Spalio 16 d. Vilkamirgės" galerijoje atidaryta didelė ir įvairi paroda.  Šį  kartą, galerijos sienos, kaip niekad gausiai, tapo "nukabintos" įvairių dydžių Elvyros Kairiūkštytės piešiniais bei Vaidoto Žuko tapytais paveikslais ir keraminėmis plaketėmis.

Parodos atidarymo metu V. Žukas išsamiai pristatė a. a. E. Kairiūkštytės kūrybinę biografiją, gyvenimo būdą, jos grafikos darbų struktūrą, personažus, jų sąsajas su ikikrikščioniškomis kultūromis bei Biblijos tekstais. Taip pat išsamiai pristatė savo kūrybą, skirtingų laikotarpių tapybines manieras, mažiau žinomus kūrybinės biografijos faktus.

Kai kurie V. Žuko išsakyti faktai bei apibendrinimai pateko ir į jo parengtą parodos anotaciją, žinoma, joje, jos autorius buvo pernelyg kuklus ir sau paskyrė nepelnytai mažai vietos:

"ELVYRA KAIRIŪKŠTYTĖ - GAIVALIŠKA MENO MISTIKĖ
Dailininkė Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006) buvo pamestinukė, kurią tik gimusią vidury žiemos žmonės surado su prisegtu rašteliu prie Širvintų gimdymo namų. Mergaitė niekada nesužinojo,  kas yra jos tėvai. Elvyra augo sovietiniuose vaikų namuose Vilniaus Žvėryne, po to Kuršėnuose. Būtent čia, Kuršėnų vaikų namuose, pradėjo bręsti dailininkės talentas, neprisitaikantis charakteris.

Elvyra buvo žemo ūgio, mikčiojo, nešiojo stiprius akinius. Neturėjo jokių giminių ir artimųjų, gyveno bendrabučiuose, maitinosi valgyklose, mokėsi Kauno dailės technikume, Vilniaus dailės institute studijavo grafiką (1971-1977 m.). Baigusi mokslus turėjo paskyrimą į Miesto projektavimo institutą, bet privalomų trejų metų neišdirbo.

Elvyra ėmė gyventi vien iš kūrybos. Gavo drėgną pusrūsį Vilniaus centre prie Lukiškių aikštės, o paskutiniuoju, laisvės periodu, turėjo patalpas be didelių patogumų sostinės senamiestyje, Skapo gatvėje. 1993 m. ją, suaugusią pakrikštijo kunigas Juozas Tunaitis, krikštamote buvo skulptorė Ksenija Jaroševaitė. Nuo tada iki mirties Elvyra tapo nuolatine Arkikatedros ir kitų sostinės bažnyčių lankytoja. Savo dienoraštyje 1996 m. kovo 14 d. ji rašė: "Vis galvoju apie savo padarytus  ir  būsimus darbus, meldžiu Dievulio, kad  padėtų padaryti  labai gražių darbų, būtinai turiu surengti labai gražių parodų! Būtinai! Dievulis tikrai padės. Kiekvieną dieną daugybę kartų aš Jo prašau padėti ir galvoju apie savo darbus, visa kita man nebesvarbu".

Elvyra dirbo be atvangos, pašėlusiu ritmu - naktimis kūrė, rytais tikrindavo, ar viskas gerai. Skapo g. dirbtuvėje ji paliko stirtas piešinių, kuriuos darė kruopščiai žymėdama metus, mėnesius, dienas, valandas. Dažnai kitoje paveikslų pusėje užrašydavo maldas, kreipinius, dedikacijas. Parodoje rodomi Elvyros maži ir dideli piešiniai, kurių niekam nerodė. Visi lakštai pasirašyti viršutinėje arba nugarinėje pusėje, visi datuoti labai atidžiai, nurodant svarbesnes religines šventes, savaitės dieną ar net dienos metą - rytą, naktį, vakarą. Pvz., "Elvyra Kairiūkštytė, 1998 08 15, Penktadienis naktį ir rytą" arba "Mano Vardo Diena, 1997 vasario 10 d. Pirmdienis naktį". Atidus apžvalgininkas pamatys Elvyros darbuose tolimas sąsajas su Viktoro Petravičiaus, Ričardo Vaitiekūno kūryba, Algimanto Stankaus, Jono Čepo, Pablo Picasso, Jacksono Pollocko menu. Būtinai ras asirų gliptikų kompozicijų įtakas, senovės Egipto, etruskų, majų, taip pat labai ryškų biblinių personažų pasakojimą su visais rabinais, jaučiais, balandžiais. Ir Kristaus eucharistinę vakarienę, Švč. M. Mariją, apaštalus ir vis kitokį pavidalą susirandantį Velnią. Elvyra savo dienoraštyje nuolat išpažįsta, kad jaučia Dievo ir Velnio veikimą.

Į užsienį Elvyra tebuvo išvykusi pora kartų laisvės laikais - Oslą (1990) ir Italiją (1998). Jos svarbiausias kelionių maršrutas buvo tarp Vilniaus ir pamiltųjų Kuršėnų vaikų namų. Yra bent šimtinė kompozicijų, kur Kuršėnų nuoroda prie parašo - ant kiekvieno lakšto. Elvyros drąsaus teptuko gestas  ir paveikslų temos keičiasi spontaniškai lyg kino kadrai, lipantys vienas ant kito, kur siužete viskas mainosi, pinasi,  kur gyvenimo realybė užleidžia vietą šventoms ir nelabai šventoms vizijoms, geriems ir blogiems sapnams, svajonėms, sugrąžintiems įvairių laikų ir civilizacijų mitams: nuogos moterys, pranašai ir apsėstieji, avinai ir raganos, moterys-sfinksai, deivės su paukščių kūnais, gyvuliai su paukščių ir žuvų galvomis, žuvys, gyvatės, medūzos, vabalai, žvaigždės, kryžiai, saulės ir mėnuliai, ožiai ir jaučiai, apokaliptiniai žvėrys, šventi ir puolę angelai, Adomai ir Ievos, Sibilės, Gilgamešai, mumijos, karaliai ir aiškiai atpažįstamas Justinas Mikutis. Ir šimtai paukščių, gausybė paukščių! Ir vis pasikartojantys paveikslų šūkiai Lietuvos šventiesiems, palaimintiesiems: "Šv. Kankinių Vyskupų Borisevičiaus, Mečislovo Reinio, Teofilio Matulionio Atminimui! Mylimam Vyskupui Juozapui Tunaičiui!" Beveik visur ant didžiųjų paveikslų užrašytas Elvyros šūkis: "Savo Mamytei ir Tėveliui - Mano Viešpačiui Jėzui Kristui!"

O kaip dėl pažado Dievui surengti gražių parodų? Apie tai rašoma knygoje apie Elvyrą Kairiukštytę "Deginantis gyvenimo artumas" (2010). Atsiminimuose Elvyros draugai prisimena, kad paklausta, kodėl nesurengia parodos Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), ji atsakė: "Laukiu, kol visi šūdai praplauks". Elvyra mirė viena savo dirbtuvėje 2006 m. balandžio 22 d. Tądien ji ketino apsilankyti ŠMC, kur po penkiolikos uždaro darbo metų buvo eksponuojamas jos darbų ciklas "Šviesa".

VAIDOTAS ŽUKAS (g. 1956)
Mokėsi dailės  institute Vilniuje (1974-1979), baigė dailės akademiją. Kuria aliejinę, mineralinę tapybą, freskas, koliažus, keraminius reljefus, pano, juvelyriką. Atstovavo Lietuvos menui Suomijoje (1992), autorinės parodos surengtos Italijoje (2006), Vokietijoje, Belgijoje (2013), pusšimtis ekspozicijų Lietuvoje. Autoriaus kūrybos įsigiję Vilniaus, Kauno, Zimmerli (JAV) muziejai, 400 darbų - privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vakarų Europoje, JAV, Australijoje. 15 metų rengė radijo laidas, sudarė kelias meno knygas. 2015 m. Alantos dvare įkurta nuolatinė Vaidoto Žuko meno galerija. Su žmona Aukse užaugino šešis vaikus."

Truputį papildant šį asketišką prisistatymą, būtina pažymėti, jog V. Žuko, kaip menininko, kelias labai intensyvus ir įvairiapusis, jo kūrybinis alkis, tikriausiai, neleidžia jam ilgiau sustoti ties kokia (ar ant kokios) nors meninių pasiekimų viršūne, ištobulinta  kūrybine maniera, ir skatina ieškoti kažko naujo ir dar "neiščiupinėto". Prisistatymo metu V. Žukas rodė savo sukurtos keraminės juvelyrikos nuotraukas, šioje parodoje, šalia tapybos darbų, galime pamatyti jo sukurtas keramines plaketes, kas lyg ir tolokai nuo tapybos, bet, kai pagalvoji, jos gi taip pat spalvotos...Apie autoriaus kūrybinį paslankumą byloja ir aukščiau pateiktos reprodukcijos. Šalia visos eilės "Įsimylėjėliais" pavadintų paveikslų, kurie, tikriausiai, struktūriškai būdami artimi spalvotiems piešiniams ir, galimai, autoriaus parinkti taikant į bendrą parodos kontekstą, derinantis prie "gaivališkų" E. Kairiūkštytės piešinių, matome ir lengvai ekspresyvų Alantos apylinkių peizažą...

Paroda didelė, nelengvai "įkandama", bet ilgesnis įdėmus žvilgsnis į vieną ar  kitą jos eksponatą nėra mažiau "naudingas" už greitą ekspozicijos permetimą žvilgsniu.

Reprodukcijos autoriaus.