Spausdinti

Versta iš RÊPERTOIRE DU THÉATRE DE SOCIÉTE DU COMTE STANISLAS KOSSAKOWSKI./ TOME PREMIER/ PARIS/ E. DENTU, LIBRAIRE-ÉDITEUR/ 1858

Mistiškas mistifikatorius [MYSTIFICATEUR MYSTIFIÉ]
Vienos dalies komedija – farsas
Autorius – Grafas  Stanislovas [Feliksas Čėsna] Kosakovskis  
1858 metai. Paryžius

Pjesę iš prancūzų kalbos išvertė Alma Kubrakovienė ir Rita Lisauskaitė, redagavo Rasa Griškevičienė.
 

Veikėjai:
Kapitonas Gro Bua, 60 metų, dideliais ūsais, seno kario išvaizda, mėlynas apsiaustas, kaspinas kilpelėje;
Kola, 30 metų, apsiaustas raudonais ir žaliais langeliais, didžiulė barzda, ilgi plaukai;
Mišonas, ponios Mišon vyras, 50 metų, su kepure ir apsiaustu;
Žiulis Perdro, keliaujantis pardavėjas, 25 metų amžiaus, apsiaustas, kelnės, kelioninis krepšys-piniginė;
Luisas Bonbon, garinio laivo restorano padavėjas, 23 metų amžiaus, mėlynas švarkas, prijuostė;
Bergmanas, artistas, grojantis armonika, 40 metų amžiaus, šviesiai pilku apsiaustu, išdrikusiais plaukais;
Ponia Mišon, 40 metų amžiaus, raudonu veidu, aukšta, stambi, arogantiška apranga, aiškiai matomos kišenės, pilnos visokiausių daiktų;
Panelė Aspazija Mišon, jos dukterėčia, 20 metų amžiaus, plona, išbalusi, garbanotais plaukais.

Veiksmas vyksta garlaivio, plaukiančio iš Ruano į Havrą, keleivių salone. Antrame plane, kairėje pusėje, padengtas stalas, dešinėje laiptai, kurie veda į denį; suoliukai. 1842 metai.

Pirmoji scena

Restorano darbuotas Luisas su rankšluosčiu rankoje šluosto lėkštes ir jas deda ant staliuko dešinėje pusėje. Bergmanas sėdi kairėje pusėje, jo muzikos instrumentas padėtas šalia jo ant kitos kėdės.
                                             
Bergmanas, Luisas Bonbon.

LUISAS (pats sau). Jau beveik dvejus metus, tiksliau nuo 1840-ųjų, šis garbus artistas (rodo į Bergmaną) du kartus per mėnesį vyksta mūsų garlaiviu iš Ruano į Havrą ir iš Havro į Ruaną. Jis apgaubtas paslapčių, niekada neištaria nė vieno žodelio. Vis tik aš jam patinku, nes jis, mane pamatęs, nusišypso ir suraukia antakius atsisveikindamas... Garlaivis išvyksta tik po pusės valandos, bet štai jis jau laive su savo instrumentu - armonika; žiūrėk, jis ją jau pasidėjo ant kėdės šalia... atsisėsiu ant jos, galbūt tai jį prakalbins. (Atsisėda šalia ir paliečia instrumentą).
BERGMANAS. O, mano instrumentas!
LUISAS (juokdamasis). Jis prakalbo.
BERGMANAS (parodydamas jam kumštį). O, mano instrumentas!
LUISAS. O, jis gerai supranta juokus. Ar norėtumėte, pone, alaus, vyno, limonado?
BERGMANAS. O, mano instrumentas!
LUISAS. O, jis mano, kad jo instrumentas yra sugadintas... ne... mano mielas, grokite... bandykite, nagi, melodiją... (Pats sau) O, jis rodo dantis... jis nebepyksta.
BERGMANAS. O, mano instrumentas!
           
Jis bando savo instrumentą, bandydamas akordus ir grodamas Monako [kūrinys?], juokiasi.
                                             
LUISAS. Bravo, bravo, mein herr...

Bergmanas groja Monako.

LUISAS. Bravo! Va, šitaip...
 
Luisas šoka su prijuoste, įsivaizduodamas, kad tai dama. Bergmanas juokiasi, atsistoja ir šoka priešais Luisą.

LUISAS (šokdamas ir niūniuodamas). Bravo, bravo... drąsiau... bravo mein herr... susičiaupkite... Įtraukite  pilvą, išpūskite krūtinę ir siūbuokite, štai taip...
                                                       
Antroji scena

Tie patys veikėjai ir Žiulis Perdro.

ŽIULIS (įeina į salę juokdamasis, laikydamas lazdelę rankose ir taip pat pradeda šokti. Jis paima Bergmaną už pečių ir pasodina jį, sakydamas: nesisupkite, sėskitės. Bergmanas groja toliau, Žiulis toliau  šoka dainuodamas). Monake mes medžiojame ir vėl medžiojame, Monake, mes gerai  medžiojame...           Uf... (jis atsisėda ant kėdės). Jeigu aš neklystu, tai Luisas Bonbon, mano mokyklos draugas... ir ką gi tu veiki su šia prijuoste?

Bergmanas nustoja groti.

LUISAS (kilniai jam atsako). Esu garlaivio  karininkas valgymo klausimais.  
ŽIULIS. Virėjo padėjėjas?
LUISAS. O ne, ne taip arti puodų, arčiau prie butelių.
ŽIULIS. Baro patarnautojas, prekiautojas? Baigęs tokias studijas koledže, galėjai pasirinkti gražesnę karjerą... Tiekti į stalą bandeles ir kepinius!
LUISAS. O tu? Koledže mes abu vienodai mokėmės, gal gali pasakyti, koks gi tavo kilmingas pašaukimas... Tavo, Žiuli Perdro?
ŽIULIS. Kelionės, mano brangusis, iždo sąskaita... vieno stambaus stearino gamintojo iždo sąskaita...                                                 LUISAS. A, ponas Žiulis keliauja kaip žvalgas ...
ŽIULIS. Būtent, skleisdamas šviesą... Greitai tapsiu kokios nors akademijos nariu, nes savo smegenyse aš jau turiu veikalą apie gyvulių magnetizmą ir besisukančius stalus. Su šituo, matai, sukame galvas moderniam pasauliui...
LUISAS (šypsosi). Tik neliesk stalų, nes žinai gi, tai mano sritis, o kai dėl  magnetizmo,  gyvūnų... aš tave palieku...
ŽIULIS. Manau, kad linksminiesi su žodžiais, atsargiau, berniuk... tarp mūsų socialinės padėties yra ne mažiau kaip trys aukštai. Beje, kaip mokyklos draugai mes galime pašmaikštauti, bet jei prie žmonių tu bandysi pasišaipyti, aš tau to neatleisiu...   
LUISAS (juokdamasis). Sutarta, miesčioni, kai tu mane pašauksi: ei, berniuk, aš tau atsakysiu: pone, žvakių pardavėjau, norėtumėte degtukų pragaro laužui užkurti ar makaronams žvakių?
ŽIULIS. Malonu girdėti, kad puikiai moki kalbėti... Klausyk, mes galėtume apsimesti, kad nepažįstame vienas kito, ir surengti tikrą žodžių mūšį... (Rodydamas į Bergmaną) Ar tu norėtum pasityčioti iš šio Rodo milžino... Arba, geriau sakant, šios Memon statulos... Nes tai, kaip matai, skleidžia tam tikrus garsus.
LUISAS. O, ne, iš šito nenorėčiau, tikrai ne, pažvelk į jo rankas ir kumščius.
ŽIULIS. Ką gi... Tu toli eisi su savo įžvalgia siela. Klausyk, ten, ant denio, aš mačiau puikią galimybę praktikai... Tai stambi ponia ir jos dukterėčia... Stambioji man pasirodė šiek tiek, o dukterėčia visiškai kvailos. Jos kalbėjo apie besisukančius stalus su meile ir įsitikinimu. Aš supratau, kad vienas riešutmedžio stalas jų namuose yra lyg orakulas... Aš joms mestelėjau keletą žodžių apie dvasių iššaukimus ir  magnetizmą, kas jas privertė drebėti iš baimės... Po to aš joms parodžiau banginio akis, kurios išgąsdintų ryklį, ir atsukau joms nugarą.
LUISAS. Tu tikrai esi pažengęs į prekį.
ŽIULIS. Tai ne viskas, po to aš pasislėpiau už krūvos maišų, už poros žingsnių nuo jų, ir išgirdau storosios ir kūdos pokalbį.
LUISAS. Nagi. (sėsdamasis ant kėdės).
ŽIULIS (stovėdamas, vaizduodamas tai storąją, tai plonąją, keičia vietą ir balsą ir kiekvieną kartą kartoja šiuos žodžius: stambioji, liesoji). Stambioji: šis vargšas berniukas, koks jis silpnas. Jeigu jis valgytų tiek, kiek aš, jis būtų riebus kaip  Pontuazo veršis; Liesoji: O, fui,  teta; Stambioji: Klausyk, ne visi yra tokie kvaili, kaip tu. Liesoji: Ačiū, teta, už komplimentą; Stambioji: Tai tiesa, Aspazija; Liesoji: kai aš ištekėsiu, jūs pamatysite; Stambioji: tu niekada neištekėsi, nes tu kritikuoji visus vyrus; Liesoji: aš nieko nekritikuoju; Stambioji ponia: o, gražusis dešrų pardavėjas, ponas Astolfas Merlušonas, atsidavęs, gerų manierų...
LUISAS. O, ji nuostabi... bet tu ją išsigalvojai...
ŽIULIS. Garbės žodis, niekada nemeluoju... pasakoju tau pažodžiui, taigi tęsinys... Toji liesoji kažką   atsakė, tačiau neišgirdau, kadangi vienas čia buvęs kapitonas nusičiaudėjo ir jos kartu jam atsakė į sveikatą...                                     
ŽIULIS (gyvai vaidindamas). Stambioji: Aspazija,  tu nesurasi sau gero jaunikio Šventojoje Menehuldoje; Plonoji: teta, aš norėčiau turtingo vyro, labai turtingo, aš noriu turto, kuris užtikrintų man padėtį, aš noriu išeiti iš smulkios prekybos į stambią ir priklausyti aukštuomenei; Stambioji: dangau, argi ji nekvaila su savo aristokratiškomis idėjomis! Plonoji: priešingai, tai būtent tai, ko man reikia ir (paslaptingu balsu) aš gausiu tai, ko trokštu... Stambioji ponia: kas tau tai pasakė? Plonoji: riešutmedžio stalas... Stambioji, nustebusi: A, riešutmedžio stalas!
LUISAS (besijuokdamas). Ach, pliauskos.
ŽIULIS. Ir čia aš atsistoju ir praeinu pro jas, rankos kišenėse, lyg vartyčiau milijonus, ir pažvanginu  monetomis.
LUISAS. Tai bent!
ŽIULIS. Stebėk, dabar nusižiovauju, lyg man būtų nukritęs žandikaulis... Ir tariu pats sau... o, kaip  kvaila būti turtingu, tai lygiai tas pats, kaip Lubarto stilius [? style Loubarto]...
LUISAS. Na, o po to?
ŽIULIS. Klausyk!.. paskui aš nusižiovauju taip, kad vos neišsinarinu žandikaulio... ir sakau... lyg sakyčiau sau ... O! Kokia nesąmonė būti turtingam! Visai kaip Lubarto stilius...
LUISAS. Gerai, o kas paskui?
ŽIULIS. Paskui aš metu žvilgsnį į liesąją... į jos porcelianines akis... reikšmingai nužvelgiu ją ir op, vėl jai atsuku nugarą.
LUISAS. Ir toliau klausaisi jų pokalbio?
ŽIULIS. Pataikei... ir tada aš girdžiu liesąją sakant: O, teta, ar jūs matėte, ar girdėjote...; Storoji: ką, ką? Plonoji: tai buvo jis; Storoji: kas jis? Ką? Plonoji: nagi poną, vyrą milijonierių, tą, kuris kalbėjo apie riešutmedžio stalą... magnetizmo žmogų, žmogų, iššaukiantį dvasias... romantišką poną, panašų į klajojantį žydą, kuriam svarbu tik viena - sutikti tą...
ŽIULIS (tęsdamas). Ir tada, matyt, sloguojantis kapitonas vėl nusičiaudėjo, paskui tarkšt barkšt ant denio ir išgirdau tik paskirus žodžius: stalas, magnetizmas, kiaulių kojos, milijonierius... O paskui... ieškokim jo... ieškokim jo...  kur jis? Tada aš dingau ir atsiradau čia, kur pamačiau tave, šokantį su Memnonu.
LUISAS (atsistodamas). O, bet aš pažįstu šias damas. Stambioji, be jokios abejonės, yra ponia Mišon, kuriai Šventojoje Menehuldoje priklauso stambiausia Europoje kiaulių kojų firma...
ŽIULIS. Ką? Tai ta pati ponia Mišon?
LUISAS. Be abejo, tai ji ir tu su ja nelabai jau pagarbiai kalbėjai.
ŽIULIS. Puiki mintis! Užburkime  plonąją ir tuo pačiu - visą ekipažą...
LUISAS. Ar turi planą?
ŽIULIS. Paprastą kaip „laba diena“...
LUISAS. Na, pasakok, nes tuoj skambins pietums (eina link bufeto).
ŽIULIS. Klausyk... ginčas dėl tavo padavėjo profesijos kitiems girdint...
LUISAS. Ir...
ŽIULIS. Aš tau pasakysiu keletą kvailysčių, tu man pasakysi keletą... Aš supyksiu... Ir visa tai tam, kad kiti konstatuotų, jog mūsų socialinė padėtis skiriasi.
LUISAS (imdamas  lėkštę iš bufeto). Paskui...                                                                 .
ŽIULIS. Aš tau pasakysiu keletą užgaulių frazių... tu man atsakysi keletu kvailysčių... tada aš supyksiu...  kad kiti pamanytų, jog tu nesi mano bičiulis.
LUISAS (šluostydamas lėkštę). Matau, ką tu nori pasakyti.
ŽIULIS. Ant kilimo pradėsiu magnetizmą.
LUISAS. Girdžiu.
ŽIULIS. Tu vaidinsi netikintį... o aš susilažinsiu, kad galiu tave užmigdyti prieš tavo valią...
LUISAS. Ir aš turėsiu vaidinti, kad užmigdei mane... man to nenorint...
ŽIULIS (patapšnodamas jam per petį). Tu iš tikro per daug protingas, kad uždirbtum 30 sū per dieną. Taigi miegodamas magnetiniu miegu, tu susapnuosi mėlynas pasakas apie mano gimimą, apie mano turtą, mano kilmingus vardus, veikalus, viską, ką tik norėsi, - pasakysi jiems, tarp kitko, kad mano lazdelė yra stebuklinga... Aš duosiu tau suvalgyti anglies gabalėlį ir tu pasakysi, kad tai cukrus.
LUISAS. Ačiū!
ŽIULIS. Tai yra būtina, matai, tai labai svarbus magnetizmo ženklas šiais laikais... Bet aš gi nesakau, kad reikia nuryti.
LUISAS. O dabar tinkamas laikas!
ŽIULIS. Sutarta, galiu pasitikėti tavo protingumu...
               
Girdisi šaukiant: Padavėjau! Padavėjau!
                                                                  
LUISAS. Ateinu, ateinu! Bandau atspėti, Žiuli, tu nori iškeisti savo žvakes į Šventosios Menehuldos gėrybes! Ne taip jau ir kvaila.

Luisas nueina link laiptų.

Trečioji scena

Tie patys veikėjai, taip pat kapitonas Gro Bua, ponas Kola.

KAPITONAS. Nagi, padavėjau, greičiau tiekit pietus, jau pakėlėme inkarą, (žiūri į savo laikrodį) būsime Havre po trijų valandų ir dešimties minučių. Sena gera, vėjai mums palankūs.
ŽIULIS (kreipdamasis į Luisą). Tai tavo kapitonas? Man jis atrodo šaunus, lengvai jo nepaimsi.
LUISAS (Žiuliui). Senas, buvęs Imperijos karys. Jis tarnavo artilerijos ir pontonininkų kuopoje, o šiandien jis vadovauja mūsų laivui.
ŽIULIS (rodydamas į Kolą). O tas kitas? Graži barzda!
KAPITONAS (rodydamas į Bergmaną). O, tai mūsų brangusis ponas Bergmans, jis nuolat medituoja apie meną... didelis menininkas (kreipdamasis į Poną Kola), didelis menininkas, pone, su instrumentu, kuris geba išgauti tiek efektų... Galima sakyti, tai dar vienas mūsų epochos progresas. Žiūrėkit, pone, tai drabužis, pasiūtas mašina.   
KOLA. Šios mašinos, kapitone, naikina žmogaus individualumą, žmogus tampa tik mažu sraigteliu, mašinos paleidimo rankena.
KAPITONAS. Gerai pasakyta, esu nusiteikęs prieš visą šitą dabartinės industrijos vysymąsi, žmonės galvoja tik apie pinigus. Man, pone, labiau patiko geležies amžius, kai garbė buvo neįkainojama ir tokia visiems suprantama, kaspinas buvo atlygis už drąsą mūšio lauke. Mes gerbėme drąsius žmonės, šiandien gi tik biržos atstovai yra gerbiami, tai apgailėtina.
KOLA. Kiekvienam savo laikas, kaip sako patarlė.
KAPITONAS (ponui Kola). Pavyzdžiui, jūs, pone, jūs būtumėte galėjęs būti gvardijos kareivis mažojo kapralo laikais.
KOLA (juokdamasis). Aš?
KAPITONAS (linksmindamasis ir vaizduodamas kareivį). Kaip tai atrodė gražu, senosios armijos kareivis! Kai jie žygiuodavo su savo kepurėmis iš meškos kailio pro Triumfo arką, jie atrodė tokie dideli, jog norėjosi palenkti galvas, kad neužkliudytų paminklo. (Sakydamas šiuos žodžius, kapitonas palenkia galvą, lyg pats žygiuotų pro Triumfo arką).
ŽIULIS (juokdamasis). O, geras!
KAPITONAS (griežtu tonu). Apie ką jūs čia?
ŽIULIS. Norėjau pasakyti, kapitone, kad šis anekdotas labai tinkamai parinktas ir tinkamai papasakotas...
KAPITONAS (žiūrėdamas lyg kiaurai per jį). O, dangau... aš mėgstu, kai kalbama aiškiais sakiniais ir kai išsitiesia kalbėdami su manimi.                                                           
ŽIULIS. Aš taip pat. O, jeigu aš būčiau gyvenęs nuostabiais Imperijos laikais... Bet būčiau buvęs pernelyg galvotas tai epochai!..
KAPITONAS. O tuo metu, kol jūsų kovos draugai būtų kovęsi su priešu, jūs būtumėte mušęs būgną. Ir dabar turbūt jūs tik tai ir darote, kad šlifuojate šaligatvius be jokio užsiėmimo... Šių laikų jaunimas net nebemoka  vaikščioti išsitiesęs... jie nebemoka žygiuoti... Lyg išmesta bloga lenta... Jie net šokti nemoka. Mūsų laikais reikėjo mokėti šokti, mūsų šokis buvo nublizgintas kaip uniforma... Taikos metu mes užkariaudavome širdis, karo metu belikdavo surinkti špinatų sėklas... O šiais laikais sėjame tik kvailumo sėklas... kokį derlių nuimsime?..  
ŽIULIS. Kapitone, jūsų iškalba tikrai nusipelno pagyrimo.
KAPITONAS. Man nereikia nei jūsų komplimentų, nei jūsų kritikos, nuoširdusis pone!
ŽIULIS (žemai nusilenkdamas). Tokiu atveju aš dedu savo kardą atgal į makštį ir tikiuosi, kad jūs padarysite tą patį, kapitone, nes aš nesijaučiu nei ūgiu, nei jėga galintis kovoti su didžiosios armijos riteriu, vis dėlto dėkoju jums už būgno mušėjo postą, kurį jūs man priskyrėte... tai man suteikia viltį, kad aš dar sukelsiu triukšmo šitame pasaulyje.
KAPITONAS. Gerai jau gerai, kam tiek daug žodžių... Padavėjau, paruoškite stalą pietums... Nes aš jau alkanas kaip vilkas.
LUISAS. Tuoj, kapitone, tuoj!
KAPITONAS (nusisukdamas). O štai ir damos ateina... Brangioji ponia Mišon! Vakarienės metu ji turėtų atrodyti kaip dykumos gazelė.

Eina link laiptų.

Ketvirtoji scena

Tie patys veikėjai, Ponia ir Ponas Mišonai, Panelė Aspazija.

Luisas Bonbon dengia stalus. Žiulis išsidrėbęs kėdėje prie stalo, kur sėdi ponas Bergmanas, kapitonas eina prie laiptais besileidžiančių damų.
                                                                 
KAPITONAS. Dar vienas laiptelis, ponia, atsargiai, nes truputį supa.
PONIA MIŠON. Jis visada galantiškas, šaunusis kapitonas Gro Bua...
KAPITONAS. Šaunumas ir mandagumas, ponia, tai du neišskiriami dvyniai, kurie nebijo pavojų, gerbia delikatumą!
PONIA MIŠON. Jis žavingas!.. Kiek nedaug šioje kelionėje yra garbingų narių...
KAPITONAS. Tai obuolių rinkimo sidro gamybai laikotarpis, kuris užlaiko mūsų garbinguosius žmones. Taigi mes pasistengsime jus priversti tai pamiršti ir pasirūpinsime jumis.
PONIA MIŠON. Mišonai, štai kur tikrasis prancūziškas galantiškumas...
PANELĖ ASPAZIJA (rodydama į Žiulį). O, teta, jis čia, jo tokios ugningos akys.
PONIA MIŠON. Aspazija, neįkyrėk man su savo nepažįstamuoju!.. Mes čia turime be galo įdomų pokalbį, o jūs mums trukdote kalbėdama vis apie tą patį.
 
Aspazija ir Žiulis nepertraukiamai žiūri vienas į kitą, tarp jų vyksta nebylus žaidimas.

KAPITONAS (šypsodamasis). Pone, ar suteiktumėte garbės atsisėsdama šalia manęs? Jūs turėsite didįjį menininką Bergmaną prieš save... panelę šalia jo ir iš jūsų dešinės (rodo į Kolą) gražųjį kareivį, kurį turiu garbės jums pristatyti... jis kalba labai gerai... ir jo barzda verta šitos garbingos vietos.    
PONIA MIŠON. Ponas tikrai priklauso išminuotojų kuopai? Mano pusbrolis taip pat tarnauja tame padalinyje...
KOLA. Aš nieko neišminuoju, ponia. Aš statau... aš sėju... oras yra mano tėvynė... Aš esu Ikaras jūsų paslaugoms... aš turiu sparnus tik skraidymui... Skrydis, kaip sakoma, yra mūsų nuosavybė...
PONIA MIŠON (juokdamasi). O, pone, baisu būti šalia jūsų... Noriu tikėti, kad jūs neskraidote nuo kišenės prie kišenės? [žodžių žaismas – „skristi“ ir „vogti“ prancūzų kalboje rašoma ir tariama vienodai]  
KAPITONAS. Labai gražu...
KOLA. Kiek daiktų rastume jūsiškėse, ponia?
PONIA MIŠON. Niekada nereikėtų teisti žmonių pagal jų išvaizdą, pone Ikarai. Jūs turbūt manote, kad aš esu laisvo elgesio moteris, bet iš tikro aš esu tik stipri moteris.
KOLA. Užtenka tik jus pamatyti, ponia, kad tuo įsitikintume.
PONIA MIŠON. Esu turtinga, turiu gerą šeimą, valdas, priklausau buržuazijai.
KOLA. O, ponia, nereikia net minėti visų jūsų titulų, sakyčiau, kad jūs esate aukščiau viso to, jūs kolosali, monumentali moteris!
PONIA MIŠON. Jūs, atrodo, norite mane įžeisti...
KOLA. Nejaugi tai pavyko netgi to nenorint?
PONIA MIŠON. Ne, pone, bet jūs mus pralinksminote...
KAPITONAS. Kaip nuostabu!
KOLA (įtaigiai). Norėčiau jus sudominti, tai būtų rimčiau!
KAPITONAS. Neblogai.  
PONIA MIŠON. Ir kur tai jus nuvestų?
KOLA (paslaptingu balsu). Nukristume kartu su jumis į turtų bedugnę, ponia.
PONAS MIŠONAS (savo žmonai). Ponia mieloji, saldainiuk, nesileiskit į pokalbį su šiuo ikariečiu,  prašau...
KAPITONAS (juokiasi ir atsisėda iš kairės). Štai tikras vyras.
KOLA. Ar šis vyras turi faktines bei socialines teises į jus, monumentali moterie?  
PONIA MIŠON. Šis ponas tik mano vyras.
KOLA (pašaipiai). Tik?.. Dėl dievo meilės! Na, ką gi, ką tik mane aplankė geniali mintis... visi trys mes toli nueisime ir daug ko pasieksime...
PONIA MIŠON (suintriguota). Ir kurgi jūs noretumėte mus nuvesti?
KOLA. Į Kaliforniją: mano vaidmuo būtų ją socializuoti, jūsų, ponia, vaidmuo - ją apgyvendinti, o jūsų, pone (rodo į poną Mišoną), - ją eksploatuoti.
PONIA MIŠON (besijuokdama). Argi jis nejuokingas?
KOLA (pašaipiai). Tikrai stebėtina moteris, aš norėčiau bent jau žinoti jos vardą, kad užsirašyčiau į savo užrašų knygelę.
PONAS MIŠONAS (gyvai). Danaė! Tik nesakykit jai šito.
KOLA. Tai čia, jūs, gerbiamasis, ją taip pavadinote? O, Danaė, Danaė... Čia daug daugiau negu aukso pudra, tai lyg aukso lietus... O, Danaė... aš nepavydėsiu jūsų Danauso. Vykime, vykime visi trys ir mes maudysimės turtuose iš ten sugrįžę...
KAPITONAS (juokiasi). Pokštininkas!
PONIA MIŠON (kreipdamasi į Kolą). Jūsų  vaizduotė labai poetiška!..
KOLA (gyvai). Monumentali moteris... Poezija, aš buvau poetu, deja... Poezija beturi tik vieną sparną, su ja nieko nepasieksi... Žodžių, rimų pardavimas gali vesti tik į bankrotą... Šiandien tai, kas yra svarbu, - tai auksas, aukso pudra, tam, kad jais pudrintų akis... Tegyvuoja Kalifornija! Tapkite kaliforniete, padarykite savąjį Danausą kaliforniečiu! Tegyvuoja Kalifornija! Tai rojaus šalis... tai natūralių įstatymų šalis. Tai šalis, kurioje imama tik tam, kad turėtum, ir ieškoma tam, kad rastum...
KAITONAS. Bravo!
PONIA MIŠON. Klausyk, klausyk, kaip jam sekasi... betgi tai suvedžiotojas... vis dėlto jis šaunus... Ei, Mišonai, ką tu į tai pasakytum?
KOLA (juokdamasis). Nejaugi jūs bandysite tartis su savo vyru, kuris atrodo per daug prastai, kad galėtų ryžtis perplaukti vandenyną, kuriame neišmatuojama galybė turtų... aš kreipiuosi tik į jus vieną kaip į ypatingai progresyvią moterį, kad jūs priverstumėte jį tai padaryti, kaip tai darote, be abejo, savo šeimoje.
KAPITONAS. Drąsuolis!
PONIA MIŠON. Pone, norėčiau jums pasakyti, kad net nebandysiu palikti mūsų mielosios Prancūzijos, bet pažiūrėkim, ką apie tai galvoja mano žmogus.
KOLA. Pasiklausykime oratoriaus.
KAPITONAS (stodamasis). Tylos!
PONAS MIŠONAS (pamokančiai). Pone ikarieti ar kalifornieti, vykite ieškoti sėkmės pats vienut vienas, jeigu kas nors nenusiseka savoje šalyje, tada galbūt galima pabandyti laimės ieškoti svetimoje šalyje.
KAPITONAS. Jis kalba, lyg cituotų  politikos vadovėlį.
PONAS MIŠONAS. Kai dėl mūsų, tai, Dievui padedant, mes labai gerai verčiamės mūsų mielame Šventojoje Menehuldoje, kur esame gerbiami ir mylimi, kur parduodame kiaulių kojų daugiau nei už trisdešimt tūkstančių frankų per metus.
KAPITONAS. Tai labai garbinga.
KOLA. O, pone, kadangi jums taip sekasi Šventojoje Menehuldoje, nebeturiu ką jums ir pasiūlyti... Jei jūsų padėtis tokia garbinga, jums nebereikia vykti į Kaliforniją... nes jūs turite Kaliforniją savo vištidėje. Galite ir ten visko pasiekti, net baigti gyvenimą sėkmingo vaikino vaidmenyje... O, mėgaukitės tuo, pone Mišonai, aš vertinu jūsų kilnią karjerą ir jums pavydžiu, sugrįžęs iš Kalifornijos, užsuksiu pas jus paviešėti...
KAPITONAS (Kola). Labai gerai, kadaise būtumėt galėjęs tapti mūsų dalinio šmaikštuoliu.
PONIA MIŠON. Jis žavingas!

Žiulis, kuris iki šio momento buvo užsiėmęs tik panele Aspazija, nekantriai atsistoja, nulipa nuo scenos ir atsistoja pirmame plane kairėje pusėje.

ŽIULIS (pats sau). Mano eilė palinksminti visuomenę - pašalinam ikarietį ir pradedam deramą sceną su Luisu Bonbonu. (garsiai)  Ei, padavėjau, ei...
LUISAS. Pradedam, buržujau.
ŽIULIS. Buržujus! Kaip tai buržujus! (Luisui) Ei, padavėjau, ei, ei, padavėjau...
KAPITONAS (Žiuliui). Tyliau, atrodo, kad jūs vieni čia...
ŽIULIS (Luisui). Berniuk, prašyčiau stalelį man vienam.
LUISAS (eidamas į priekį). Mano buržujau, tai neįmanoma...

Kairėje pusėje Luisas, Žiulis, panelė Aspazija, ponia Mišon. Kapitonas, Ponas Mišonas ir Kola.
                                                         
ŽIULIS. Norėčiau, kad mane aptarnautumėte taip, kaip jūsų to prašau.
LUISAS. Tai prieštarauja namų taisyklėms.
ŽIULIS. Kur jis mato namus, kvailys?
LUISAS. Prašome jūsų elgtis padoriai, pone.
ŽIULIS. Man patinka jus šitaip vadinti.  
LUISAS (garsiai). Kapitone, bando įžeisti jūsų ekipažą.
KAPITONAS (juokiasi). Taigi, mielasis burnos karininke, ginkitės savo profesijos pagalba.   
LUISAS. Kaip? Jeigu ponaičiui atrodo, kad jis yra Krėsas ar Midas... tai galėtų man atiduoti savo ausis? Tegul jis jas pasilaiko sau...
PONAS KOLA. Neblogai, mano berniuk.
KAPITONAS. O, leiskite jam apsiginti, jo liežuvis gerai išgaląstas.
ŽIULIS (rodydamas į Luisą). Kokį gerą magnetinį siužetą sukurtų ši bjauri tema...              
PANELĖ ASPAZIJA (Žiuliui). Ką, jūs tuo tikite, pone?..
LUISAS (nusisukdamas). Ai, tos jūsų temos apie magnetizmą tikros nesąmonės; man labiau patinka  Kalifornijos tema, tai daug įdomiau, bent jau neima miegas jų klausant.  
PANELĖ ASPAZIJA (Žiuliui). O, malonėkit mažytį eksperimentą...
KAPITONAS. Man tai tinka, pažiūrėkim.
LUISAS. Už nieką pasaulyje į tai nesigilinčiau (žiovauja).
PANELĖ ASPAZIJA (gyvai). O, teta, jūs tik pažiūrėkite, kaip jis žiūri į jį... kaip tikras smauglys!
     
Luisas apsimeta, kad tuoj tuoj užmigs ir persėda ant kėdės iš kairės pusės priešais sceną.

LUISAS. Aš to nenoriu... nenoriu... ne... aš to nenoriu (žiovauja).
PANELĖ ASPAZIJA (nustebusi). Kokia nežmoniška galia! O, jis užmiega!
KAPITONAS (besijuokdamas). Po šimts pypkių... jis jį užbūrė... Žiūrėkit, ponios... žiūrėkit gi...
ŽIULIS (įsakmiu balsu Luisui). Miegok, įsakau tau, miegok...
LUISAS. Gelbėkit, gelbėkite, mano kapi... kapi... gelbė...

Luisas susmunka ant savo kėdės...visi supuola aplink jį.
                                                                  
KAPITONAS. Visa tai man pažįstama, leiskite jam veikti, pamatysime, kas bus...
ŽIULIS (garsiai). Jis jau miega... jis miega pačiu giliausiu magnetiniu miegu, jo dabar ir tūkstantis patrankų nebegalėtų prikelti... Ponai ir ponios, pirmiausia aš jį suvesiu su silpnesnėmis dvasiomis, o paskui mes eisime link stipriųjų.
PANELĖ ASPAZIJA. Tai nuostabu!
PONIA MIŠON (savo vyrui). Žiūrėk gi, Mišonai.
PONAS MIŠONAS. Man labiau patiktų, kad patiektų pietus, nes aš alkanas.
PANELĖ ASPAZIJA (Žiuliui). Ar jau galėtume jo ko nors paklausti?

Žiulis scenos priekyje kartu su panele Aspazija.

ŽIULIS. Panele, duokite ranką, jūs tuoj su juo galėsit kalbėtis.
PANELĖ ASPAZIJA (duodama jam ranką). Oi, man skauda.
ŽIULIS. Kokia jūs jautri, panele.
PANELĖ ASPAZIJA (susirūpinusi). Jūs taip manote, pone?                                    
ŽIULIS (tyliai Aspazijai). Kaip jums pasisekė. (garsiai) Aš pranešu visiems, kad panelė turi nuostabią progą atskleisti tiesą ir labiausiai paslėptus lobius, įsivaizduokit, kaip ji jaudinasi. Ji pamatys dalykus, kokių niekas niekada nėra matęs...
PANELĖ ASPAZIJA (poniai Mišon). Teta, jūs girdėjote?
KOLA (Žiuliui). Ar galima jo ko nors paklausti apie Kaliforniją?
ŽIULIS (Kola). Merginai pirmenybė. (garsiai) Dabar visi atsitraukite. Panele Aspazija jūs galite pradėti jo klausinėti, bet pirma reikėtų padaryti anglies testą. Ar yra čia kur nors anglies?
PONIA MIŠON. Ką jis nori daryti?
KAPITONAS (besijuokdamas atsistoja). Imkite, kaip tyčia kišenėje yra šiek tiek anglies, jums tai tiktų?
VISI KARTU. Tai anglies gabalas!

Luisas, Žiulis, Aspazija sėdi. Visi kiti stovi kartu dešinėje pusėje.

ŽIULIS. Duokite jį, kapitone. Ponai ir ponios, ir jūs, panele, prašome prisislinkti arčiau manęs, kad miegantysis negirdėtų, ką aš jums pasakysiu.
LUISAS (pats sau). Ruošia cukrų mano pietums.
ŽIULIS (paslaptingu balsu). Ponios ir ponai, panele, tai tikrai anglies gabalas, jūs visi tai matote. Panelė jį įdės jam į burną, o aš savo galių dėka nurodysiu šiai angliai pavirsti cukrumi.
VISI. Cukrumi?!
KAPITONAS (besijuokdamas). Nagi, panele, veikite.
PANELĖ ASPAZIJA (besiartindama prie Luiso). Aš visa drebu!..
PONIA MIŠON (Aspazijai). Neik, Aspazija, jis gali tau įkąsti.
KAPITONAS. Nesibaiminkite, aš už jį atsakau.
ŽIULIS (įsakmiai). Eikite gi, aš jus saugau...

Panelė Aspazija deda anglies gabaliuką ant Luiso lūpų, Luisas susičiaupia.

PANELĖ ASPAZIJA. Pone, jis neprasižioja.

Luisas sučiaudi.

PANELĖ ASPAZIJA (įsibaiminusi). O dangau, jis norėjo man įkąsti, bet sučiaudėjo.
VISI (besijuokdami). Tai geras ženklas, panele. Nagi...
ŽIULIS (garsiai). Atsiprašau, aš pamiršau jam įkišti kvapų. Tai žemės anglies empyreumatiniai aliejai, kurie pagamino šį sternatutorinį efektą... bet tai tas pats... pati sunkiausia patirtis, bet viskas bus gerai. Tik prašau tylos...
PANELĖ ASPAZIJA (artindamasi prie Žiulio). Jis praveria burną, bet sukanda dantis.
ŽIULIS. Paklauskite jo, kas tai yra.
VISI. Taip, paklauskite.
PANELĖ ASPAZIJA (tyliu balsu klausia Luiso). Pone, kas tai yra? (Visiems) Jis neatsako.
VISI. Garsiau.  
PANELĖ ASPAZIJA (Luisui). Pone, sakykite, kas čia per anglis?
LUISAS (prislopintu gerkliniu balsu). Tai cukrus.
VISI. Tai tikrai nuostabu.
KAPITONAS. Pokštininkas.
ŽIULIS (triumfuodamas). Na, ponai ir ponios, ką galite pasakyti šiuo atveju?
PONAS MIŠONAS. Jūs stebinate,pone magnetizuotojau.
ŽIULIS. Palaukite, jūs pamatysite, ką aš galiu padaryti su savąja stebuklingąja lazdele.
PONIA MIŠON. Pone, tai tikrai stebuklingoji lazdelė? Leiskite...
    
Ji nori paliesti lazdelę.

ŽIULIS (gyvai). Ponia, ką jūs darote? Tik panelė galėtų ją paliesti ir likti nebaudžiama...
PONIA MIŠON. Kaip aš jums dėkinga, kad laiku mane įspėjote.
PANELĖ ASPAZIJA (kreipdamasi į Žulį). Jis nenori praryti cukraus...
ŽIULIS. Ar visuomenė norėtų, kad jis prarytų cukrų? Galiu tai padaryti savo magiškos lazdelės pagalba...
VISI. O, nereikia, to visiškai pakanka.
ŽIULIS (Aspazijai). Tokiu atveju, panele, gana.
LUISAS (ištardamas pro dantis). Tu man už tai brangiai sumokėsi, Žiuli Perdro.
PANELĖ ASPAZIJA. Jis prakalbo...
VISI. Ką ji-s pa-sa-kė?
PANELĖ ASPAZUJA. Gerai neišgirdau, bet man atrodo, kad girdėjau žodžius perdrix... ramentas...
ŽIULIS. Sapnuodamas jisai kalbėjo apie kažką iš mūsų visuomenės, bet, panele, nepraraskite progos, klausinėkite jį tyliai... Ir tikėkite viskuo, ką jis jums sakys...

Visi sustoja aplink Žiulį ir tyliai jo klausinėja, tuo tarpu Panelė Aspazija, įsivaizduoja, kad jis miega, ir kreipiasi  paslaptingu balsu į Luisą.

PANELĖ ASPAZIJA. Pone.
LUISAS (pramerkdamas akį). Patinka?
PANELĖ ASPAZIJA. Ar tikrai įvyks tai, ką sakė riešutmedžio stalas?
LUISAS (užmerkdamas akis). Taip!
PANELĖ ASPAZIJA. Ar susitiksiu man skirtą vyrą?
LUISAS. Taip.
PANELĖ ASPAZIJA. Kaip aš jį pažinsiu?
LUISAS. Kaip?
PANELĖ ASPAZIJA. Na, kaip aš jį pažinsiu?
LUISAS. Iš jo magiškos lazdelės!
PANELĖ ASPAZIJA. Jis turės magišką lazdelę?
LUISAS. Taip.
PANELĖ ASPAZIJA. Ar jis yra čia su savo lazdele?
LUISAS. Taip.
PANEKĖ ASPAZIJA. Tikrai?
PONIA MIŠON (Žuliui garsiai). Apie ką jie kalba, darosi įdomu.  

Ji nori prieiti prie Aspazijos.

ŽIULIS (ją pristabdydamas). Kantrybės, ponia, neapgalvotas žingsnis... Jūs galite sukelti katastrofą, jeigu jam sutrukdysite.
PONIA MIŠON. Katastrofą?
ŽIULIS. Katalepsiją.
PONIA MIŠON. Oi, kaip baisu, Mišonai, tu tai girdėjai?
KAPITONAS (garsiai juokdamasis). Tuoj skambins pietums.
PANELĖ ASPAZIJA (toliau klausinėja pritildytu balsu). Bet tas žmogus su magiška lazdele...
LUISAS. Taip...
PANELĖ ASPAZIJA. Ar jis turtingas?
LUISAS (prislopintu balsu). Jis turi didelių pilių Ispanijoje, apšviestų tūkstančiais žvakių; visi jo turtai yra jo kelioniniame krepšyje ir jo magiškoje lazdelėje.
PANELĖ ASPAZIJA. Ar tai įmanoma?
LUISAS. Jums reikėtų bet kokia kaina gauti tą lazdelę, tada galėtumėte jį valdyti kaip tik jums patinka...
PANELĖ ASPAZIJA. Kaip tai žavu.
LUISAS. Atidžiai klausykit, ką aš jums pasakysiu. Paimkite iš jo lazdelę plonuoju galu, o jam suduokit  storuoju galu...
PANELĖ ASPAZIJA. Tai neįmanoma.
LUISAS. Matosi, kad jūs nesate aiškeriagė...
PANELĖ ASPAZIJA. Ar galiu ja tapti?
LUISAS. Taip, kai jį apmušit.
PANELĖ ASPAZIJA. Dėl formos...
LUISAS. Nevisai, daugiau dėl esmės... Kuo stipriau jam sušersite lazdele, tuo labiau galėsite jį valdyti.
PANELĖ ASPAZIJA. Kaip keista!.. Bet kaip paimti iš jo lazdelę?
LUISAS. Bet, ponia, rankomis...
PANELĖ ASPAZIJA. Ir daugiau nieko nereikia?
LUISAS. Nereikia.
PANELĖ ASPAZIJA. Kada?       
LUISAS. Kiek galima anksčiau, nes tuoj skambins pietums.
PANELĖ ASPAZIJA. Dabar?
LUISAS. Taigi ko jūs laukiate?
PANELĖ ASPAZIJA. Bet aš niekam niekada nesu sušėrusi lazdele.
LUISAS. Tegu jūsų smūgiai bus šeimininko smūgiai.
PANELĖ ASPAZIJA. Tegul bus kaip bus.
LUISAS. Jūs privalote būti drąsi ir ranka turi būti tokia stipri kaip jūsų tetos...
PANELĖ ASPAZIJA. Nesijaudinkite, aš visada viską pabaigiu, ką pradedu.
LUISAS (pats sau). Gaudyki šampaną...
ŽIULIS. Na, o dabar, ponai ir ponios, jūsų eilė. Jūs galite paklausinėti šį asmenį, kadangi matau, kad panelė baigė savo pokalbį.
KAPITONAS (garsiai). Taigi atidėkime šį malonumą popiečiui.
PONIA MIŠON (maldaudama). Kapitone, sekundę, Aspazija, sakyk, mieloji, ar tu patenkinta pokalbiu?
PANELĖ ASPAZIJA. Teta, tuoj jūs pajusite mano magnetinę jėgą.
ŽIULIS (iškilmingu tonu). Ponai ir ponios, štai mūsų panelė tapo tikra aiškiarege, ji seks mano magiškąja lazdele, kuri ją traukia lyg pats mylimasis.
PANELĖ ASPAZIJA (bandydama sugriebti lazdelę). O, kokia žavi lazdelė!
ŽIULIS (vaikščiodamas ir sukdamas lazdelę). Matote, ponai ir ponios, panelė jau apžavėta.
PONIA MIŠON. Aspazija, ką tu darai?
PANELĖ ASPAZIJA (šokinėdama paskui lazdelę). O, leiskite man pabandyti...

Ji laksto paskui Žiulį, kuris stengiasi pabėgti nuo jos, ji nori sučiupti lazdelę, kurią Žiulis kilnoja tai aukštyn, tai žemyn.

VISI. Tai nuostabu.

Skambutis pietums.

LUISAS (nejudėdamas šaukia). Eime... eime...
PONIA MIŠON. Kapitone! Matote įpročio jėgą, jis nori mus aptarnauti net miegodamas.
KAPITONAS. Aš garantuoju jums, ponia, kad šitas stipruolis yra visiškai pabudęs.
PANELĖ ASPAZIJA (čiupdama už lazdelės). Štai, aš ją turiu.
LUISAS (atsimerkdamas, pats sau). Nagi pažiūrėkime, kaip jinai ją valdys.
ŽIULIS (nustebęs). O dangau, mano stebuklingoji lazdelė...
PANELĖ ASPAZIJA (Žiuliui įsakmiu balsu). Ant kelių! Klaupkitės, pone.
ŽIULIS (nustebęs atsiklaupia). Prie jūsų kojų, tai mano vieta.
PONIA MIŠON. Aspazija, bet tai labai panašu į prisipažinimą!
LUISAS (pats sau). Tai panašu į mano draugą Barbari!..
PANELĖ ASPAZIJA (Žuliui, kuris vis dar klūpi). Atleiskite, pone, bet kad paklustumėte aklai okultinei jėgai, kuri šiuo metu man vadovauja, aš jūsų prašau pasilenkti, kad jūs galėtumėte gauti iš manęs tai, ką  aš jums duosiu...
ŽIULIS. Lenkiuosi prieš jus, panele... mano gyvenimo karaliene...
PANELĖ ASPAZIJA (pakeldama lazdelę). Bet, dėl dievo meilės, prašau jūsų nesupykti, nes aš privalau jums  trinktelėti su lazdele ir kaip reikiant...
ŽIULIS (atsikeldamas ir bėgdamas į šalį). Panele, jūs turbūt juokaujate.
PANELĖ ASPAZIJA (jį persekioja, Bergmanas tuo metu groja galopą* (šokio pavadinimas).    Tūkstantis atsiprašymų, pone, bet aš būtinai turiu...
KAPITONAS (besijuokdamas). Pro čia, panele, vykitės.
PONIA MIŠON. Aspazija, Aspazija! Bet ji išprotėjo!
ŽIULIS (slėpdamasis, pagriebia kėdę, bėga iš vienos vietos į kitą). Tas nevidonas Luisas Bonbon iškrėtė man šį pokštą... Panele, baikite, tai buvo tik pokštas!

Skambina pietums.

PONIA MIŠON (sugriebia Aspaziją). Aš nieko nebesuprantu, Aspazija, malonėkite baigti šias kvailystes.

Bergmanas nustoja groti.

KAPITONAS (garsiai). Prie stalo, prie stalo!
PONIA MIŠON. Bet ką visa tai reiškia?
LUISAS (atsikelia nuo kėdės juokdamasis). Tai reiškia, ponia, kad pasitarnavau magnetizuotojui parodydamas jums pokštą apie cukrų, jis norėjo jus apgauti, bet apgautas buvo jis pats.
PANELĖ ASPAZIJA. Kaip tai? Ar tai nerimta? Ką, ar tik ponas (rodo į Žiulį) nebus vienas iš tų būtybių,   kurios pasirodo romanuose su savo pasakiškais turtais... ir neįkainojamais gabumais...
LUISAS (Aspazijai). Tai, panele, tik mano mokyklinių laikų draugas... Žiulis Perdro, žvakių ir lempų pardavinėtojas, kurį jūs paprasčiausiai pastatėte į jo vietą...
PANELĖ ASPAZIJA (paduodama Žuliui lazdelę). Aš jums atiduodu jūsų ginklą, pone, ir tūkstantis atsiprašymų... Tai buvo tik klaida...
ŽIULIS. Didelė klaida, gražioji panele, kuri galėjo blogai baigtis.
KAPITONAS (juokdamasis). Na, jeigu panelės vietoje būtų buvusi ponia Mišon, jūs būtumėte turėjęs daugiau nemalonumų; panelė gi būtų galėjusi tik paliesti jūsų širdį.
ŽIULIS. Gražu.
KAPITONAS (pamokomu tonu). Beje, jaunuoli, žinokite, kad geroje kompanijoje niekada nenuobodu.
PONIA MIŠON. Taip, kilmingi žmonės supranta juokus ir niekada  nesupyksta. Ar ne tiesa, kapitone?
PANELĖ ASPAZIJA (Žiuliui). Ar nenorėtumėte man suteikti garbės pietaujant...
KAPITONAS. Taip, veskite panelę, kuri norėjo padaryti jus savo riteriu, prie stalo. Ei, padavėjau, butelį šampano! Išgersime už gražiąją lytį... Pone Bergmanai, nedidelę melodiją, kuri mums primintų jaunystę ir meilę... (Bergmanas tyliai groja melodiją iš Madame Denis [?])
PONIA MIŠON. Šis mielas kapitonas!.. Šiandien retai sutiksi tokių...
KAPITONAS (išdidžiai). Pavojai mus išmokė būti atsargius. Yra tik dvi ugnys, kurios mane jaudina: tai priešo ugnis ir gražios moters žvilgsnis!
PONIA MIŠON (paimdama kapitoną už parankės). O, meilikautojas. Jeigu aš vadovaučiau amazonių kuopai, ką jūs darytumėte, kapitone?
KAPITONAS. Aš norėčiau būti trimito vietoje, kad paskelbčiau  pergalę.
KOLA (juokdamasis). O aš - pulko valgyklos savininku, kad išgerčiau į jūsų sveikatą.
ŽIULIS (panelei Aspazijai). Kai kelionių metu mano prekybos interesai mane atves į Šventąją Menehuldą, ar galėčiau, panele, užsukti pas jus pareikšti pagarbos ir priminti, kad jūs man parodėte, taip sakant, tūkstantį žvakių.
PANELĖ ASPAZIJA (sentimentaliai). Mes visada jūsų lauksime, pone, ir nežiūrint to, kas atsitiko, aš vis dar tikiu  žvilgsnio magnetizmu!..
ŽIULIS (panelei Aspazijai). Aš pabandysiu, panele, jus apšviesti šiuo svarbiu klausimu... (Luisui) Ei, padavėjau, ei, ką jūs ten veikiat? Neškite karštą patiekalą, greitai!..
LUISAS (besijuokdamas). Einu, einu, pone mistini mistifikatoriau!

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau