Ukmergės kultūros puslapiai

Lapkričio 3 d. Kamerinių teatrų ir performansų festivalio „Camera obscura“ programoje debiutavo neseniai susikūręs Arno Mikalkėno ir Armos Aghartos (Armanto Gečiausko) duetas „Bekele“. Pirmasis garso performansas „išskraidino“ publiką į kitą erdvę.

Galima sakyti, kad „Bekele“ – tai ne tik muziką kuriančių žmonių duetas. Jame yra ir daugiau dvejetų – eksperimento ir improvizacijos, gyvo garso ir elektronikos, trikdančių ir harmoningų garsų.

Du kūrėjai, įkvėpimo besisemiantys skirtinuose šaltiniuose, realizuoja bendra idėjas, naudodami skirtingą raišką.

Perkusininko A. Mikalkėno arsenale – ne tik įprasti būgnai, būgneliai, džiambos bei kiti įprasti perkusiniai instrumentai, bet ir masažuoklis ir dar maža kokie buities daiktai, su kuriais galima išgauti garsą.

Arma Ahgarta darbuojasi kitoje – elektroninės muzikos ¬– nišoje, kuri lyg ir kontrastuoja su gyvu garsu. Šią kūryba lydi Armos vokalas ir sakytum savotiškas šokis.

Prasidėjęs garsais iš tarsi iš kosmoso, kur kelio tikrai nėra, vien atvira erdvė, muzikinis performansas vystosi labai dinamiškai. Įtampa čia kyla, čia slūgsta. Kartais ji pasiekia tokį lygi, kad tampa stulbinančia, net gąsdinančia. O pasui netikėtai nurimsta.

A. Mikalkėnui palikus perkusiją ir savo rankas perkėlus prie fortepijono stygų, jos suskamba rytų kultūroms būdinga harmonija ir salę užlieja taika.

Svarbu ne tik garsas, bet ir veiksmas bei kiekviena detalė – net apranga. Arnas Mikalkėnas į sceną žengė vilkėdamas japonišką kimono bei ant galvos ryšėdamas JAV vėliavą. Arma Agharta įsisuko į arabišką apsiaustą, o ant galvos dėvėjo musmirės kepurėlės formos ir išvaizdos galvos apdangalą.

Eklektika aprangoje – eklektika muzikoje. Performanso metu pateikiamas įvairių muzikinių stilių mišinys, susipinantis į vieną vientisą kūrinį, kuriame tarpusavyje nesusiję dalykai ima ir suskamba, papildo vienas kitą ir kilsteli į kitą lygmenį.

Panašu, jog abiems kūrėjams turėtų būti svarbu ne tik muzikinis, bet ir fizinis pasirengimas. Armos pasikartojantys judesiai užburia, įtraukia ir nepajunti, kaip tavo galūnės ar visas kūnas pradeda linguoti bendru ritmu. Žaidžia net mimikos. Muzikai įsismarkavus ji tarsi nustebina autorių savo intensyvumu. Tas vaidybinis elementas įneša savotiško žaismingumo.

Tai, kad garso performansas vyko Meno mokyklos, t. y., įstaigos, kurioje laikomasi disciplinos ir dirbama pagal programas, koncertų salėje, – geras ženklas jos mokiniams, reiškiantis, kad mokykla atvira naujumui, eksperimentui, netikėtumui.

Nuotraukos - Dainiau Vyto.