Ukmergės kultūros puslapiai

Žolinės išvakarėse, rugpjūčio 14-ąją, Vlado Šlaito viešąją biblioteką liete užliejo besibaigiančios vasaros spalvos. Čia surengta gėlių puokščių paroda „Iš sodų, pievų ir darželių...“, į kurią suskintus žiedus, jų kompozicijas suvežė rajono bibliotekų darbuotojos. Surengti tokią parodą buvo sena bibliotekos direktorės pavaduotojos Virginijos Tylienės svajonė. Pati būdama gėlininkė, ji pasidalino savo sumanymu su kolegėmis, ir į biblioteką ėmė plaukti gėlių žiedai. Šventupės, Krikštėnų, Siesikų, Rečionių, Atkočių, Jakutiškių bibliotekininkės Genutė Vaitkūnienė, Onutė Venclovienė, Rima Vilčinskienė, Albina Galinauskienė, Dalia Tamošiūnienė, Liuda Suchockienė nepagailėjo nei laiko, nei išmonės, nei savų gėlynų. Kaimo moterims nenusileido ir miesto gėlininkės – akys raibo nuo spalvų ir fantazijos. Savo puokštes į parodą atnešė visi bibliotekos skyriai, ūkio personalo darbuotojos, net ir šiuo metu nedarbingumo lapelį turinti, po kojos operacijos besigydanti sargė Staselė...

„Jurginų viliotinis“, Smilgų suktinis“, „Ruduo, mano meile, ruduo“, „Geltonas mano ilgesys po pievas naktį braido“, „Iliuzija“, „Liūdesy, liūdesy, tu geltonas kaip Antikos mitas. Romas Raila“ – vienas už kitą gražesni buvo ir puokščių pavadinimai. Vaikų literatūros skyrius savo puokštę pavadino Vainiaus Bako eilėraščio eilutėmis: „Į žolę takas lig pečių įbridęs / O smilgos rungtyniauja / kas aukščiau / Ir nuskamba tolyn / kamanės skrydis / Ir liekam prie dangaus arčiau“.

Šventupės bibliotekininkė G. Vaitkūnienė sukomponavo puokštę pagal savo skaitytojos Marijos Čekauskienės padainuotą lietuvių liaudies dainą: „Vidury darželią maną stovi lova rūtų, /Aplink žydi baltas rožes, kad man linksma būtų. / Stovi mirtu graži, tvirtu, duodu gardų kvapų, / Raudanuoji balzeminku tarp žaliųjų lapų. / Jurginėliai, žirnikėliai un tvoru viniojas, / A nasturtas, puikias ponias su visais pravojas“. Bibliotekininkė pasakojo išvaikščiojusi „Vyturio“ ir „Pušinėlio“ sodus, rinkdama gėlių žiedus, po to, spalvas derindama, dar ir savo bičiulę Birutę Gelumbeckienę pasitelkė. Rečionių bibliotekos šeimininkei Albinai talkino skaitytoja Danutė Maslobojeva.

Parodos lankytojai bandė skaičiuoti, kiek gi gėlių žiedų tose puokštėse. Suskaičiavę iki šimto, pasimetė...  Senoviniai jurginai – goštautai, nasturtos, mėtos, piliarožės ir sprigės. Liūtpėdės, kermėkai, šilokai, smilgos, šalavijai ir laukinės morkos. Šlamutis, raudonėlis, kraujažolė, raudonėlis, rozmarinas, flioksas, melisa. Erškėtis, arkliarūgštė, ožekšnis, pelynas, fiko lapai. Mondbretės, astiblės, rodžersijos ir rojaus obuoliukai. Beje, ar žinote legendą apie juos? Pasakojama, jog mama, netekusi vaikelio, pagimdžiusi negyvą kūdikį ar palaidojusi nekrikštytą, iki Žolinės neturėjo teisės valgyti šviežių obuolių. Žolinės dieną, švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę, Marija kartu su žolynais nešėsi į dangų ir obuolius. Dalino juos ten esantiems vaikeliams, tačiau ne visiems. „Tau nėra obuolio, mama jį suvalgė“, - sakė tam, kurio mama iki Žolinės valgė obuolius. Marijos atnešti į dangų obuoliai virsdavo rojaus obuoliukais.

Po parodos gėlių puokštes biblioteka padovanojo Švč. Trejybės bažnyčiai. Parapijos klebonas kunigas Šarūnas Petrauskas mielai sutiko priimti žolynus ir papuošti jais Maldos namus.

Melanijos Širvienės nuotraukos.