Pasikėsinimas į Stanislovą Feliksą Čėsną Kosakovskį

Šio, rimto ar tik imituoto, pasikėsinimo į Stanislovą Feliksą Čėsną Kosakovskį faktas iki šiol Kosakovskių giminės tyrimų istoriografijoje plačiau nebuvo aptartas.

Trečiasis Kosakovskių Vaitkuškio atšakos atstovas Stanislovas Feliksas Čėsna Kosakovskis (1795-1872) buvo viena įdomiausių ir įvairiapusiškiausių asmenybių šioje giminėje. Grafas buvo rašytojas, dramaturgas, tapytojas ir skulptorius mėgėjas, vienas pirmųjų Lenkijos ir Lietuvos egiptologų, išradėjas, pramonininkas, įsirengęs Vaitkuškyje vieną pirmųjų Lietuvoje cukraus dirbtuvę, architektas mėgėjas, pats suprojektavęs ir įgyvendinęs Vaitkuškio dvaro rūmų pastato rekonstrukciją, reformatorius, juntamai palengvinęs dvaro valstiečių būklę. S. F. Kosakovskio iniciatyva Vaitkuškio dvaro valstiečiai buvo atleisti nuo daugelio prievolių dvarui, turėjo savotišką savivaldą – „valstiečių teismus“, kuriuose patys spręsdavo įvairius jiems svarbius klausimus. Tai iššaukė daugelio aplinkinių dvarų savininkų, kurie manė jog Stanislovas Feliksas „tvirkina chamus“, pasipiktinimą. Tai irgi galėjo būti viena iš pasikėsinimo į jį priežasčių.

Apie pasikėsinimą Stanislovo Felikso sūnus Stanislovas Kazimieras rašė: „Vienas dvaro administratorius, kurio pavardės nenorėčiau minėti, pasinaudojęs ilgesniu tėvo nebuvimu dvare, panaikino valstiečių teismą ir žiauriai elgėsi su žmonėmis. Mano tėvas, grįžęs namo ir sužinojęs apie viską, tuojau pat išvyko į Vilnių, prašyti nuosprendžio [administratoriui]. Pakeliui į jį buvo šauta šratais. Tardymas nustatė, kad būtent pats administratorius, medžiodamas slankas, stebuklingai pataikė į tėvo ekipažą.“

Pagal pasikėsinimo tyrimo bylą, jo aplinkybės buvo ne visai tokios. 1832 m. gegužės 21 d. Stanislovas Feliksas susiruošė iš Vaitkuškio vykti į Vilnių. Jis keliavo savo ekipažu, bet ne dvaro, o pašto arkliais. Arklius kelionei dvaro administratorius pristatė labai vėlai, kelionė prasidėjo tik apie 19 val. 22 val. arkliai buvo pakeisti Maišiagalos pašto stotyje. Jau buvo visai sutemę, ekipaže buvo uždegti žibintai. Iš Maišiagalos išvyko keturiese: du Maišiagalos pašto stoties vežikai, grafas ir jo tarnas. Apie 8 km nuo Maišiagalos, prie Pavidokų dvaro, apie 22 val. 20 min. į Kosakovskio ekipažą buvo šauta. Šovė griovyje prie kelio gulėjęs žmogus su tamsiu surdutu ir kepure bei baltomis kelnėmis. Tik po kelių dienų grafo tarnas pastebėjo kulkos pramuštą kelioninę grafo skrynutę bei švininės kulkos atplaišas joje. Po šūvio Kosakovskio tarnas suriko šauliui: „Ką darai, girtuokli!” bei vežėjui – „Varyk! Varyk“, ėmė šaukti ir grafas bei Maišiagalos paštininkas. Ekipažas nesustodamas lėkė iki pat Vilniaus, kurį pasiekė 23 val. 45 min.

Grafui Vilniuje pranešus apie šūvį, pasikėsinimą tirti buvo pavesta patyrusiam tardytojui, Vilniaus civilinio teismo rūmų patarėjui Vitanovskiui, kaip tik tuo metu Ukmergėje tyrusiam kelias kriminalines bylas. Jam buvo leista pasitelkti pagalbon bet kokį kiekį Kliasticos husarų pulko karių bei Ukmergės policijos pareigūnus. Padedamas 20-ies husarų Vitanovskis netrukus Ukmergės daboklėn uždarė 5 asmenis, grafo nurodytus kaip įtariamuosius.

Kosakovskio nuomone, priežasčių kėsintis į jį turėjo šie asmenys: Vaitkuškio dvaro valdytojas bajoras Dominykas Francuzevičius, jo brolis, Juzefovo palivarko valdytojas Ignotas, Ignoto pavaduotojas valstietis Jokūbas Jakštas bei du smuklininkai žydai Hiršas Samsonovičius ir Abramas Goriačevičius. Broliai Francuzevičiai, pasak Kosakovskio buhalterio, įžūliai klastodami sąskaitas grobstė dvaro turtą, padarydami didelių nuostolių. Taip pat jie žiauriai elgdavosi su baudžiauninkais. Jokūbas Jakštas neatsiliko nuo savo viršininkų tiek vogdamas dvaro turtą, tiek mušdamas baudžiauninkus (pats būdamas baudžiauninku). Smuklininkai žydai pasistatė karčemą ginčytinoje žemėje, kuri Kosakovskio nuomone priklausė dvarui ir konkuravo su netoliese stovėjusia dvaro „Pivonijos“ karčema. Be minėtojo penketo tardytojo Vitanovskio įtarimą sukėlė pasikėsinimo dieną į Maišiagalą atvažiavę keli nenustatyti asmenys, apie kuriuos taip nieko ir nepavyko sužinoti.

Vitanovskis ne kartą apklausė visus įtariamuosius, jų gimines, pažįstamus, tyrė ką visi įtariamieji veikė ne tik pasikėsinimo metu, bet ir maždaug savaitę iki to ir kelias dienas po jo. Ištyrė pasikėsinimo vietą, labai tinkamą slėptis – šalia buvo miškas ir avižų laukas. Jokių įkalčių pasikėsinimo vietoje nerasta. Beveik nieko nedavė ir pas įtariamuosius bei jų artimuosius atliktos kratos. Keturių įtariamųjų alibi pasikėsinimo metu patvirtino jų artimieji.

Sprendžiant pagal minėtuosius Stanislovo Kazimiero prisiminimus, Kosakovskiai įtarė šovus dvaro valdytoją Francuzevičių. Tačiau jis turėjo alibi. Neužsimenama byloje ir apie jokią slankų medžioklę. Vienintelis iš 5 įtariamųjų neturėjęs alibi buvo valstietis Jokūbas Jakštas. Jis aiškino pasikėsinimo metu buvęs pas sugyventinę. Kratos metu jo namuose buvo rasti du rageliai su paraku, šratai ir kulkos. Anksčiau jis turėjo ir šautuvą su kuriuo eidavo medžioti. Be to, grafui šovusio švarkas pasirodė panašus į „vengierką“ (vengriško tipo, į husarų apdarą panašus švarkas). „Vengierką“ dažniausiai nešiojo puoštis mėgdavęs Jakštas. Įtarimą kėlė ir tai, kad grafui jį atleidus iš palivarko valdytojo pavaduotojo pareigų, jis pažįstamiems įsikarščiavęs sakęs: „Ką nors užmušiu ir nusižudysiu“. Jei kitus įtariamuosius netrukus paleido, tai Jakštas mažiausiai pusmetį išbuvo daboklėje. Kad ir kaip įkalbinėjamas ir bauginamas, jis dėl pasikėsinimo neprisipažino. Tardytojui į kamerą atvedus vienuolį, jis prisiekė Dievu į grafą nešovęs. Šautuvas esą iš jo buvo paimtas po 1831 m. sukilimo rusų valdžiai konfiskuojant dvaruose laikytus ginklus. Paraką ir kulkas jis pigiai nusipirko, ketindamas brangiau parduoti bei pasipelnyti. Kad kažką ketino nužudyti jis neigė.

Be plačios ir išsamios tardytojo ataskaitos byloje nėra daugiau vertingų dokumentų, tik biurokratinis susirašinėjimas stumdant beviltiškai įstrigusią neperspektyvią bylą iš vienos instancijos į kitą. Viename 1836 m. dokumente užsiminta, kad „kaltininkas byloje nenustatytas“. Paskutiniuose bylos dokumentuose 1842 m. pabaigoje Ukmergės žemietijos teismas praneša, jog baigia tvarkyti bylos apiforminimą. Pusmetį ar daugiau daboklėje prasėdėjęs Jakštas jau senai buvo laisvėje.

Pasikėsinimo versijos galėjo būti įvairios. Gal šovė nebūtinai kas nors iš 5-ių grafo nurodytų įtariamųjų, o jų pasamdyti asmenys. Žudikui pasamdyti pinigų turėjo pakakti tiek dvaro turto grobstytojams, tiek smuklės savininkams. Neatmestina ir mėginimo apiplėšti versija. S. F. Kosakovskis į Vilnių vežėsi 400 sidabro rublių – tiems laikams nemažą sumą. Galėjo šaulį pasamdyti ir reformų Vaitkuškio dvare išgąsdinti apskrities dvarininkai... Taigi byla taip ir liko neišaiškinta ir tik naujų istorinių dokumentų suradimas gali suteikti kokią nors atomazgą šiai detektyvinei istorijai. 

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau