340 litų. Plentų ir tiltų meistrai – VIII kategorijos – 280 litų, dešimtininkai – VI kategorijos – 240 litų, kelių ir tiltų sargai – 150 litų.

Nusipelniusiems Lietuvos žmonėms, ypač pasižymėjusiems uolumu ir sąžiningumu valstybinėje tarnyboje, buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos apdovanojimas – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas. Įvertinant kelininkų darbą, šiuo ordinu buvo apdovanoti ir keli Ukmergės kelių rajono darbuotojai. Tai:
III laipsnio ordinu – Domas Matelis, Ukmergės kelių rajono dešimtininkas (1932 m.),
IV laipsnio ordinu – Juozas Mačiokas, Ukmergės kelių rajono viršininkas (1934 m.),
Povilas Bartkus, Ukmergės kelių rajono plento sargas (1934 m.),
Kazys Griciūnas, Ukmergės kelių rajono raštinės vedėjas (vėliau vyr. buhalteris, 1934 m.),
III laipsnio to vardo medaliu – Juozas Kaselis, Ukmergės kelių rajono plento sargas (1939 m.).

Kasmet kelių rajono atliekamų kelių priežiūros ir taisymo darbų aprašymas visose išlikusiose atskaitose vienodas: žiemą – kelių einamasis remontas, skaldos ir lauko akmenų paruošimas būsimiems vasaros darbams; nuo pavasario iki rudens – skaldos, žvyro, smėlio pristatymas į būsimo remonto vietą, kelių rekonstrukcija, barstymas žvyru, pakelės griovių valymas, plentkraščių  lyginimas, banketų (pakelės pylimų) statymas, skersiniai drenažai, laikinų vasaros kelių įrengimas.

Atskiras kelių rajono darbų punktas buvo keliuose esančių tiltų priežiūra, remontas (kasmet Ukmergės kelių rajonas tiltų remontui gaudavo po 10 tūkst. litų), naujų tiltų statymas. Dėl mano jau minėtos dokumentų stokos, jų fragmentiškumo, pavyko išsiaiškinti tik 1926 – 1934 m. laikotarpiu rajone pastatytus naujus tiltus. 1926 m. Utenos – Daugailių ruože, 151 km nuo Kauno, pastatytas betoninis tiltas – 24,6 m ilgio, 7,0 m pločio, 2,1 m aukščio. Jo statyba kainavo 56 921,06 Lt. 1930 m. Daugailių – Degučių ruože, 165 km nuo Kauno, pastatytas geležinis tiltas – 66,90 m ilgio, 1,20 m pločio, 6,0 m aukščio. Kaina – 205 348,21 Lt. Tais pat metais pastatytas Užpalių tiltas per Šventąją, gelžbetoninis – 60 m ilgio, 7,20 m pločio, 6,0 m aukščio, kainavęs 112 639,22 lt. Staškūniškio – Laužekiškių ruože, 99 km nuo Kauno, pastatytas gelžbetoninis tiltas – 25 m ilgio, 7,20 m pločio, 3,40 m aukščio, kainavęs 36 311,11 Lt. 1934 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją ties Kunigiškių kaimu. Statybos kaina – 43 193,27 Lt. Kitų metų duomenys apie tiltų statybą – fragmentiški.

1939 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją prie Žaliosios kaimo. 1923 m. pastatytas betoninis tiltas Turžėnų – Jonavos ruože (ilgis 10,6 m, plotis 8,52 m, aukštis 1,06 m). Tais pat metais Ukmergės – Staškūniškio ruože ties Radiškiu per Šventąją pastatytas gelžbetoninis tiltas (ilgis 97,90 m, plotis 7,00 m, aukštis 8,00 m). 1920 m. rajone buvo pastatytas vienas laikinas bei vienas naujas tiltas (pastatymo vieta nenurodyta, tik paminėta, kad per Mūšos upę). Su 1920 m. pastatytu laikinuoju tiltu per Šventąją Ukmergės kelių rajono darbuotojams teko patirti nemaža rūpesčių. 15 km nuo Ukmergės, ant Ukmergės – Utenos plento stovėjęs tiltas 1919 m. buvo sudegintas karo veiksmų metu. Paskirtas vadovauti tilto atstatymui Krašto apsaugos ministerijos inžinierius Bazarevskis nesugebėjo susikalbėti su darbininkais, nes visiškai nemokėjo lietuviškai. Bazarevskį teko pakeisti inžinieriumi Rygeriu.

Susisiekimo ministras V. Čarneckis, turėdamas omenyje šį atvejį, konstatavo, jog „dabar dėl žmonių trūkumo atsieina daugelyje atvejų atsižvelgti į žmonių darbo žinojimą, o ne į jų kalbą, su tuo ypač prisieina skaitytis technikos srityje, kur lietuvių specialistų trūksta“. 1919 m. rugsėjo mėnesį greitosiomis pastatytas tik laikinas tiltas be turėklų. 1919 m. lapkričio mėnesį vos neįvyko nelaimė. Kadangi senojo sudegusio tilto liekanos nebuvo užtvertos ir trūko rodyklės, nurodančios kelią iki laikino tilto, patamsyje ant sugriauto tilto užvažiavo ir vos nenugarmėjo į Šventąją Lietuvoje veikusios Santarvės (Antantės) karinės misijos automobilis su vienu iš misijos vadovu papulkininkiu Talentu. Po šio įvykio kelio meistras Mateušas Mackevičius buvo griežtai įspėtas bei įgaliotas tuojau pat pastatyti užtvaras ir įspėjamuosius ženklus iš abiejų sudegusio tilto pusių, taip pat turėjo įrengti laikinojo tilto turėklus.

Prie sudegusio tilto kurį laiką budėjo kareivių sargyba. Geresnis tiltas ten įrengtas tik 1920 m. vasarą. Susisiekimo ministerijos inspektoriai turėjo pastabų dėl tilto priežiūros vėlesniais metais. 1929 m. Ukmergės kelių rajoną inspektavęs valdininkas pažymėjo, kad „mediniai tiltai ir tilteliai randasi labai blogame ir pavojingame naudojimuisi stovyje: vieni jau visai supuvo ir padaryti laikinieji apvažiavimai, kitais tiltais leidžia naudotis tik viena puse, mediniai tilteliai prilaikomi tik pripuolamais paramsčiais, privedimas tiltų prie tokio stovio yra neleistinas dalykas“.

Kasmet pavasarį kildavo pavojus, jog tiltai nukentės ledonešio metu. Tekdavo imtis apsaugos priemonių. Pvz., 1924 m. pavasarį tuometinis Ukmergės kelių rajono viršininkas Paškauskas raportavo, kad „visi tiltai nuo nunešimo pavojaus išgelbėti. Buvo imtasi priemonių padaryti dar prieš ledų ėjimą reikalingose vietose ledo apkirtimą. Svarbesnėse vietose, kame galėjo būti ledų susikirtimas, ledas buvo susprogdintas, taip pat ledams einant buvo iškviesta sprogdintojų komanda. Tik kai kurių tiltų tapo apdaužytos atramos ir ledlaužiai. Reikalinga bus padaryti atatinkamas remontas“.

1936 m. sudarytuose Lietuvos plentų statybos dvidešimties metų planuose nemaža būsimųjų plentų turėjo kirsti Ukmergės kelių rajono teritoriją. Tai turėjo būti: Šiaulių – Radviliškio – Grinkiškio – Krakių – Kėdainių – Šėtos – Ukmergės plentas (138 km), Šiaulių – Radviliškio – Rozalimo – Panevėžio – Raguvos – Taujėnų – Ukmergės – Širvintų plentas (192 km), Rokiškio – Kamajų – Svėdasų – Vyžuonų – Ukmergės – Molėtų – Giedraičių – (Vilniaus) – Utenos – Kuktiškio (Švenčionių) plentas (194 km), Rokiškio – Svėdasų – Anykščių – Kurklių – esamas plentas – Ukmergės (35 km), Raguva – naujas plentas – Troškūnai – Anykščiai (34 km). Pačiu artimiausiu metu ketinta pradėti plento Kėdainiai – Šėta – Ukmergė (51 km) statybą. Dėl pasikeitusių aplinkybių, vėlesnių Lietuvos okupacijų šie planai nebuvo pradėti vykdyti. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, 1940 m. buvo numatyta Šiaulius ir Panevėžį sujungti per Ramygalą, Ukmergę ir Širvintas su Vilniaus srityje esančiu Širvintų – Maišiagalos – Vilniaus plentu. Prasidėjo plento statyba Ukmergės – Širvintų ruože (27 km). 1940 m. buvo numatyta ruože atlikti visus būtinus žemės darbus ir pastatyti tiltus.

Nuo 1936 m. rugpjūčio 15 d. Susisiekimo ministerijos tarnautojams buvo įvestos uniformos. Kiekvienai tarnybai skirta atskira juostelių spalva: kelininkams – tamsiai oranžinė. Taip pat, atsižvelgiant į pareigas, darbuotojai nešiojo skirtingų spalvų uniforminius drabužius su skirtingais ženklais.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, apie mėnesį Ukmergės rajono viršininku tebedirbo Juozas Mačiokas. Tačiau jau 1940 m. liepos viduryje kaip laikinai einantis viršininko pareigas dokumentus pasirašinėja ūkvedys A. Strioga, rugpjūty – inžinierius Mikalojus Kovaliauskas. 1940 m. rugpjūčio pabaigoje nuolatiniu rajono viršininku paskirtas Zigmas Ratautas (pagal specialybę kalnų inžinierius, 1930 – 1940 m. dirbęs Šiaulių kelių rajono viršininku). Palaipsniui pertvarkant kelių rajoną pagal įprastą Sovietų Sąjungos tvarką, tiek rajono administracijos, tiek eilinių darbuotojų skaičius vis didėjo. 1941 m. birželio 1 d. rajonas turėjo 107 darbuotojus. Administraciją sudarė 19 žmonių: viršininkas, vyriausias inžinierius, 2 inžinieriai, vyr. kelio meistras, mechanikas, vyr. technikas, vyr. technikas apskaitai, vyr. buhalteris, 2 buhalteriai, raštvedys, kasininkas, ūkvedys – užpirkėjas, sekretorė – mašininkė, vairuotojas, arklininkas – vežėjas, valytoja – kurjerė (kartais dokumentuose vadinama „švaros palaikytoja“), sargas. Rajonas buvo suskirstytas į 14 distancijų. Kiekvienoje iš jų buvo po 1 kelio meistrą, 6 – 7 remontininkus (taip dabar vadinosi buvę kelio sargai).

Atrodo, kad visai tolimą nuo politikos kelininkų darbą taip pat palietė naujoji santvarka, naujoji ideologija. 1941 m. pavasarį „sužadinti XVIII bolševikų konferencijos nutarimais ir priimta socialistinio lenktyniavimo tarp Lietuvos TSR ir Latvijos TSR sutartimi, Ukmergės kelių skyriaus darbuotojų kolektyvas kviečia į socialistinį lenktyniavimą Panevėžio apskrities kelių skyrių“. Soc. lenktyniavimo sutartyje atsiranda tokie punktai: „Įvykdyti naujų statybų ir kapitalinio remonto metinį planą Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos garbei iki 1941 m. lapkričio 7 d. išpildant darbą įvertinimo plane ne mažiau kaip „gerai“. Pakelti darbo našumą 5 proc. aukščiau plane numatyto. Organizuoti darbininkų ir tarnautojų masinį politinį švietimą“ ir t.t.

Jei anksčiau, prašant įdarbinti kelių rajone, pareiškime užtekdavo biografijos duomenų, tai dabar atsiranda būtini posakiai: „Smetoninei valdžiai, smetoninėms organizacijoms nepriklausiau“ ir pan. Prieš pat karo pradžią vienas iš prašytojų rašė: „Dabar, nuvertus buržuazinę valdžią ir paėmus darbo žmonėms vairą į savo rankas, turiu garbės prašyti tarnybos, kokią tiktai būtų galima gauti sulig drg. Viršininko nuožiūra“. Keli mėnesiai prieš karo pradžią pasikeitė rajono viršininkas. Jei 1941 m. balandžio pabaigoje viršininku dar buvo Z. Ratautas, tai nuo gegužės pradžios viršininku paskirtas nuo kovo mėnesio rajone dirbęs inžinierius Olegas Kobylkovskis (nemokėjęs lietuvių kalbos). Pakeitimo priežastis nenurodyta. Galbūt kam nors iš naujosios valdžios užkliuvo Z. Ratauto asmens byloje paminėti jo šeimai priklausę 55 ha žemės.

Prasidėję 1941 m. birželio 14 d. trėmimai palietė ir nuo 1934 m. kelių rajone dirbusį I eilės techniką Alfonsą Ratkų, kuris buvo ištremtas su visa šeima: motina, žmona, sūnumi. Karo pradžioje, nuo 1941 m. birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios, rajono viršininku dirbo iki 1940 m. čia viršininkavęs Juozas Mačiokas. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki pat 1944 m. vasaros viršininkas buvo statybos inžinierius Juozas Babkaitis (iki tol nuo 1940 m. kovo mėn. laikinai ėjęs Žemaičių kelių rajono viršininko pareigas).

Karo pradžioje rajono administracijos etatai liko beveik be pakitimų. 1941 m. pabaigoje surašyti 108 rajono darbuotojai, iš jų 14 administracijoje. Vėliau darbuotojų ir distancijų skaičius sumažėjo. 1944 m. pradžioje, prieš pat Lietuvą pasiekiant frontui, Ukmergės kelių rajonas buvo suskirstytas į 6 distancijas: I Kauno apskrities riba – Ukmergės plento ruožas (20,864 km), II Ukmergė – Širvintos – apskrities ribos kelio ruožas (36 km), III Ukmergės – Utenos rajono 104 km plento ruožas (32,111 km), IV Ukmergės riba 104 km – Utenos plento ruožas (29,130 km), V Utena – Degučiai – Zarasai – latvių siena plento ruožas (22,850 km), VI a) Degučiai – Zarasai – latvių siena plento ruožas (22,800 km), VI b) Dūkštos – Rimšė kelio ruožas (11 km), VI c) Rimšė – siena (Drūkšiai) kelio ruožas (8 km), VI d) Rimšė – apskrities riba kelio ruožas (5 km).

Jei sovietinės okupacijos metu, rašant pareiškimus dėl priėmimo į darbą, būdavo pabrėžiamas nepriklausymas smetoniniam režimui, tai karo metų pareiškimuose atsirado posakių: „Buvusiai bolševikų valdžiai nebuvau prijaučiantis ir jokioms jų organizacijoms nepriklausiau, esu grynas lietuvis, atsižymėjęs partizaniniuose veiksmuose prieš komunistus“ ir pan.

Kelio darbai buvo tie patys. 1941 m. vos praėjus frontui iš karto imta rūpintis, kad daugelyje pakelių nepristatyta žvyro, stengtasi kuo greičiau jį pristatyti ir išbarstyti. Nors 1941 m. frontas per Lietuvą perėjo labai greitai, bet nukentėjo nemažai pakelės tiltų. Juos teko skubiai remontuoti, pritaikyti bent laikinam vartojimui. Naujų tiltų statybai stigo lėšų. Vis dėlto 1942 m. Ukmergės kelių rajone pastatyti 4 nauji tiltai: Rimšės miestelyje per Ilgių upę – 4,5 m ilgio medinis; Vilniaus – Širvintų plento ruože 43 km nuo Vilniaus – medinis; Ukmergės – Utenos plento ruože, 109 km, medinis; Ukmergės – Utenos plento ruože, 102 km per Kalvelės upę – medinis.

Karui tęsiantis, kelio darbai Ukmergės kelių rajone ėmė vis labiau strigti dėl finansavimo stokos, kelių rajono vadovybė, neturėdama lėšų apmokėti darbininkams, turėjo dalį jų atleisti, ėmė stigti žvyro, skaldos. Trūko transporto mašinų skaldai pristatyti, benzino. Sudilo dviračių, kuriais technikai ir seniūnai važinėdavo po distancijas tikrindami darbą, padangos. Todėl pablogėjo darbų kontrolė. Neretai buvo vagiami kelio darbams paruošti plento akmenys ir sniegatvorės. 1944 m. gegužės mėn. rajonas neteko savo vienintelio geresnio sunkvežimio. Rajono vadovybei buvo pranešta, kad rajonui perduodamas motociklas, kurio pasiimti reikėjo važiuoti į Ašmeną. Pakeliui, kelyje Medininkai – Ašmena, sunkvežimį, kuriuo važiavo rajono tarnautojai, užpuolė lenkų Armijos Krajovos partizanai ir atėmė. Paskutiniai išlikę kelių rajono dokumentai datuoti 1944 m. birželio pabaiga. Liepos mėnesį Ukmergės apskritis buvo užimta Sovietų Sąjungos kariuomenės.

Naudoti šaltiniai ir literatūra:
Lietuvos Centrinis valstybės archyvas: f. 386 Ap. 1. b. 18, 50, 121, 194, 408, 532, 637, 737, 792, 874, 911, 1129. Ap.2.b.232, 241, 242, 244. f. R – 1705. Ap. 1. b. 5, 25, 29, 52, 59, 69, 70, 81, 97.
„Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis“. K. 1990

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau