Ukmergės Miesto Galva Stanislovas Kazimieras Kosakovskis  ir pastato miesto administracijai statybos

Trečiosios Vaitkuškio dvaro savininkų Kosakovskių kartos atstovas grafas Stanislovas Kazimieras (1837 – 1905) pasižymėjo ne tik moksliniais darbais, tyrinėjant heraldiką ir bajorų genealogijas, puikiais pasiekimais fotografijos srityje, bet ir visuomenine veikla gimtajame krašte Ukmergės apskrityje.

Paprastai Vaitkuškio dvare S. K. Kosakovskis gyvendavo nuo gegužės iki spalio, likusį metų laiką leisdamas Varšuvoje. Ilgesniam laikotarpiui, dėl šeimyninių aplinkybių, Vaitkuškyje jis apsigyveno XIX a. 8 dešimtmečio viduryje ir palaipsniui vis daugiau įsitraukė į visuomeninę veiklą Ukmergės apskrityje. Jau nuo 1876 m. birželio jis tapo Ukmergės apskrities taikos teisėju ir šiose pareigose dirbo veik kelis dešimtmečius. Ilgiau būnant Vaitkuškyje sustiprėjo jo santykiai su Ukmergės apskrities bei miesto bajorijos ir administracijos elitu, tad 1879 m., pirmųjų kiek liberalesnių miesto valdžios rinkimų metu, jis buvo išrinktas tuometinės Ukmergės savivaldybės – Ukmergės Miesto Dūmos vadovu – Ukmergės Miesto Galva. Šio aristokrato vadovavimas miesto savivaldai nebuvo išimtis. Tais pačiais metais Telšių Miesto Galva tapo kunigaikštis M. Oginskis. Istorinį S. K. Kosakovskio visuomeninės veiklos tyrimą labai apsunkina archyvų, kuriuose iki I pasaulinio karo buvo saugomi miesto dokumentai, netektis. Evakuacijos metu, 1915 m. vasarą, šie dokumentai sudegė Švenčionių geležinkelio stotyje, tad apie Ukmergės Miesto Dūmos darbą ir S. K. Kosakovskio vadovavimą jai galima spręsti tik iš kai kurių Vilniaus ir Kauno archyvuose saugomų Kauno gubernijos įstaigų dokumentų.

Autoritetingas, tituluotas Miesto Galva savivaldybei suteikė solidumo, jo plačios pažintys ir ryšiai labai palengvindavo miesto reikalų tvarkymą. Pats grafas į savo pareigas žiūrėjo labai rimtai ir pilietiškai, savivaldybei už savo lėšas pirko kanceliarines priemones, inventorių, jo lėšomis buvo pagamintas net savivaldybės antspaudas.

Aktyviai triūsdamas miesto labui, S. K. Kosakovskis mėgino išspręsti ir vieną jam pačiam, kaip Vaitkuškio dvaro savininkui, svarbią problemą. 1872 m. Vaitkuškis (buvęs Vaitkuškio dvaro valdų teritorijoje) buvo pavadintas miesteliu bei apdėtas miestelių mokamu nekilnojamo turto mokesčiu. Nors šis mokestis nebuvo didelis, tačiau grafui atrodė, kad jis yra neteisėtas. Vos tapęs Miesto Galva, 1879 m. jis kreipėsi į Rusijos finansų ministeriją, tvirtindamas, kad Vaitkuškis yra ne miestelis, bet kaimas ir reikalaudamas tą mokestį panaikinti. Kaip Miesto Galva jis į valdžios užklausimą atsakė, kad Vaitkuškio nėra Ukmergės apskrities miestelių sąrašuose. Po kelių metų tyrimų, 1882 m., Kauno gubernijos valdžia nusprendė,  jog Vaitkuškis vis tik yra kaimas, o ne miestelis, tačiau iki galo šio klausimo taip ir neišsprendė – 1903 m. Kauno gubernijos gyvenviečių sąraše minimi du Vaitkuškiai: miestelis (dabartinis Ukmergės priemiestis Pašilė) ir dvaro centras, abu su beveik vienodu gyventojų skaičiumi. Tad nekilnojamo turto mokestį, nors ir mažesnį, grafui teko mokėti.

Dėl savo dažno važinėjimo į Varšuvą S. K. Kosakovskis nuo kasdieninio darbo savivaldybėje laikėsi atokiau, dažnai pavesdamas jį atlikti savo pavaduotojui, patyrusiam administratoriui Anuprui Petelčicui. Pavyzdžiui, iš aštuonių 1879 m. vykusių Miesto Dūmos posėdžių jis pirmininkavo tik dvejiems. Vėliau posėdžiuose jis dalyvaudavo dažniau - 1882 m. iš dešimties Dūmos posėdžių S. K. Kosakovskis vadovavo keturiems. Be eilinių, įprastų (mokesčių paskirstymas miesto gyventojams, gatvių grindimo, apšvietimo  ir pan.) klausimų, jam pirmininkaujant svarstytas ir ypač svarbus miesto savivaldai klausimas – pastato, skirto miesto savivaldybės administracijai patalpinti, statyba. Iki tol Ukmergės miesto valdžia ir prie jos veikiantis Našlaičių teismas patalpas nuomodavosi. Paskutinė nuomos sutartis, galiojusi nuo 1879 m rugsėjo 29 d. iki 1883 m. rugsėjo 29 d., buvo sudaryta su Kliačkos įpėdiniais, mokant po 300 rub. nuompinigių per metus. 1882 m. liepos 12 d. Ukmergės miesto valdyboje, pirmininkaujant S. K. Kosakovskiui, svarstytas siūlymas, kad miesto valdžią „[...] galima būtų patalpinti miesto centre, priešais paradinę aikštę, miesto name, pristačius prie jo penkių sieksnių [apie 10,65 m] ilgio ir pločio mūrinį fligelį [...]“. Minėtasis „miesto namas“, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sena karinė hauptvachta (areštinė), vienaukštis 6 sieksnių (apie 12,78 m) ilgio pastatas, statytas 1820 m. Nuo XIX a. 8 deš. pradžios ten kurį laiką veikė 28 artilerijos brigados 4 baterijos dirbtuvės, o vėliau, po 1877 m. miesto gaisro, pastatas buvo perduotas miestui. Taip pat vienaukštį 5 sieksnių (apie 10,65 m) ilgio pastatą numatyta pristatyti buvusios hauptvachtos kairėje pusėje, šalia statant ir medinę daržinę kurui. Kadangi šalia hauptvachtos laisvos miesto žemės nebuvo, siūlyta kreiptis į kaimyninių sklypų savininkus dėl žemės perleidimo miestui. Miesto valdyba pavedė matininkui-taksatoriui Kliorinui parengti būsimo pastato projektą ir sąmatą, sumokant jam už darbą 15 sidabro rublių. Juos parengus paaiškėjo, kad statybos darbai gali kainuoti 2038 rub. 50 kap., tad Valdyba nutarė projektą ir sąmatą perduoti svarstyti Miesto Dūmai. 1882 m. liepos 14 d. vykusiame Dūmos posėdyje nutarta „[...] leisti Miesto Valdybai statyti pastatą pagal pateiktą planą ūkine tvarka iš miesto lėšų [...]“. Statybų eigą turėjo stebėti keturi Dūmos nariai, vadovaujami Miesto Galvos. Nutarta ateityje sušaukti specialų Dūmos posėdį dėl atlyginimo kaimyninių sklypų savininkams už miesto naudai nusavinamus jų sklypus. Taip pat nuspręsta „[...] statybą pradėti nedelsiant, taip apskaičiavus laiką, kad pastato sienos ir stogas būtų užbaigti iki rudens [...]“. Statybos metu dešimt Miesto Dūmos narių pateikė Miesto Valdybai pareiškimą, svarstytą rugsėjo 1 d. pirmininkaujant S. K. Kosakovskiui. Tuo metu priestato sienos jau buvo užbaigtos ir pareiškimo autoriai siūlė „[...] be statomo priestato padaryti dar ir antrą aukštą, tiek senajame pastate, tiek ir naujajame priestate [...]“ bei šio pasiūlymo svarstymui sušaukti skubų Dūmos posėdį. 1882 m. rugsėjo 6 d. įvykusiame Dūmos posėdyje, pirmininkaujant S. K. Kosakovskiui, apsvarsčius antro aukšto statybos reikalus „[...] miesto name, skirtame patalpinti Miesto Dūmai, Miesto Valdybai ir Našlaičių teismui [...]“ nutarta „[...] leisti Miesto Valdybai minėtame name pastatyti antrą aukštą ūkiniu būdu [...]“.

Jau minėta, kad laisvos žemės savivaldybės priestato statyboms miestas neturėjo, tad iš kaimyninių su buvusiąja hauptvachta sklypų savininkų, miestiečių žydų A. Braudės ir B. Jankelzono, miesto naudai buvo nusavinti sklypai: iš A. Braudės 37 kv. sieksnių (apie 167,8 kv. m), o iš B. Jankelzono – 33 kv. sieksnių (apie 149,7 kv. m) dydžio. 1882 m. spalio 29 d. Miesto Valdyboje, pirmininkaujant S. K. Kosakovskiui, svarstytas klausimas dėl kompensacijų sklypų savininkams. Nutarta sušaukti Miesto Dūmos posėdį ir jame siūlyti sumokėti A. Braudei po 3 sidabro rublius už kiekvieną kv. sieksnį, o B. Jankelzonui suteikti tokio pat dydžio sklypą jo pageidaujamoje vietoje netoli tilto per Šventąją, kairėje Vilniaus g. pusėje. Posėdis turėjo vykti lapkričio 8 dieną, tačiau, nesusirinkus reikiamam Dūmos narių skaičiui jį teko atidėti lapkričio 17 dienai. S. K. Kosakovskis nedelsiant išsiutinėjo Dūmos nariams rašytinius kvietimus, perspėdamas juos, jog Dūmos sprendimas šiuo klausimu bus priimtas nepaisant posėdžio kvorumo reikalavimų, be to, kvietimus pasirašė ne taip, kaip įprasta - „Miesto Galva Grafas Kosakovskis“, bet paminėdamas ir savo Imperatoriškųjų rūmų rūmininko titulą – „Miesto Galva Imperatoriškųjų Rūmų Kamerheris Grafas Kosakovskis“, kas rodo,  jog šio administracinio miesto pastato statybai jis teikė didelį dėmesį, skubino ją, nevengdamas ir tam tikro moralinio spaudimo kitiems Miesto Dūmos nariams. Ir nors lapkričio 17 d. posėdyje S. K. Kosakovskis nedalyvavo, jam pirmininkavo A. Petelčicas, vis tik grafo rūpesčiai davė vaisių – Miesto Dūma patvirtino šiuos Valdybos siūlymus, tuo priimdama galutinius sprendimus dėl miesto savivaldos administravimo reikalams tarnausiančio pastato struktūros ir dydžio. Sekančiais metais pastato statybos darbai buvo baigti. Rausvų plytų mūro sienomis, santūriai papildytomis nišomis, karnizais, langų ir durų puošybos elementais, raitytu frontonu centrinėje dalyje, pastatas gražiai įsijungė į centrinės miesto aikštės urbanistinę struktūrą. Iki pat jo kardinalaus perstatymo XX a. 8 deš., pristatant trečiąjį aukštą ir suteikiant jam sovietinio funkcionalizmo architektūrinio stiliaus statinio išvaizdą, pastato frontone, buvo įmūryti ir skaičiai „1883“, žymintys pastato pastatymo datą.

Tais metais baigėsi ir S. K. Kosakovskio, kaip Ukmergės Miesto Galvos kadencija, naujuose rinkimuose jis buvo vėl išrinktas Miesto Dūmos nariu, tačiau į Miesto Galvos pareigas jau nebepretendavo, joms buvo išrinktas buvęs jo pavaduotojas A. Petelčicas, kuris Ukmergės Miesto Galvos pareigas ėjo net tris kadencijas iki pat 1895 metų.

Tiesa, naujajame administraciniame pastate Ukmergės Miesto Dūma posėdžiavo neilgai – jos nariai  nusprendė, kad miestui vis tik pelningiau būtų nuomoti jį įvairioms kitoms, apskrities  ir gubernijos pavaldumo valdžios įstaigoms, o Miesto Dūmai patalpas ir toliau nuomotis pas privačius asmenis, taip miestui per metus „uždirbant“ po kelis šimtus rublių. Prisimenant pirminę minimo administracinio pastato statybos sąmatą ir žinant, kad net prieš I pasaulinį karą Miesto Dūma vis dar buvo įsikūrusi privačiose patalpose Rygos (dab. Gedimino) g., tenka tik pasidžiaugti Miesto Dūmos narių taupumu ir didesniu dėmesiui miesto reikmėms bei pajamoms, nei savo veiklos patogumui, kas iš esmės leido miesto administracinėms reikmėms skirtam pastatui „atsirasti“ veik nenaudojant miesto lėšų, kas visada gali būti sektinas pavyzdys...