Spausdinti



Kovo 13 d. "Vilkamirgės" galerijoje (Turizmo ir verslo informacijos centro patalpos, Kęstučio a. 2, II a.) atidaryta menininkės Oksanos Judakovos fotografijų paroda "Ir savas ir tolimas kraštas. ALTAJUS". Savo esme būdamos kelioninio, o dėl gausos (30, maždaug, A2 formato fotonuotraukų) - ir reportažinio žanro, O. Judakovos fotografijos, gal būt, menininkės išlavinto ir savito žvelgsmo į pasaulį dėka, iš tikro yra šiltos ir jaukios, žiūrovo "aš" į save traukiančios, nors ne vienoje iš jų matome pakankamai toli nuo mūsiškės buities ir būties esančius dalykus bei vaizdus, vertinant standartiško vertintojo akimis, matyt, vertus net ir egzotikos etikete "padabinti".



Graži bei literatūrinio skonio nestokojanti ir autorinė parodos anotacija, kurią, neabejotinai, verta čia pateikti:

"ALTAJUS. Retas kuris, išgirdęs šį pavadinimą, perklaus, kas tai ir kur tai.

Turtingą gamtos grožiu, istorija, autentišku gyvenimo būdu kraštą žino keliautojai ir kalnų mylėtojai. Žino tremtiniai. Žino einantieji dvasiniu keliu. Neramieji keliutojai tam pasaulio pakrašty ieškojo mistinės Šambalos šalis ir sniego žmogaus. Plačiai žinomas Altajaus vaistingųjų žolių, šaknų ir medaus stiprumas.

Likimui lėmus, mane su ta tolima ir nuostabia šalimi sieja tiesioginis ryšys.

Altajus man savas, nes aš ten gimiau. Kas kad užtruko trisdešimt suvirš metų tarp gimimo ir tos dienos, kai savo akimis pamačiau tai, ką dauguma žmonių pažįsta nuo mažens - gimtinę. Ten ir dabar kalnuose gyvena mano tėvas.

Altajus tolimas. Nes Lietuvą ir Altajų skiria krūva pinigų, vizos, kilometrai, geopolitinės situacijos  pasaulyje ir milijonas smulkių darbų, reikalų ir rūpesčių, kuriuose mes paskęstame savo kasdieniniuose gyvenimuose.

Bet štai, ką aš galiu pasakyti: besiruošiant šiai parodai, staiga nutolo ir prašapo bet kokios svajoti ir keliuti trukdančios situacijos, ir aš staiga užsimaniau į Altajų: į tuos kalnus, į tą taigą, į tas dykynes, kur užmynus ant laukinio čiobrelio, oras pakvimpa laukiniu visų prarastų aukso amžių aromatu.

Visai kaip vilkas, kurį kiek bemaitink...

Man augant, vienintelis šaltinis apie Altajų buvo gamtininko, keliutojo, rašytojo ir įdomaus žmogaus, Vytauto Almanio knyga "Per Ulkero žvaigždyną", parašyta pažįstant Altajų iš vidaus ir su meile."

Paroda veikia iki kovo 30 d.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau