Kovo 6-tą dieną Ukmergės kraštotyros muziejuje vyko susitikimas su Lietuvos Nepriklausomybės  akto signataru, rašytoju Kaziu Saja, bei išeivijos dailininko Vytauto Igno kūrybos parodos „Sugrįžimas“ (iš Beatričės Kleizaitės -Vasaris rinkinių) atidarymas.

Energija trykštančio rašytojo Kazio Sajos, prisiminimų, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, politinę situaciją tada ir dabar, susidomėję klausosi tiek vyresniosios kartos žmonės, tiek jaunimas. Rašytojas ukmergiškiams dovanojo naujausią savo apsakymų rinktinę „Niekam nenusileisiu“. Labai džiaugėsi turėdamas galimybę dar kartą sutikti dailininką Vytautą Igną, su kuriuo prieš daugelį metų susipažino viešėdamas Amerikoje. Pasak K. Sajos, dalininkas niekuomet nepamiršo savo šaknų ir išliko atviras viskam kas lietuviška. Lietuviškumas išryškėja per nuotaiką, formą ir spalvą.

Vytautas Ignas - žemaitis. Gimė 1924 m. Raseinių rajono Zacižos kaime Jono Ignatavičiaus ir Monikos Žemaitytės šeimoje. Mokėsi Liškiavoje, gyveno Lazdijuose, Biržuose, gimnaziją baigė Vilniuje. Nuo 1941 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. parodose dalyvauja nuo 1942 m. Baigiantis II pasauliniam karui, 1944-aisiais, emigravo į Vakarus. Kurį laiką, kaip ir nemažai kitų panašaus likimo Lietuvos menininkų, gyveno Vokietijoje. Čia jis 1948 m. baigė Freiburgo taikomosios dailės mokyklą. 1950 m. persikėlė į JAV. Darbą susirado Čikagos vitražų dirbtuvėje. 1958 m. gavo JAV pilietybę ir susitrumpino pavardę (iki to laiko buvo Ignatavičius). 2006 metais menininkas su žmona grįžo į Lietuvą. V. Igno kūriniai saugomi: Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės, Lietuvos dailės, Kauno arkivyskupijos, Žemaičių dailės, Telšių kunigų seminarijos, ALKOS muziejuose; Pasaulio lietuvių muziejuje Lemonte ir ALKOS archyve Putname (JAV). Daug kūrinių yra privačiose kolekcijose Amerikoje ir Europoje.

Vytautas Ignas, kad ir ilgus metus gyvenęs toli nuo savo Tėvynės, labai originaliai ir nieko nekopijuodamas perėmė liaudies meno tradicijas. Jo kūriniuose apsijungia lietuviškosios bei baltiškos (kosmoso medžio, sakmių) simbolinės reikšmės - pasakų, krikščionybės simbolių elementai.

Nors daugelyje tapybos drobių vyrauja ekspresyvūs potėpiai, gaivios, ryškios, šiltos ir net žaismingos spalvos („Sužadėtiniai“ (1977),); kiti kūriniai, tokie kaip („Vergija“ (1961), kupini nerimo ir skausmo, emocionalios, simbolinės jėgos. Grafikos estampai atspindi tiesioginį ryšį su baltiškaisiais, lietuvių pasakų motyvais, krikščioniškąja Tėvynės pasaulėjauta. Drobėse atsiskleidžia romantiška ir lyriška dailininko siela. Grafikoje daug detalių, ornamentikos, puošmenų. V. Igno šventieji, piemenėliai ir žvejai išskaptuoti iš to paties kamieno, kaip ir dievdirbių kūryba.

Susirinkusieji galėjo susipažinti ne tik su išeivijos dailininko Vytauto Igno kūryba bet ir su pačiu autoriumi bei jo žmona Birute. Kaip paminėjo B. Kleizaitė – Vasaris, nepaprastai švelni, nedidelio ūgio moteris, tai Igno „angelas sargas“. Nepaisant garbingo amžiaus, energingas ir nestokojantis humoro jausmo, menininkas mielai bendravo su susirinkusiais.

J. Šakienės nuotraukoje: K. Saja, muziejaus direktorė V. Sakolnikienė, V. Ignas su žmona Birute, B. Kleizaitė – Vasaris.