Ukmergės kultūros puslapiai

„Kelią nueina einantis...“ Taip gražiai savo kūrybinę veiklą apibendrino mūsų kraštietė poetė Genovaitė Stulpinienė Vikingė, kovo 20 dieną atvykusi į susitikimą su ukmergiškiais, surengtą Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Viešnia atvyko ne tuščiomis rankomis – atsivežė ką tik išleistą, jau dvyliktąją, savo kūrybos knygą. Šį kartą tai biografinis romanas „Pragariški karjeros ratai“ – savotiška išpažintis, nuoširdus, atviras, jaunystės džiaugsmo ir skaudulių kupinas dienoraštis apie metus, prabėgusius Ukmergės rajone, apie amžiną ilgesį, meilę, tikėjimą ir vienatvę.

Sovietiniais metais dirbusi Jakutiškių ir Pabaisko mokyklose, buvusiuose Ukmergės pionierių namuose ir komjaunimo komitete, Genovaitė tuometinės valdžios buvo pelniusi „politiškai nepatikimo žmogaus statusą“, nes iš vaikystės mokėjo visas partizanų dainas, nepabūgdavo užstoti valdžios puolamus pedagogus, drąsiai ir principingai pasisakydavo įvairių susirinkimų metu, kai būdavo svarstomi „nepažangūs, nedrausmingi“ jos kolegos, bendradarbiai ar pažįstami.

- Esu gimusi po Dvynių ženklu, - šypsodamasi vakaro metu kalbėjo viešnia. – Mano mama augo Anykščių, o tėtis – Ukmergės krašte. Suradęs Šventosios upėje brastą, jis ir brisdavo pas mamą į Rundžių kaimą, ten ir dabar likusi gražiai sutvarkyta mūsų senelių sodyba. Toje sodyboje, sode esančiame bitininko namelyje, kurį aš vadinu savo koledžu, ne vienas poezijos posmas gimęs, ne viena knyga parašyta, - mielais prisiminimais dalijosi autorė.

Ji puikiai prisimena pirmąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą ir Kaune įsteigtą pirmąjį savo privatų koledžą, kurį per atidarymo iškilmes palaimino šviesios atminties kunigas Ričardas Mikutavičius. Jaunuosius kauniečius pakvietė sekmadieninė mokykla, vėliau buvo įsteigti jos skyriai Klaipėdoje ir Šiauliuose, duris atvėre užsienio kalbų licejai, vienas iš jų įsikūrė ir Ukmergėje, Užupio vidurinėje mokykloje, kur mažuosius mūsų miesto gyventojus anglų kalbos kartu su kauniečiais specialistais ėmė mokyti ir čia dirbusi pedagogė Nijolė Tijūnaitytė.

O už pirmuosius parašytus eilėraščius, už paskatinimą kurti ir toliau Genovaitė dėkinga rašytojui Antanui Vienuoliui. Buvo likę du mėnesiai iki jo mirties, kai jaunoji pedagogė iš Pabaisko aplankė jį Anykščiuose, išdrįsusi parodyti jam savo sukurtus poezijos posmus. „Tau dar ilgai ilgai reikia gyventi, - nusišypsojo A.Vienuolis, skaitydamas Genovaitės eiles. – Tu nieko daugiau gyvenime nedaryk, tik rašyk“. „Rašysiu!” – pažadėjo jaunoji autorė ir liko ištikima šitam pažadui iki šiol. Poezijos ir prozos knygos, publicistikos leidiniai, straipsniai šalies ir užsienio žiniasklaidoje, bendri projektai su Suomijos kolegomis steigiant Kaune Vadybos ir teisės institutą, rengiant bendras mokymo programas, keičiantis patirtimi.

Paskutinis kūrybinis Genovaitės sumanymas – itin romantiškas. Ji parašė eilėraštį, kurį paskyrė tragiškai pagarsėjusiai aktorės Mary Trentinjan ir roko dainininko Bertrano Kanta meilės istorijai. Šiuo metu eilėraštis verčiamas į prancūzų kalbą ir bus išsiųstas pačiam Bertranui į Paryžių.

Pristatydama savo biografinį romaną, G.Stulpinienė kalbėjo, jog tai – tik pirmoji jos didžiulio darbo dalis. Romanas turės tęsinį, ir tai bus dar ne viena knyga, nes prabėgę metai paliko nepaprastai daug sielos randų ir gyvenime sutiktų puikių žmonių, dovanojo labai rūpestingą sūnų Žilviną, kuris renginio metu santūriai vyriškai prisipažino, jog mamai yra nepaprastai dėkingas už meilę ir švelnumą. Užaugęs vienturčiu mamos namuose, pats Žilvinas susilaukė gražaus būrelio atžalų – jis turi 4 dukras, sūnų ir anūką...
Tačiau Žilvinas – ne tik mamos sūnus. Jis jos didysis pagalbininkas rengiant mokymo programas, verčiant jas į kitas kalbas, jis tikras „kompiuterinio tinklo administratorius“, pade dantis Genovaitei bendrauti internetu su kolegomis kitose šalyse, rašyti pranešimus, laiškus, tvarkyti visą gausią jos korespondenciją.

Susitikimo bibliotekoje metu viešnią sveikino jaunystės bičiulis ir buvęs bendradarbis bajoras Vytautas Vyčas, rajono literatės Apolonija Grigonytė, Monika Blauzdienė, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininkas Alfonsas Bernotas, rajono Tarybos narė Regina Kaupienė ir kiti svečiai. Susitikti su miela savo giminaite atvyko gimtajame Rundžių kaime gyvenantis pusbrolis Albinas Morkūnas, kuris su teisėtu pasididžiavimu gražiai pristatė ir iš šio krašto kilusių entuziastų grupelės parengtą solidžią knygą „Rundžiai“. O su Genovaitės Stulpinienės knygomis, jos publikacijomis žiniasklaidoje, rašiniais, skirtais poetei ir jos veiklai, buvo galima susipažinti viešosios bibliotekos Mažojoje galerijoje veikusioje parodoje, pavadintoje pačios autorės posmo žodžiais: „Juk reikia eit, kol laukiama, ir atsiliept, kol šaukiama...“

Melanijos Širvienės nuotraukoje: knygos autorę sveikina V. Vyčas