„Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta, o mes ar sugrįšim kada ...“ – sugelia širdį klausantis tremtinių dainos. Grįžti prie ištakų, gyventi tėviškėje, vaikščioti laisva tėvų, senelių ir prosenelių žeme – tai visų Lietuvos žmonių, išblaškytų po margą pasaulį, svajonė. Gaila, kad ne visi sovietų ištremtieji šią svajonę galėjo paversti realybe. Daugybė politinių kalinių ir tremtinių tebeguli amžinojo įšalo žemėje, tik dalis jų palaikų perkelti į gimtinę.

Birželio 14-ąją – Okupacijos ir genocido dieną – šiemet minėjome kartu su seniūnija, bendruomene, kultūros namais ir miestelio gyventojais. Iš ramunių žiedlapių išdėlioti žodžiai  „Ilgesio pieva“ sugraudino miestelio gyventoją Praną Andrašiūną. Savo prisiminimais apie tremtinio gyvenimą už spygliuotų vielų senolis dalinosi su mumis. Baisu, kai esi atplėštas nuo Tėvynės ir ištremtas kančiai ir mirčiai į pasaulio kraštą, į nepritaikytas žmogaus gyvenimui sąlygas. 

Praeities faktus apžvelgė istorikas Kęstutis Motiejūnas, kalbėjo Siesikų seniūnijos seniūnas Algirdas Kaušas. Eiles skaitė Siesikų gimnazijos auklėtinės Karolina Maželytė ir Aistė Matulevičiūtė. Savo akimis galėjome pamatyti tremtinio rūbus, kuriuos daugelį metų rūpestingai saugojo šviesios atminties siesikietė. Viskas sudėta į didelį lagaminą, kiekvienas rūbas kruopščiai suvyniotas į baltą popierių. Tai brangaus žmogaus, giminaičio tremtinio rūbai. Mums, dabartinei žmonių kartai, sunku įsivaizduoti visa tai. Už poliarinio rato tremtiniai kasmet sulaukdavo sugrįžtančios saulės, bet tik nedaugelis sulaukė dienos, kai galėjo sugrįžti namo.