Spausdinti

Versta iš Stanislovo Felikso Čėsnos Kosakovskio rankraščio foto kopijų. Šaltinis - http://wojtkuszki.eu//archiwum.php?action=document-content&id=2821

Išvertė Raimondas Ramanauskas, redagavo Rasa Griškevičienė   

Dailininko širdis
Originali vieno veiksmo komedija, parašyta S. K. [Stanislovo Kosakovskio],
pirmą kartą suvaidinta Vaitkuškyje 1833 metais per jo žmonos vardadienį,
vaidinant tos šeimos draugams ir giminaičiams.

Veikiantieji asmenys:
Ponia M. Stavicka, Varšuvoje gyvenanti dama (vaidino panelė Katažyna Kosakovska); Panelė Antanina Stavicka, jos duktė (vaidino ponia Pranciškienė Kosakovskienė [t. y. Pranciškaus Kosakovskio žmona]); Ponia Zgelnicka, 40 metų našlė (ponia Brunotova); Panelė Zofija Zimgailaitė (panelė Marija Rychter); Ponas Zimgaila, žemaitis, jos tėvas (ponas Pranciškus Kosakovskis); Ponas Boleslovas Kmita, jaunas dailininkas mėgėjas, ponios M. Stavickos pusbrolis (ponas Antanas Zaleskis); Ponas Zarnovskis, poetas, ponios Stavickos draugas (ponas Leonas Potockis); ponios Stavickos tarnas Tomašas (ponas Juozapas Olševskis).

Scena Varšuvoje
Vaizduoja ponios M. Stavickos saloną. Scenos gilumoje viduryje židinėlis su veidrodžiu, kairėje pusėje  langas su užuolaida, dešinėje pusėje  durys į prieškambarį – durų pusėje priekyje šonuose molbertai, staliukas su dažais ir krėslas – lango pusėje kanapa, prie kanapos staliukas, scenos viduryje, kambario viduryje du krėslai. [Scenos schema – pagal schemą rankraštyje]


    1 scena.
    Ponas Boleslovas Kmita piešia prie molbertų, o senasis Tomašas su šluotele valo dulkes nuo židinio.
    Ponas Boleslovas (kalba sau piešdamas): Ponia Stavicka nori, kad šiandien užbaigčiau panelės Antaninos portretą, o panelė Antanina tuo metu važinėjasi sau po Varšuvą. Ir kodėl ponia Stavicka rašė man, kad atvažiuočiau Varšuvon ir būtinai apsigyvenčiau pas ją? Jau tris dienas čia sėdžiu, o ji apie jokius reikalus nekalba, čia turbūt kažkokia paslaptis. Buvau su ja teatre, mačiau... ir mačiau... ložėje priešais... žavingą asmenybę... klausiau pusseserės kas tokia, juokiasi... paslaptingu tonu man sako „vėliau pasakysiu“! Rytojaus dieną vėl susitinku savo idealą karališkame parke – Lazienkuose, mačiau kad ėjo su panele Antanina, kad gerai pažįstamos... Sužinojau tik, kad jos vardas Zofija... Ką tai galėtų reikšti? Senas ponas, kuris su ja buvo teatro ložėje bei jodinėjo Lazienkuose, į mane įdomiai žiūrėjo... tarsi į pažįstamą! (tarnas išeina) Betgi senasis tarnas Tomašas turi apie viską žinoti.

    2 scena.
    Įėjusi ponia Stavicka ir ponas Boleslovas.
    P. Stavicka: Atsiprašau brangaus pusbrolio, mano duktė dar negrįžo ir manau, kad šiandien negalėsi baigti jos portreto.
    Boleslovas: O kodėl?
    P. Stavicka: Nes važiuojame vakare į balių pas ponią Zgelnicką ir jai reikia paruošti vakarinius tualetus.
    Boleslovas: Kam jai sukti galvą dėl apdarų, pasiims suknelę, rožę į plaukus, ko daugiau bereikia.
    P. Stavicka: Tai dailininkui to pakanka, bet aukštuomenė reikalauja ko nors brangesnio.
    Boleslovas: Aš tos aukštuomenės neapkenčiu.
    P. Stavicka: Nes jos nepažįsti.
    Boleslovas: Pažįstu ją gerai ir galėčiau nupiešti tokį tikslų jos paveikslą, kad kiekvienas ir kiekviena pamanytų, kad tai pats Asmodėjus juos tapė, tąjį visi pamatytų be peruko, tąją be dantų, aną, menamą tvarkinguolį, be batų, šitąjį išminčių be mokslo, o tą moralistą be sąžinės, o tas paneles be kraičio.
    P. Stavicka: Tik anglimi visus gali juodinti, tikrasis dailininkas privalo gražinti, o ne bjaurinti.
    Boleslovas: O  kas poniai sakė, kad aš ketinu būti Rafaeliu. Jei būčiau gyvenęs poetiniais laikais, gal būčiau virtęs tapybos poetu, tačiau šiais laikais, šiame garo ir cigarų, pirklių ir fabrikantų, pinigų ir vertybinių popierių amžiuje, greičiau tinka greitai piešti karikatūras sąmojingu stiliumi.
    P. Stavicka: Ką veikei kaime du metus? Piešei?
    Boleslovas: Piešiau, rašiau, skaičiau, ūkininkavau, švilpavau, medžiojau, tylėjau, miegojau bei šiek tiek mąsčiau apie savo ateitį.
    P. Stavicka: O savo širdyje ar neįsimylėjai?
    Boleslovas: Iki šiol ne. Bet, ach, prieš tris dienas Lazienkuose sutikau vieną raitą asmenybę, kurią anksčiau mačiau ložėje kur ir Tamsta sėdėjai, ji šovė į mane taip taikliai, jog pataikė į pačią širdį, aš jau nebegyvas, dabar baigsiu pusseseraitės portretą, o rytoj bėgsiu iš Varšuvos į mano tuščią pilį, bijausi, kad dar kartą jos nesutikčiau, nes būčiau pasiryžęs paaukoti... ar padaryti kokią kvailystę...
    P. Stavicka: (juokdamasi) Apie viską vėliau sužinosi... truputį kantrybės, teisybę man apie pusbrolį ponia Zgelnicka sakė...
    Boleslovas: Tegul ponia Zgelnicka ruošia savo vakarus ir apie mane negalvoja, nes aš apie ją jau pamiršau.
    P. Stavicka: Būtų labai įdomu sužinoti to nedraugiškumo priežastį, nes tai maloni ir sąmojinga dama.
    Boleslovas: Be to ir kaprizinga, norėtų būti graži bent portrete, o aš nemoku pataikauti. Prašo manęs nupiešti portretą, nori, kad jame būtų juostuota kanapa su auksiniais spurgais, nupiešiu kanapą, nori paveiksle gulėti ant tos kanapos su kanarėle rankoje, nupiešiu ranką ir kanarėlę, bet to negana, didelė kliūtis – nosis, jos malonybė norėtų graikiškos nosies, o turi paprastą, netgi šiek tiek totorišką.
    P. Stavicka: Ir nupiešei jai totorišką nosį, aš tuo įsitikinusi.
    Boleslovas: Ach, tai negirdėta nuodėmė, aš pabėgau kartu su nosimi, kanapa, kanarėle... ir jau du metus palikau visa tai saugoti Tamstai.
    P. Stavicka: Ir ką manai daryti su tuo portretu?
    Boleslovas: Pripiešiu ūsus, pridėsiu kepurę, chalatą ir pasiųsiu į parodą, kaip naujojo kiniečių didvyrio portretą.
    P. Stavicka: Nieko gero iš to nebus. Ponia Zgelnicka ponui to niekada nedovanotų, ji turi daug draugų... Geriau paslėpsiu tą portretą.
    Boleslovas: (žiūrėdamas pro langą) Bėgu, nes čia ateina ponia Zgelnicka.
    P. Stavicka: Pone Boleslovai, nebėk, kartu su ja iš pasivaikščiojimo grįžta mano duktė, galėsi baigti portretą, o vėliau sužinosi apie tą... (Boleslovas pasilieka).

    3 scena.
    Tie patys, ponia Zgelnicka ir panelė Antanina Stavicka.
    P. Zgelnicka: Atvedžiau ponios dukrą, buvome parduotuvėse, rinkomės suknelę, pritinkančią prie mano paryžietiškos suknelės. Sutikome poną Zimgailą su dukrele... iš karto matyti, kad ne varšuvietė, juda kažkaip žemaitiškai, o jos tėvas, nors kalbama, kad turtingas, atrodo kaip... bet ką aš matau... nemaniau, kad ponas Boleslovas dar gyvas.
    Boleslovas: Kaip ponia mato, gyvas ir dar piešia.
    P. Zgelnicka: Tai sau ištikimas dailininkas.
    Boleslovas: Taip.
    P. Stavicka ir p. Antanina prieina prie kanapos, p. Antanina sėdasi ant jos.
    P. Zgelnicka: Tegul ponia išsprendžia mano ir jo bylą. Prieš du metus paskyriau laiko dailei, sutikau su tuo, nors gana sunku yra nepatogiai sėdėti nejudant...
    Boleslovas: Atsiprašau ponios, ant kanapos gana patogiai gulėjote... su kanarėle.
    P. Zgelnicka: Po kelių dienų baigė. Parodė tą mano portretą mano draugams, visi jie kartu suriko, kad tai ne mano nosį ponas geradarys nutapė, o savo paties.
    Boleslovas: Mano nosis, ką aš girdžiu!
    P. Zgelnicka: Žinau, jog kiekvienas dailininkas turi palikti žymę savo kūriniuose, bet tai buvo tikras blogo tono pasityčiojimas... nes aš turiu graikišką nosį... visa Varšuva tai žino...
    Boleslovas: Leiskite, ponia...
    P. Zgelnicka: Neužsipuoliau jo ir prašiau pono, kad galėtų tai pataisyti, nes jaunas dailininkas, be to, dailininkas mėgėjas, galėjo suklysti... bet visados turėtų rūpintis teisybe... o jis užpyksta, pasiima mano portretą ir, žinoma...
    Boleslovas: Bet, ponia...
    P. Zgelnicka: Vėliau sužinojau, kad ponas geradarys krečia pokštus, rodydamas visiems savo nosį mano portrete, pasilikęs jį su kanarėlę sau...
    Boleslovas: Kas per šmeižtas, tai gandai...
    P. Zgelnicka: O po to kiekvienam sako, kad aš turiu kaprizų. Dabar, iš karto, reikalauju atiduoti portretą.
    Boleslovas: Jo ponia jau neatpažins.
    P. Zgelnicka: Ir ką ponas iš jo padarei?
    Boleslovas: Rytietišką kompoziciją.
    P. Zgelnicka: Gal kokią nors odaliską?.. Labai prašau...
    Boleslovas: Greičiau jau sultono favoritę.
    P. Zgelnicka: Nors tarp mūsų nesantaika, sąmojis mane visada nuginkluoja. Šiandien prašau būtinai būti mano vakarėlyje...
    Boleslovas: Jei ponia prašo, pasitarnausiu jai.
    P. Zgelnicka: Bet su portretu...
    Boleslovas: Dar dažai neišdžiūvę...
    P. Stavicka: (tyliai) Tikiuosi, pusbroli, ūsų nepieši. (Išeina)
    P. Zgelnicka: Dar niekad Varšuva nebuvo tokia triukšminga, šurmuliuojanti kaip šią vasarą: itališkas teatras, žavingas baletas, baliai, koncertai, arklių lenktynės, pilna jaunimo, daug damų. Dabar madinga ruošti pietus sodeliuose bei rengti piknikėlius vakarais be didelio pasiruošimo. Gėlės, gera muzika, rinktinė kompanija, seniau žiemą apie tai tik svajota, o dabar, kai visa gamta šypsosi, džiaugsmas tampa tikru ir visuotiniu.

    4 scena.
    Įeina liokajus.
    Liokajus: Atvyko ponas Zimgaila su dukra. (Išeina)
        
    5 scena.
    Boleslovas: Bet šiandien pas ponią susirinks aukštuomenė.
    P. Zgelnicka: (tyliai) Tai siurprizas pono pusseserei poniai Stavickai, rytoj jos vardinės, o pas mane pusę nakties ją sveikins ir gers į jos sveikatą. Ji tiek prisidėjo prie mūsų draugijos geros nuotaikos, kad norime parodyti jai savo dėkingumą.
    Boleslovas: Aukštuomenės dėkingumas – tai šampano purslai... betgi prisimenu, kad turiu baigti panelės Antaninos portretą...
    P. Zgelnicka: Ar, ponas, per visą savo gyvenimą ką nors pabaigei?
    Boleslovas: Šiame amžiuje niekas nesibaigia, nes progresas neturi pabaigos, taip sako filosofai... Ar jie neteisūs?
    P. Zgelnicka: Ponas nusiteikęs filosofiškai, turi žmogaus, ieškančio ko nors nepažįstamo, išvaizdą.
    Boleslovas: Tai yra tikras gilaus mąstymo bruožas, ieškoti naujų pažįstamų.
    P. Zgelnicka: Bet neužmirštant senų pažįstamų...
    Boleslovas: Ponia apie kitus sprendžia pagal save.

    6 scena.
    Įeina Ponas Zimgaila su dukra panele Zofija ir p. Stavicka. Visi sveikinasi.
    Boleslovas: Ach, ką aš matau... tai ji...
    P. Zgelnicka: Tai ji, bet žemaitiška... pažiūrėk, pone, į jos tėvą... Jis čia ieško vyro dukrai, bet moka skaičiuoti pretendentų dvarų turtus, jau ne vienas gavo šnipštą... tad... ponui tai ne
ji...
    Boleslovas: Ach, tai ji...
    P. Zgelnicka: Savotiška, bet jos nosis ir veido bruožai visai negraikiški.
    Boleslovas: Bet angeliški.
    P. Stavicka ir p. Zofija prieina prie p. Angelinos, jos kalbasi.
    P. Zgelnicka: Kai ponas pamatysi ją vakare, tai tarsi sau „tai ne ji“, nes ji visai nemoka rengtis.
    Boleslovas: Tikrai šįvakar būsiu pas ponią, nes tai mano idealas – kokios akys.
    P. Zgelnicka: Štai, susirado saviškę, galiu jam pasitarnauti. Pristatysiu poną ponui Ziemgailai, bet prisimink, pone, kad mano portretas būtų toks, kaip priklauso.
    Boleslovas: Prašau manimi pasitikėti, ponia.
    P. Zgelnicka: Pone Zimgaila, turiu garbės ponui rekomenduoti vieną žinomiausių mūsų dailininkų poną Boleslovą Leopoldą Kmitą.
    P. Zimgaila: Dėkoju poniai, girdėjau apie poną.
    P. Zgelnicka: Jei taip, tai jo reputacija pasiekė ir Lietuvą. Bravo, ponas Leopoldai! Jis galėtų nupiešti gražų pono dukters portretą.
    P. Zimgaila: Dėkoju poniai, vėliau pasimatysime.
    P. Zgelnicka: Bet reikia paskubėti, nes portretas, pieštas aliejiniais dažais, ilgai džiūsta, ar ne tiesa, ponas Leopoldai?
    P. Zimgaila: Surasim laiko viskam, galim ir aliejaus dažams laiko rasti, nes tai rimta...
    P. Zgelnicka: Iš tiesų! Ar girdėjai, ponas Leopoldai. Tas žemaitis nieko nesupranta. (ponui Ziemgailai) Tai vargšas vaikinukas iš gero šeimos, bet jo tėvas buvo kortų šuleris ir prarado visą turtą...
    P. Zimgaila: Girdėjau apie tai, kad aukštuomenėje vieni praranda, kiti įgyja.
    Įeina liokajus, atneša portretą su kanarėle, paduoda jį Boleslovui ir išeina. Boleslovas deda jį ant molberto už p. Antaninos portreto bei atsisėda prie molberto, paima paletę ir teptukus. P. Antanina sėdasi ant kanapos, p. Stavicka pataiso jos šukuoseną.
    P. Zgelnicka: Šitas tai tikrai neįsigys, nes jo galva... Romanai, ponas Ziemgaila, štai kas žudo mūsų jaunimą.
    P. Zimgaila: Gerai, ponia, sakai. Flirtas, romanai...
    P. Zgelnicka: Aš turiu pusbrolį grafą Zielinskį, šiandien vakare jį ponui pristatysiu, dar jaunas, o jau kaupia kapitalus kaip senis.
    P. Zimgaila: Gerai ponia sako, visko gali pasitaikyti...
    P. Zgelnicka: Norėčiau su ponu pasikalbėti. Parsiunčiau namo savo karietą, nes mano arkliai labai pavargo, prašau mane pavėžėti iki ponios Zielinskos, mano pusbrolio motinos, tikriausiai, ponas, neatsisakysi to padaryti.
    P. Zimgaila: Bet ar negalima atidėti to vizito vėlesniam laikui? Mano duktė juk...
    P. Zgelnicka: Ji pasiliks su panele Antanina... Netaupyk, pone, savo arklių, prašau paduoti man ranką lipant laiptais, nes bijau pati lipti, grįšime už penkiolikos minučių,  (kreipdamasi į p. Stavicką) už pusės valandos būsime čia. Ponas Zimgaila buvo toks malonus, kad pasisiūlė mane nuvežti pas grafienę Zielinską, ponas  patiki savo dukrą jūsų globai... Ponas Zimgaila, paskubėkime, nes turime dar tiek daug padaryti prieš savo vakarėlį... Adju.

    7 scena.
    P. Stavicka, p. Antanina, p. Zofija, p. Boleslovas (sėdi prie molberto).
    Boleslovas: Aš taip senai išvykau iš Varšuvos, kad tame vakarėlyje būsiu tarsi iš užsienio atvykęs.
    P. Stavicka: Ten bus seni mūsų draugai. Bus ponas slaptasis patarėjas, mano globėjas, visada tiek sąmojingas draugijoje, kiek gilus savo raštuose. Bus mūsų mylimas generolas, kurio žavesys gali būti palygintas tik su kilnia jo širdimi. Bus jo sūnus,  kuris sudarinėja sau bankų sąrašus ir kuris beria sąmojus ne iš šio sąrašo. Bus mūsų garsioji Sibilė, kurios pranašystės kasdieną vis kitus stebina. Bus ir jos motina, kuri savo širdimi ir protu pripildo savo dukters genialumą. Bus ir tas, kuris vadinamas neturtėliu draugu, o kasdien vakarus leidžia aukštuomenės draugijoje. Bus ir tas, kuris turi puikų skonį meno ir geros užstalės dalykuose. Bus ir tas, kurio mintis yra tokia iškili, kaip pastatai, kuriuos jis stato, ir tokia greita kaip jo gariniai laivai. Bus ir tos trys damos, kurios taip narsiai apsigynė nuo pavojingų plėšimų antpuolio. Bus ir mūsų jaunimo žiedas, mūsų salonų papuošalas, kuris kartais poilsiauja rūpindamasis ligonių sveikata.
    Boleslovas: Miela pussesere, man tikrai geriau tapyti, kai matau visus tapomojo trūkumus, o pusseserė, kaip tikras dailininkas pieši tik atskirus bruožus.
    P. Stavicka: Bet aš turiu matyti, ką ponas Boleslovas ten piešia... Gal ūsus?
    Boleslovas: Pasigailėkite, ponia, aš negaliu piešti, jei kas nors stovi už nugaros... arba jei kas priekyje juda...
    P. Stavicka: Bet tai tikras tironas...
    Boleslovas: Atsiprašau ponios. (kreipiasi į p. Zofiją) Truputį pakreipkite akis taip, o galvą nuleiskite į dešinę.
    P. Stavicka: Betgi, ponas, pieši Antaninos portretą, o ne Zofijos.
    Boleslovas: (susimąstęs) Matai, pussesere, spalvų harmonija to reikalauja, kad šviesos spindulys vamzdžio pavidalu neatšoktu, nes tada būtų per karštas.
    P. Stavicka: Ką jis šneka?
    Boleslovas (p. Zofijai): Prašau žiūrėti į mane, dabar puiku...
    P. Stavicka: Kodėl mano dukrai nesakai, kaip turi sėdėti, bet muštruoji panelę Zofiją?
    Boleslovas: Išskiriu, nes to reikalauja saulės spinduliai, (p. Zofijai) taip, puiku, (p. Stavickai) atsiprašau, nesupratau, ką, pusseserė, sakėte, (sau) tuo akių žvilgsniu esu sužavėtas, (p. Stavickai) pusseserė, kažką sakėte apie sausus dažus?
    P. Stavicka: Aš apie sausus dažus?!
    Boleslovas (išsiblaškęs sau): Taip, apie sausus dažus, (p. Zofijai) dar truputį į šoną... tik minutę, (p. Stavickai) tuoj pusseserei tai paaiškinsiu... reiktų žinoti, kad Anglijoje... (sau) jau pabaigiau.
    P. Stavicka: Pats nesupranta, ką šneka..., bet, Antanina, tu blogai sėdi. Ponas Boleslovas juk anksčiau tau sakė, kad pasisuktum, kad laikytum nukreipusi akis į tą tašką virš užuolaidos.
    Boleslovas: Šiandien to neprireiks... Užuolaidėle, užuolaidėle, ką tu dengi... atsiprašau, pats nežinau, ką kalbu...
    P. Stavicka: Bet, Antanina, juk pameni apie tą tašką...
    Boleslovas: (piešdamas išsiblaškęs) O, tie taškai daro taškinius dalykus... aš matau, panele, viename taške matyti visas pasaulis, kitame – kitas visas  pasaulis... tegul panelė taip... dar pasisuka, taip, gerai... atsiprašau, pussesere, kažko manęs klausei?
    P. Stavicka: Aš???
    Boleslovas (vis dar piešdamas): Tikriausiai apie aukštuomenę kažką kalbėjo... o šįvakar šita aukštuomenė... (p. Zofijai) ar, panelė, ten būsite?
    P. Zofija: Ponas manęs klausė?
    Boleslovas: Bet koks angeliškas balsas, (p. Zofijai) panelė tikriausiai dainuoja... dar truputį kantrybės.
    P. Zofija: Aš...
    P. Stavicka: Tai mano duktė dainuoja.
    Boleslovas (išsiblaškęs): Ar tai gali būti? Visada tylinti...
    P. Stavicka: Juk vakar girdėjai, kaip baigė pamoką su muzikos mokytoju?
    Boleslovas (piešdamas išsiblaškęs): Nors liepk mane užmušti, pussesere, nieko tokio nepamenu... žinau, kad yra asmenų... asmenų, kurie dainuoja... ir aš moku dainuoti... tačiau šiandien nieko nebežinau, nieko nemoku, nieko nesuprantu, esu kvailas, nelaimingas... neturtingas, be vilties, tačiau apskritai... tai, ką mano vaizduotė svajonėse sukūrė, matau prieš save... dabar jaučiuosi esąs dailininkas.
    P. Zofija (kreipdamasi į p. Antaniną): Ar tas ponas Boleslovas visada taip keistai šneka?
    P. Antanina: O ne, šiandien jis beprasmiškai šneka, o visada kalba labai išmintingai ir sąmojingai.
    P. Zofija: Gal serga?
    P. Stavicka: Eime pasižiūrėti, ką jis ten daro, nes toks įsikarščiavęs ir išsiblaškęs, ko gero, dar gali sugadinti Antosės portretą... (prieina prie molberto) ką aš matau, tai...
    Boleslovas (sukeisdamas paveikslus): Argi nepanaši... panelė Antanina.
    P. Stavicka: Labai, bet...
    Boleslovas: Pussesere... pasigailėk.
    P. Stavicka: Bet ką ji pasakys... to pusbroliui niekad nedovanosiu...

    8 scena.
    Įeina p. Zgelnicka ir p. Zimgaila.
    P. Zgelnicka: Neradau ponios Zielinskos, išvažiavo pasivaikščioti su savo sūnumi, bet bus šįvakar, pristatysiu jam panelę, tai mano giminaitis, aukštuomenės žmogus, jaunas, turtingas ir pats geriausias sūnus motinai, daug apie jį kalbėjomės su ponu Zimgaila... tačiau pasižiūrėkime, ar tas portretas panašus į panelę Antaniną. Ach... bet tai aš.
    P. Zimgaila: Bet tai mano...
    P. Zgelnicka: O, dabar labai panašu, akys kaip mano ir nosis  dabar jau ne kaip pono Boleslovo, o kaip mano nuosava. Labai dėkinga, žavu, kaip ta kanarėlė į mane žiūri, tai tikrai aš... ar ne taip, ponas Zimgaila?
    P. Zimgaila: Jei ponia taip mano, suknelė tai ponios ir ta kanarėlė tikriausiai labai panaši, bet kaip ponui taip einasi, tiap liap ir jau nebe tas, bet anas... tai menas... [Boleslovui] Ponia Zgelnicka man sakė, kad, ponas, pieši reikalo spiriamas, nes aš žinau, kad ponas...
    P. Zgelnicka: Turi turtingą, bet šykštų dėdę, kuris gali disponuoti savo kapitalu kaip jam patinka, kalbama, kad  jis turi nepažįstamų giminių užsienyje, (ponui Zimgailai) kaip ponui sakiau, jo likimas nepavydėtinas... tas pono tėvas, jei nebūtų lošęs kortomis, būtų palikęs gražaus turto, bet dabar jam liko tik tuščia pilis su sodybėle... bet gražioje vietoje, romantiškoje, meniškoje...
    Boleslovas: Ach, ponia, mylimas tėvas paliko man daugiau negu dvarą... išmokė būti visada veikliu ir branginti savo likimą...
    P. Zofija: Kokie kilnūs žodžiai.
    P. Zgelnicka: Norėčiau pamatyti panelės Antaninos suknelę.
    P. Stavicka: Ponas Zimgaila, minutėlei palieku tamstą, ponas Boleslovai, užimkite gerbiamą svečią.

    9 scena.
    Damos išeina. Ponas Zimgaila ir ponas Boleslovas.
    P. Zimgaila: Reiktų truputį arčiau susipažinti su ponu Boleslovu. Ponia Zgelnicka jo nemėgsta, bet aš daug gero apie jį girdėjau...
    Boleslovas (taiso portretą): Dovanok, pone, tuoj užbaigsiu.
    P. Zimgaila (sėsdamasis): Tegul ponas dirba... tai ponas piešia ne dėl intereso, ne dėl reikalo.
    Boleslovas: Visai ne dėl intereso, tai mane traukia.
    P. Zimgaila: Bet dažai ir drobė ponui nemažai kainuoja.
    Boleslovas: Apskritai, labai nedaug.
    P. Zimgaila: Ponas tik portretus piešia?
    Boleslovas: Piešiu, kas man šauna į galvą.
    P. Zimgaila (šypsodamasis): Ar mokėtų ponas kambarius ištapyti?
    Boleslovas: Gal  ir sugebėčiau... jei ponui, tai su dideliu noru.
    P. Zimgaila: Turiu dažų atsargų iš Rygos, prieš aštuonis metus dažytojas vokietis turėjo mano pagrindinį saloną išdažyti kanarėlių spalvomis.
    Boleslovas: Kanarėlių spalvomis?!
    P. Zimgaila: Kalbama, kad tai madingiausios spalvos, mano velionė žmona tam dalykui išleido penkiolika sidabro rublių, bet kai ji mirė, tai palikau tą kambarį ramybėje ir išsiunčiau vokietį mano.
    Boleslovas (sau): Šykštus... Gerai, ponas, padarei išvydamas vokietį, nes tai būtų buvusios nereikalingos išlaidos.
    P. Zimgaila (šypsodamasis): Reik manyt.
    Boleslovas: Aš ponui tą padaryčiau su didžiausiu malonumu, bet reikėtų arba pono namą čionai atvežti, kaip dabar anglai daro, arba man reikėtų ten nuvažiuoti.
    P. Zimgaila: Mano namas nekilnojamas.
    Boleslovas: Na, jei ponas taip sako... kanarėlių spalvų dažai jau paruošti... vandens pas poną tikriausiai yra... turiu savo teptukus, gausiu staliaus klijų ir viskas bus paruošta.
    P. Zimgaila: Suprantu, bet kelionės išlaidos. Ponui tai nemažai atsieis... Diližanu iki Kauno, o po to nuo Kauno iki Rybalių bus daugiau kaip dvidešimt mylių... Man tai daugiau atsieitų, negu tas kambarys vertas... nesvarstykime to... atidėkime kuriam laikui.
    Boleslovas (judindamas paletę): Bet aš pats apmokėsiu savo kelionės išlaidas...
    P. Zimgaila: O po to ponas reikši man pretenzijas... tegul viskas lieka kaip dabar...
    Boleslovas (užsidegęs): Ponas nesupranta, kas tai yra dailininkas, mylintis meną, jis eina pėsčiomis ar skrenda balionu ten... kur jį šaukia menas, ten jis ir yra...
    P. Zimgaila: Jei taip... neatidėliokim to.
    Boleslovas: Ko, ponas, bijai?
    P. Zimgaila (uosto tabaką): Daugelio dalykų... Ponas pas mus atvažiuos ne be savo planų.
    Boleslovas (juokdamasis): Jau be planų, nes esu tikras, kad ponas užims reikiamą poziciją.
    P. Zimgaila: Gerai, ponas, sakai. Žinok, jog mes esame krašto bei vaizdų  planų žinovai ir mokame spręsti apie vietą ir poziciją.
    Boleslovas (su nuostaba): Teisi mano motina, išmokiusi gerbti žemaičių protą.
    P. Zimgaila: Ji buvo kilusi iš mūsų krašto, iš Daumantų giminės... anksčiau ją pažinojau, taip pat ir pono tėvą.
    Boleslovas: Gali būti.
    P. Zimgaila: Taigi, kai ponas turės poziciją ir vietą, tai pakalbėsime ir apie planus bei kraštovaizdį.
    Boleslovas: Ach, pone... jei kalba eina apie tai, ko žmonės taip trokšta ir ką aš taip mažai vertinu, tai...
    P. Zimgaila: Matyti, kad kilęs iš Daumantų, bet pas mus ta giminė jau užgeso.
    Boleslovas: Mano kraujyje atgis.
    P. Zimgaila: Pas mus viskas savaip, pas mus vaikinas neketina vaidinti pono, bet ugdo savyje žmogų, neplepa apie savo pilis ir dvarus, bet turi savo gerus palivarkėlius... neprisidaro skolų, bet renka sau kapitaliukus... sąmojis pas mus tam, kad juokintų, o ne tam, kad pasigirtų. Pas mus protas rodomas darbais, o ne žodžiais... Būk mažučiu ir tapsi didžiu iš Dievo malonės. Aš čia girdžiu prastuomenę šnekant: namiūkštis, poniūkštis, mužikiūkštis, moteriškiūkštė, o pas mus sakoma tik: namelis, ponaitis, mužikėlis, moterytė. Anksčiau buvo kalbama, kad į Lietuvą reikia važiuoti ieškoti pinigų, o ieškoti proto kur nors kitur, o dabar prašome pas mus ieškoti proto, o tada pas kitus rasite pinigų...
    Boleslovas: O leisk man, pone, važiuoti pas save ieškant proto.
    P. Zimgaila: Ponas Boleslovai, pasakysiu tau, kad tavyje man patiko tas dalykas, jog dabar aukštuomenėje vaidini šiokį tokį dailininką, o ne į bėdą pakliuvusį didelį poną, tuo tarpu kai daugelis su tuščiomis kišenėmis smuklėse vaidina magnatus. Matyt, turi žemaitišką gyslelę, bet man to negana... Nemanyk, kad tu vienas esi protingas, o kiti kvaili, nes pateksi į spąstus.
    Boleslovas: Ach, pone, dėl tvankios dienos visai sukvailėjau... Pono dukra pavogė mano širdį, o ponas – galvą...
    P. Zimgaila: Aš tuoj tau sugrąžinsiu galvą, o su savo širdim daryk, ką nori... o dabar turiu į tave reikalą... Klausyk... Esu ne vargšas, našlys, turiu tik vieną dukrą... (juokiasi)... tačiau esu sveikas kaip ridikas ir ketinu vesti, kad turėčiau sūnų... Ar supratai?
    Boleslovas: Ketini, ponas, vesti... Bet tai ne kliūtis...
    P. Zimgaila: Palauk, palauk... Aš savo dukrai kraičio neduosiu, kol esu gyvas. Dabar atiduodu tau galvą ir netrukdau tau dabar susitvarkyti su savo širdimi... pagalvok apie visą tai...
    Boleslovas: Nereikia nė galvoti, myliu, neišprotėjau, ponas Zimgaila.
    P. Zimgaila: Lėčiau, lėčiau, tai jau nemūsiškai... ji pati ateina... dabar leisiu jums truputį pasikalbėti... bet atsargiau su ponia Zgielnicka... ji tavęs nemėgsta, ir ne todėl, kad taptų mano dukters pamote.
    Boleslovas: Pono valia.

    10 scena.
    Tie patys ir panelė Zofija.
    P. Zofija: Aš maniau, gerb. tėtė jau lieps namo važiuoti.
    P. Zimgaila: Palauk manęs čia, aš tik atsisveikinsiu su ponia Stavicka [išeina].

    11 scena.
    Tie patys, išskyrus poną Zimgailą.
    Boleslovas: Turėjau laimės kalbėtis su panelės tėvu.
    P. Zofija: Ach, ponas, nežinai, koks jis geras.
    Boleslovas: Geras, nes laimingas turėdamas tokią dukrą.
    P. Zofija: Ponas, manęs nepažįsti.
    Boleslovas: Man pakanka matyti panelę.
    P. Zofija (juokdamasi): Ponas, kaipo dailininkas, sprendi pagal išorę.
    Boleslovas: Tikras dailininkas mato sielą ir širdį.
    P. Zofija: Negaliu suprasti pono charakterio, nes poną mačiau taip mažai, o be to, tik tokį susimąsčiusį...
    Boleslovas: Panelė vienintelė gali žinoti, kodėl.
    P. Zofija: Aš ne tokia dailininkė, kaip ponas, aš tik piešiu dažais, matydama juos kartais liūdnus, kartais linksmus, bet nežinau, kodėl...
    Boleslovas: Nuostabu... Panelė piešia, o taip pat ir puikiai dainuoja.
    P. Zofija: Dainuoju tik tėveliui.
    Boleslovas: Norėčiau būti panelės tėvu.
    P. Zofija: Mano tėvu (juokdamasi). Aš tokio jauno tėvo visai negerbčiau.
    Boleslovas: Bet panelė turėtų jį mylėti.
    P. Zofija: Visai ne, nes būtų kaprizingas. Kartais linksmas be priežasties, kartais liūdnas be priežasties... Visada užsiėmęs tapymu ir išsiblaškęs.
    Boleslovas: O jeigu būčiau broliu?
    P. Zofija: Broliu (juokdamasi)... Jei būtum broliu, paprašyčiau poną išmokyti mane dainuoti.
    Boleslovas: Kas panelei sakė, kad aš dainuoju?
    P. Zofija: Girdėjau poną dainuojant.
    Boleslovas: Kada?
    P. Zofija (juokdamasi): Kai ponas piešė.
    Boleslovas: Ką?
    P. Zofija: Panelę Antaniną.
    Boleslovas: Ak taip... Kai panelė atsistojo šali panelės Antaninos, ar panelė suprato, ką aš tada veikiau?
    P. Zofija (juokdamasi): Gal.
    Boleslovas: O jeigu paprašyčiau leisti atvažiuoti į Rybalius, kad ten galėčiau piešti...
    P. Zofija: Ką, mano tėvą?
    Boleslovas: Ne jį, bet panelę...
    P. Zofija: Tai priklauso nuo mano tėvo.
    Boleslovas: Pranešu panelei, kad aš jau turiu leidimą dažyti rūmų salę kanarėlių spalvomis.
    P. Zofija (juokdamasi): Koks ponas juokingas.
    Boleslovas: Tai daryti sudžiūvusiais dažais, nes jie jau prieš aštuonerius metus atvežti iš Rygos.
    P. Zofija (juokdamasi): Mūsų saloną, cha, cha... sausais dažais... kanarėlių spalva... cha, cha...
    Boleslovas: Bet tai dar ne viskas... matai, panele... tas salonas tik nutinkuotas... Bet kodėl panelė taip juokiasi?

    12 scena.
    Tie patys, ponia Zgelnicka ir ponas Zimgaila.
    P. Zgelnicka: Kas per linksmas pokalbis. Gerai! Jausmai taip neprasideda... (kreipdamasi į poną Ziemgailą) tikriausiai kažką nekuklaus pasakė, gal pakartos.
    P. Zofija vis nepaliaujamai juokiasi.
    P. Zimgaila: Bet ką jis Zofijai pasakė?
    P. Zofija: Ponas man pasakė taip juokingai... apie kanarėlių, kanarėlių... cha, cha...
    P. Zgelnicka: Apie kanarėlę?
    P. Zofija (juokdamasi dar labiau): Ne, ponia, bet apie kanarėlių, kanarėlių...cha, cha, cha, cha...
    P. Zgelnicka (Boleslovui): Ponas, linksminiesi su mano portretu... Gerai, atsakysiu tuo pačiu. Po tokios scenelės tikiuosi, kad ponas jau nebedrįs šiandien ateiti į mano saloną.
    P. Zofija: Ach, nepykite, ponia, ne apie ponią kalbėjome, bet apie kanarėlių spalvas, kuriomis ponas nori nudažyti mūsų damasto šilku apmuštą saloną Rybaliuose.
    P. Zimgaila: Tai buvo mano pokštas... tegul ponia ant jo nepyksta.
    Boleslovas: Kaip? Tas salonas jau damastu išmuštas?... Ponas su našlaičiu juokauja.
    P. Zgelnicka: Ach, tai su ponu tiesiog juokauta...

    13 scena.
    Tie patys, ponas Zarnovskis su panele Antanina.
    P. Zarnovskis: Jūsų ištikimas tarnas, (p. Zgelnickai) visur ponios ieškojau, kad jai perskaityčiau savo eilėraštį, skirtą šiam vakarui... gerai, kad mūsų varduvininkė ponia Stavicka išėjo, galiu perskaityti... Tačiau, ką aš matau, ponas Boleslovas Varšuvoje. Mylimas Boleslovai, leisk man tave apkabinti... tai bent žmogus... žinok, ponia, kad kitą tokį sunku surasti – apmoka savo tėvo skolas.
    Boleslovas: Tyliau, netrikdyk kompanijos, gerbiamas pone, parodyk mums savo eilėraštį.
    P. Zarnovskis: Kaip sakiau, visos jo pastangos... Nežinau, kodėl apie tai nieko nežino visa Varšuva.
    P. Zgelnicka: Na, aš klausau eilėraščio.
    P. Zimgaila: O aš prašau papasakoti pono Boleslovo istoriją.
    P. Zarnovskis: Įsivaizduokit, ponas geradary, kad Boleslovas, kuriam tėvas paliko tuščią pilį be jokių pajamų ir tūkstantines skolas, turi dėdę iš tėvo pusės, kuris prieš du metus jam padovanojo gražų dvarą, bet ponas Boleslovas patyliukais pardavęs dvarą apmokėjo visas tėvo skolas... bet apie tai reikia kalbėti garsiai... garsiai šaukti, apmoka skolas, o pats tarsi atsiskyrėlis tuščioje pilyje sėdi.
    P. Zofija: Ach, mylimas tėveli!
    P. Zimgaila: Aš apie tai žinojau, dukra, ir dar tai pasakysiu, jis nežino, kad aš jam skolingas. Jo tėvas išgelbėjo man gyvybę. Apmokėsiu savo skolą išleisdamas už jo savo dukrą, kad jis taip pat galėtų prailginti mano gyvenimą, padarydamas tave laiminga.
    Boleslovas: Priimu iš Dievo ir tavęs, pone, tą apdovanojimą, skirtą mano tėvui, tikiuosi, kad dabar niekas nepasakys, kad iš tėvo nieko negavau. Gavau garbę ir laimę... Ar ne tiesa, mylima Zofija?
    P. Zofija: Tam tėvelis ir atvažiavo į Varšuvą.
    P. Zimgaila: Turiu ir turto, skirto tavo tėvui, viskas, ką turiu, yra jūsų, mano vaikai. Juokiausi iš tavęs, Boleslovai, norėdamas išbandyti.
    P. Zgielnicka: Tai ponas Boleslovas daugiau manęs nebepieš... Gaila.
    P. Zimgaila: Žinoma, jei Dievas kam nors davė dovaną, tas būtinai turi ją panaudoti. Bet, brangus pone Zarnovski, prašome perskaityti tavo eilėraštį, skirtą mūsų mylimai poniai Stavickai.
    P. Zarnovskis: Gerai, bet verčiau jį perskaito ponas Boleslovas.

    Pabaiga.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau