Ukmergės kultūros puslapiai

Sausio viduryje „dienos šviesą“ Kauno spaustuvėje „Morkūnas ir Ko“ išvydo 18-as, 216-os puslapių apimties, Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ numeris. Jau „nusistovėję“ almanacho pasirodymai metų pradžioje lyg ir įpareigoja žvelgti į kiekvieną numerį, kaip į tam tikrą praėjusių metų „Deltuvos kultūros“ atspindį, gražiai nugulusį daugybėje kreidinio popieriaus lapų, tačiau „konkretybių“, susijusių su ankstesniųjų metų laiko apibrėžtais įvykiais, renginiais, atspindžių leidinio puslapiuose tėra vos keletas - Z. Bataitienės aprašyti almanacho ankstesnio numerio pristatymai „kaimynų pasvietėse“, poetų susibūrimas „naktigonėn“ prie Moko akmens. Didžioji dauguma almanacho publikacijų yra skirtos Ukmergės miesto ir rajono istorijai, kultūriniam jos aspektui, originaliajai Ukmergės „senųjų“ ir jaunųjų literatų kūrybai.

„Eskizų“ turinys jau tradiciškai padalintas į keturis „blokus“. Pirmasis iš pastarųjų – „Ištakos“, visas skirtas Lokinei (Lukinei): kaimui, jo apylinkėms, dvarininkų Končių, 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyvių ir rėmėjų, giminės ir jų dvaro istorijai, dvaro bibliotekos 1895 m. inventoriui. Išskirtiniai, be abejonės, šiame skirsnyje spausdinami Medardo Končios dienoraščio fragmentai, kuriuose įdomiai persipina jau gerokai pagyvenusio žmogaus kasdienybė, jo reakcija į krašto ir pasaulio įvykius, 1831 m. sukilimo fragmentų reminiscencijos.

Beveik šimtas almanacho puslapių „atseikėta“ skirsniui „Įžvalgos“, kuris daugiausiai skirtas įvairių, daugiau ar mažiau su Ukmergės istorija ir kultūra susijusių asmenų, iškilių kraštiečių pristatymui, jų biografijų ar veiklos faktams. S. Abromavičius pasakoja apie Lietuvos partizanų vadą A. Morkūną-Plieną, G. Stankaitis ir P. Kanapeckas aprašo Sąjūdį Ukmergėje bei su tuo susijusius įvykius, o V. Viliūnas - bendražygį tremtinį A. Karvelį. Muziejininkas J. Žentelis pateikia žiupsnelį prisiminimų apie mokytoją J. Jurkūną, profesorius R. Baltrušis – apie mokytoją R. Stankūną, pedagogas E. Žižys – savo autobiografinius prisiminimus. Naujai pristatoma aktorių A. Kupsto ir S. Pilkos teatrinė veikla, V. Česnaitis toliau nagrinėja Ukmergės miesto teatro istoriją, o E. Steiblys – Ukmergės krašto chorų veiklą XX a. Keletas straipsnių skirta muziko Adolfo Krogerto atminimui, o po jų publikuojami keli V. Česnaičio tekstai - muzikams P. Dikčiui bei P. Pelešynui. Kaip ir ankstesniajame skirsnyje, šiame daugiausiai vietos taip pat skiriama dienoraščio fragmentams – šįkart galime susipažinti su būsimosios dailininkės Kazimieros Zimblytės moksleiviškų dienų bėgsmu, dienoraštį iliustruojančiais jos pačios piešiniais, kuriuose jau galima įžvelgti „dailininkiškus“ autorės gabumus, o dienoraščio tekstuose išvysti visai nevaikiškus (ir tuo laiku vos ne mirtinai pavojingus) intarpus apie Tautą ir Tėvynę. Skirsnis baigiamas A. Ražinsko straipsniu apie fotografo, kino operatoriaus mėgėjo, kryždirbio Broniaus Tvarkūno gyvenimą ir kūrybą, papildomu paties straipsnio herojaus prisiminimais. Šį „dupletą“ užbaigia N. Paškauskienės nuotraukos, fiksuojančios B. Tvarkūno medžio drožinius.

Į originaliąją kūrybą orientuotas skirsnis „Raiška“, šįkart gana kuklus. Ne tiek autorių ir jų pateiktų kūrinių kiekiu, kiek menine kokybe. Gausesnes kūrybines „kolekcijas“ pateikia 2008 m. poezijos šventės-konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ laureatas V. Jacikevičius, A. Ražinskas, I. Aršauskienė, L. Jankeliūnienė. V. Lukša „paberia“ pluoštą haiku stiliaus trieilių, „sumontuotų“ į tam tikras logines „sankaupas“. Grakštus, piešiniais ir siurrealistine realybe, R. Jaskelevičienės „Pamestinukas“, tikra poezija spindi keli R. Railos eilėraščiai... Įdomus, bręstančios sielos perturbacijas atspindintis, I. Lukoševičiaus tekstas... Iš virtualios į „pačiupinėjamą“ erdvę pagaliau sugrįžo a. a. Algimanto Kavaliausko nostalgiškoji esė... Bet šiaip jau, pavarčius šį skirsnį, paskaitinėjus tekstus ir pasižiūrėjus į spalvotas paveikslėlių reprodukcijas, kartais apimdavo jausmas, kad vis tik yra labai gerai, kad almanacho leidėjai identifikuojasi su kažkokia pusiau mistine Deltuvos kultūra ir nemini be reikalo mano gimtojo miesto vardo. Nejaugi būtina spausdinti viską kas literatūros mylėtojų yra sudėliojama į ilgesnes ar trumpesnes eilutes arba pamarginama dažais? Negi dėl to tariamo leidinio vizualinio solidumo (ar tiesiog – storumo) būtina aukoti meninę kokybę ir versti „Eskizus“ dalies Ukmergės (o ir svečių kraštų) rašančiųjų „grafitų“ atlikimo vieta? Žinoma, klausimai retoriniai...

O kad į juos vis tik galima rasti atsakymus, įrodo paskutinis almanacho skirsnis – „Ženklai“. Jis, tiesa, irgi neįprastai plonas, bet jame talpinama poezija (šįkart jaunųjų tekstinė kūryba atstovaujama tik šio literatūros žanro „išpažinėjais“) tikrai gali būti įvardijama solidžia. Platus jaunuomenės akiratis, jaučiamas literatūrinis išprusimas, leidžia išgauti kūrybines „kibirkštis“ jungiant į vienumą keistai naujus žodžių sąskambius, neįprastas metaforas, leisti eilėraščių lyriniams herojams klaidžioti neįtikėtiniausiose erdvėse, žvelgti į pasaulį savaip, atviromis, eilučių dėlionių nenuvargintomis akimis ir nebanaliais kampais. Be viso to, jaunuomenė bendrauja su aplinka ir pasauliu skausmingai susiliesdama atviromis ir jautriomis savo sielomis (pvz. A. Kardelytės „Forever“), tad, matyt, tiesiog neįmanomas kitoks kūrybinis rezultatas. Gal kiek silpnesnė vizualinė jaunųjų raiškos pusė, greičiausiai, dėl to, kad pateikiant tik po kelias piešinių ar fotografijų reprodukcijas yra gerokai sunkiau įžvelgti autoriaus pasireiškimo norus, bet, kitą vertus, šioje vietoje kažkaip nematomai sklando prade dančiųjų ir dar nebrandaus meistriškumo „indulgencijos“.

Baigiant almanacho apžvalgą reiktų paminėti, kad leidinys gausiai iliustruotas įvairiomis su straipsnių tematika susijusiomis fotografijoms, talpinama keletas spalvotų reprodukcijų ir nuotraukų intarpų. Almanachas išleistas 1000 egz. tiražu, jo išleidimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Ukmergės rajono savivaldybė, LR Kultūros ministerija, AB „Ukmergės keliai“, UAB „Ukmergės biofabrikas“, AB „Rokiškio sūris“. „Eskizų“ leidėjas – Ukmergės kultūros draugija.