Ukmergės kultūros puslapiai

Gegužės 6 dieną Ukmergės kultūros centro galerijoje atidaryta skulptoriaus iš Ignalinos Jono Grundos medžio skulptūrų ir piešinių paroda.

Manau, kad vis tik galima sakyti, kad ši paroda yra tik medžio skulptūrų paroda, kurioje eksponuojami ir keli piešiniai pasakojantys apie autoriaus vaikystės pasaulį, vaikiškomis pėdomis išmindžiotus kiemus ir kitas Ignalinos vietas, kurios jį iki šiol įkvepia kūrybai... Skulptūros (erdvinės ir "medžio paveiklai") neabejotinai dominuoja galerijos erdvėje.

Iš pirmo žvilgsnio ganėtinai abstrakti parodos ekspozicija, geriau įsižiūrėjus ir ilgesnį laiką praleidus tarp šių iš medžio „išlukštentų“ kūrinių, ima labai atvirai „kalbėti“ ir perša visiškai priešingą išvadą - "aišku ir atpažįstama“. Palaipsniui pamatai Dovydo žvaigždę kūrinyje „Viltis“, menorą – mediniame paveiksle „Malda“, krikščionybės simbolį - kryžių, kūrinyje „Ramybė“... J. Grundos kūriniai savyje tauriai saugo religinę simboliką. Pavadinimai „Sėkla“, „Rytas“ – užuominos į Kristaus mokslo pagrindą – prisikėlimą. Net jei tos simbolikos iškart neįžvelgi viename ar kitame kūrinyje – jauti juose kažkokią biblinę nuotaiką. Gal būt kažkas galėtų ištarti – nuobodu, nedomina. Taip – kalbant tikėjimo temomis rizikuoji būti nepopuliariu. Tačiau tokio atvirumo ir nuoširdumo, šilumos, kokie sklinda iš parodos autoriaus kūrybos šiandien tikrai mažoka. Marginalinės temos visada turi savo originalumo žymę, o nepaviršutiniški religinės - krikščioniškos tematikos kūriniai Lietuvos menuose vis dar reti.

Nekalbant apie Jono Grundos kūryboje vystomas temas, reikia pastebėti, kad jo kūriniai įtraukia žiūrovą į tam tikrą žaidybinę erdvę. Jie žaismingi ir malonūs akiai savo trapiomis formomis, tarsi suminkštėjusiu, aptrupėjusiu ir praradusiu savo tvirtumą medžiu. Štai pavyzdžiui, kūrinys „Kelias“ (kurio vardu pavadinta ir visa paroda) tarsi plyšęs papirusas ar medžio žievė, kurios plyšį skrodžia automobilių plentas, o iš abiejų „plento“ pusių tarsi žolės ornamentas - ištraukos iš šv. Biblijos. Raidžių ornamentas, kryželių ornamentas, kilpučių ornamentas – detalės „skaldo“ medieną tarsi iliustruodamos mūsų buities trapumą.

Menininkas stengiasi žiūrovui parodyti įprastą pasaulį kitaip – per krikščioniškojo pasaulėvaizdžio prizmę. Jonas Grunda neleidžia žiūrovui stebėti kūrinio įprastu žvilgsniu. Čia nepamatysi kasdieninėje buityje naudojamų objektų tokioje šviesoje, kokioje mes juos matome. Viską, ką besukurtų šis skulptorius – priverčia mus Matyti Kitaip! Net jei žiūri į parodoje eksponuojamą realistinę obels šaką su tobulai realistiškai išskaptuotais obuoliais – netyčiom prisimeni Ievos ir Adomo istoriją prie rojaus centre augusio Pažinimo Medžio. Ką bevaizduotų skulptorius - visa įgyja naują prasmę ir reikšmę.

Gal šiek tiek per daug lakoniškas kūrinys „Rytas“. Šiame paveiksle-skulptūroje plaukiojantys laiveliai gal tik bendrame parodos kontekste gali atrodyti krikščioniškai gilesni – turintys užuominų į „Kristaus žvejus“, o jei šį kūrinį matytum pavieniui - būtų tik interjero puošmena su Kuršių marių vaizdeliais. Ta pati bėda yra ir su „Kompozicija“, kurioje vaizduojama obels šaka...

Vienok - nežiūrint į pora, mano manymu, silpnesnių kūrinių - paroda verta didžiųjų galerijų ir elitinio meno vardo.

Aukšto lygio estetika, geras skonis, nuosaikumas, paprastumas, originalumas, tradicija nauju žvilgsniu – tokiais žodžiais galima apibūdinti šią Jono Grundos parodą.

Jonas Grunda:
Gimė 1961 m. Ignalinoje. Čia ir gyvena.
Mokėsi Kauno amatų mokykloje.
Parodose dalyvauja nuo 1980 m.
Gamina baldus, medžio paveikslus, suvenyrus.
Yra galerijos "Skaptukas" įkūrėjas.
Parodos surengtos: Maskvoje, Vilniuje, Radviliškyje, Kėdainiuose, Rokiškyje, Utenoje, Palangoje, Molėtuose.
Jono darbų yra įsigiję prancūzai, norvegai, danai, švedai, vokiečiai, slovakai, amerikiečiai.

Jonas Grunda apie savo kūrybą:
„Krikščioniškas menas, be abejonės, visados yra religinis menas, t.y. toks, kuriam būdingos religinės temos. Pasvarstykime apie Dievą Kureją. Ar Dievo kūryba yra absoliučiai religinis dalykas? O kaip pasaulis? Paukščiai? Medžiai? Kalnai? Paukščio giesmė? Vėjo šnaresys medžiuose? Dievas, savo žodžiu kurdamas iš nieko, sukurė ne tik “religinius” dalykus. Ir Biblijoje, kaip matėme, Dievas įsakė menininkui, dirbančiam su paties Dievo kūryba, sukurti jaučių ir liūtų statulas ir išraižyti maldykai migdolų žiedus.

Biblijoje yra Saliamono “Giesmių giesmė”, vyro ir moters meiles giesmė, joje yra Dovydo giesmė Izraelio didvyriams. Tai nėra religiniai dalykai. Bet Dievo kūryba geles, jos vertos būti nutapytos ir aprašytos. Jei Dievas sukurė dangų, jis vertas buti nutapytas. Jei – kalnai, medžiai, paukščiai bei jų giesmės – taip pat yra nereliginis menas. Palgalvokime apie tai. Jei Dievas sukurė vandenyną, kaip jis yra vertas poemos! Išties verta žmogui kurti remiantis nuostabiais Dievo darbais."(http://skaptukas.puslapiai.lt/index_lt.php)

J. Grunda prie skulptūros “Fontanas”, Ignalinos 140 –jubiliejui (Ignalina). E. Darulio reprodukcijos