„[...] Fėjos, į vietas visas
Laistyti laukų rasas!
Švies ramybė visados
Rūmuos ir žmonių veiduos.“
(V. Šekspyras, „Vasarvidžio nakties sapnas“, Raštai, t. 4, vertė A. Churginas)

Leonpolio dvaro rūmų rūsiuose – įspūdingoje požemių galerijoje, kur skliautai ir švieslangiai kuria architektūrinės muzikos įspūdį, dvidešimt keramikų (nuo klasikų iki jaunųjų) iš Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos demiurgiškai įpučia gyvybę moliui. Prisiminus senuosius mitus, kuriuose dievai žmones tverdavo iš molio ir žemės (beje, keramikai šiuos graikų ar dar senesnių tautų mitus puikiai žino), akivaizdu, kad didelės kūrėjų pajėgos šiuo atveju tiesiog dainuoja ditirambus gyvybei.

Kitaip juk ir negali būti, nes paroda atidaryta ir vyksta pačiu gyvybingiausių metų laiku – vasarą. Beje, pačioje pradžioje apibendrinant ir reziumuojant, galima įžvelgti vasariškumą kaip esminę šios parodos estetinę kategoriją. O kas yra vasariškumas? Tai būties lengvumo pajutimas, šiek tiek atsipalaiduoti ir į gyvenimą bei jo atvejus lengviau žvelgti skatinanti nuotaika. Autoriai būtent tai ir manifestuoja.

Kita vertus, negalima nekvestionuoti kiekvieno iš jų profesionalumo ir atidaus bei rūpestingo požiūrio į kuriamus artefaktus. Juk net Dievas, kurdamas Adomą iš tų pačių žemių, molio (ir galbūt šlakelio nuosavų seilių), gal ir buvo neįsitempęs, turbūt šiek tiek atsipalaidavęs, bet į savo misiją žiūrėjo be galo atsakingai. Keramikų profesionalųjį įsipareigotumą visuomet liudija jų pasirinktos medžiagos, priemonės, technikos. Parodoje DE VITA RERUM (tai lotyniškas pasakymas „Iš daiktų gyvenimo“ – beje, skambantis tarsi koks imperatyvus devizas) atsiskleidžia aibė profesionalių pasirinkimų. Žiūrovas čia gali tiesiog įsitikinti savo akimis – kokia plati yra keramikos kaip amato ir net mokslo, techninė skalė.Taip pat būtina pabrėžti, jog šioje meno rūšyje medžiaga ir technika (ne tik funkcija) lemia formą. Vėlgi, parodinėje kolekcijoje verta įsitikinti sprendimų begalybe. Kiekvienas objektas yra kitoks, nepakartojamas, unikalus. Įdomios yra tos formaliosios paieškos ir galutiniai sprendimai. Vieni kūrėjai mėgsta apibendrinti ir monumentalizuoti, kiti – gilintis į detales ir jas išryškinti (išsaugant patvarias ir nekintančias struktūras). Analogiškai skirtingi yra patys formavimo (nuo lipdymo iki žiedimo, su įvairiausiais ir be proto individualiomis variacijomis) būdai.

Turinio prasme vėlgi verta atkreipti dėmesį į dvi „frakcijas“. Jeigu vieni menininkai yra inspiruojami gamtinių formų – nuo neorganinių iki organinių (įkvėpimo šaltiniais dirba akmenys, uolienos, sėklos, augalų atskiros dalys, gyvūnai ir žmonės), tai kiti pasikliauna bendražmogiškąja patirtimi, įvairiais kolektyvinės pasąmonės archetipais ir sąmonės normomis. Pats ryškiausias pavyzdys yra tradicinių indų ar kitų objektų formų apropriacijos ir interpretacijos. Tai skatina smalsumą ir, bandant suprasti vieno ar kito objekto prasmę ir reikšmę, verčia kliautis ne tik intuicija, bet ir erudicija.

Keramikoje, kaip galima įsitikinti šioje parodoje, ypač svarbus yra ir spalvinis dėmuo. Vėlgi, matome labai įvairią skirtingą keraminio kolorito (priklausomą nuo molio, degimo, glazūrų ir kitų sudėtingiausių niuansų) paletę Vieni labiau propaguoja žemiškas, subtilesnes spalvas, kiti – priešingai, yra ryškių ir skambių derinių entuziastai. Ir tai yra puiku, nes menas (bet kokia jo sritis) turi būti įvairus. Kaip vasaros žiedų pilna pieva.

Įstabu, kad dar vienas bendras parodos „Iš daiktų gyvenimo“ yra ironijos (ne bet kokios, o subtilios, be galo kultūringos) dėmuo. Vėlgi, būtina akcentuoti, kad šis ironizavimas nėra susijęs su pajuoka ar sarkazmu. Tai yra daugiau poetinė pozicija. Nes šie pajuokavimai yra labai jautrūs. Tai daugiau primena tą lengvą, šėlsmo ir gyvenimo teigimo, galop – gėrio pergalės pojūtį (daiktai ir kūriniai gyvena kaip ir mes!), kuriuo pasižymi, pavyzdžiui, kad ir didžiojo anglų poeto Viljamo Šekspyro (Shakespeare) pjesė „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir jos deklaruojamos vertybės.

Keramikos parodoje DEVITA RERUM dalyvauja: Elena Aleksejeva, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Anastasija Bikova (Latvija), Nora Blaževičiūtė, Eugenijus Čibinskas, Alma Daukšaitė-Mirzienė, Lina Dieninė, Andrii Ilinskyi (Ukraina), Živilė Jasutytė, Virginija Juršienė, Vida Juškaitė, Laima Kiškienė, Aušra Linkienė, Martynas Masiulis, Skaidrė Račkaitytė, Juta Rindina (Latvija), Rita Pranca / Andrejs Bovtovičs (Latvija), Jolita Šlepetienė, Genia Vaičikauskienė, Vytautas Valiušis, Gražina Visockienė, Gintaras Vitkauskas, Alvydas Urbietis, Birutė Žilėnienė.

Nuotraukos iš keramikų parodos foto archyvo. 

 

 

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau