Ukmergės kultūros puslapiai

Nuo pat ankstyvo pavasario Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje vienas kitą keičia projekto „Kas skaito – tas auga“ renginiai. Jaunieji skaitytojai pamėgo įvairias akcijas, kūrybinius užsiėmimus meno dirbtuvėse, skaitymo konkursus, kuriuos visada lydi prizai, apdovanojimai, šventinės programėlės. Netapo išimtimi ir populiaraus vaikų rašytojo, fizikos mokslų daktaro Gendručio Morkūno lapkričio 10 dienos viešnagė Vaikų bibliotekoje. Svečią į Ukmergę atlydėjo literatūros kritikas, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Kęstutis Urba.

„Yra tokia nuostabi vieta žemėje“

Taip „Rubinaičio“ žurnale G. Morkūnas kalba apie savo gimtąjį Vabalninko kraštą, kur „linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai“. Pirmasis jo pasaulis, pasak rašytojo, buvo iš miško, labai raudonų saulėlydžių ir jausmo, kad jis yra to pasaulio dalis, tokia neatskiriama, jog pabandęs iš jo visam laikui išvažiuoti, už trijų autobuso stotelių turėtų mirti... Šeimoje augo trise – du broliai ir sesuo. Tėtis buvo miško kirtėjas, mama vasaromis ravėdavo mažyčių pušelių ir eglučių daigynus, o žiemą, mena rašytojas, megzdavo „be galo jaukius megztinius“. Dar vienas labai svarbus žmogus šeimoje buvo senelė, pasak Gendručio, – perėjusi visus šio pasaulio pragarus, žaibiškai mokėjusi užkurti krosnį, nuostabi uogautoja ir skaniausių pasaulyje skrylių virėja, siaubingai bijojusi bičių ir tarsi burtininkė mokėdavusi nuraminti vaikus, kad ir kas jiems būtų nutikę. Paklaustas, ko vaikystėje labiausiai bijodavo jis pats – varlių, vorų, pelių ar blogo oro, rašytojas atsakė: „Kai buvau mažas, labiausiai bijojau Kinijos chunveibinų, šiek tiek paaugęs – naktinių perkūnijų“.

„Svarbiausia vieta buvo biblioteka“

Mokykla būsimam rašytojui visada buvo šventa vieta. Jis su didele pagarba, meile ir nostalgija mena Stumbriškio pradžios mokyklą, įsikūrusią vienišame name Žaliosios girios aikštelėje. Mokyklos bibliotekėlės knygos tilpo keliose lentynose, bet mokiniui Gendručiui atrodė, kad ten slypi tokie lobiai, apie kuriuos nerašoma net pačioje stebuklingiausioje pasakų knygoje. O ir vėliau, Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje svarbiausia vieta jam buvo biblioteka. G. Morkūnas su šypsena prisimena: kartą bibliotekininkė iš jo išsirinktų knygų krūvelės ištraukė ir atėmė „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“. „Supratau, kad ji stengiasi išsaugoti mano moralę. Tada pirmą kartą susidūriau su skaitymo cenzūra“.

„Fizika ir lyrika manyje sugyvena taikiai...“

Skatinamas lietuvių literatūros mokytojo ar klasės auklėtojos prašomas ką nors sukurti, Gendrutis parašydavo kokį eilėraštį, sveikinimą, tačiau rimtų minčių apie poeziją neturėjo. Gal penktoje klasėje jam į rankas pateko „labai pavojinga knyga“ – Jakovo Perelmano „Įdomioji fizika“. Pavojinga, pasak rašytojo, todėl, kad ji nuo 1954 metų, kai buvo pirmą kartą išleista lietuvių kalba, suviliojo gausybę berniukų ir mergaičių. Geresnės mokslo populiarinimo knygos, skirtos vaikams vilioti, pasak G. Morkūno, jis nežino iki šiol. Štai tada ir jam pasirodė, kad tobulesnio dalyko pasaulyje už fiziką ir įsivaizduoti neįmanoma. Todėl ir pasirinko jos studijas, o rašydamas mokslo populiarinimo knygą „Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“, suvokė, kad ir apie fiziką galima kalbėti lyriškai. Net mokslinius straipsnius pabandė rašyti eilėmis. „Kad būtumėte matę kolegų reakciją!..” Dabar, pripažįsta G.Morkūnas, fizika ir lyrika jame sugyvena taikiai. Tačiau vis daugiau reikšmės įgyja literatūra. Daugelis tuo stebisi – didžiąją gyvenimo dalį atidavus fizikai, prirašius gausybę mokslinių straipsnių, apgynus gamtos mokslų daktaro disertaciją, įgijus radiacinės saugos eksperto vardą, staiga imti rašyti vaikams...

„Vaikams meluoti negalima“

Autorius įsitikinęs – vaikams rašyti sunkiau, nes jie daug tikresni ir įvairesni už suaugusiuosius. Rašyti vaikams reikia daugiau atsakomybės, nes melą jie užuodžia per kilometrą. Dar reikia būti drąsiam – vaikai yra žiaurūs kritikai, bet, pasak rašytojo, ačiū Dievui, teisingi.

Visos Gendručio Morkūno knygos sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pripažinimo. „Vasara su katšuniu“ buvo pripažinta reikšmingiausiu 2005 metų vaikų bei paauglių literatūros debiutu, „Grįžimo istorija“ – geriausia 2007 metų knyga vaikams ir paaugliams, „Blusyno pasakojimai“ – geriausia 2008 metų vaikų ir paauglių knyga. „Visos knygos man vienodai brangios, - teigia rašytojas. – Kaip vaikai, kokie išdykę ar purvini jie bebūtų“. Jis neslepia, jog rašo truputėlį kitokiems vaikams. Tokiems, kurių, kad pamatytum, turi gerokai pasidairyti. Kurie nebijo skaityti, kai kiti žaidžia futbolą. Tokiems, kurie nesutinka su autoriumi. Kurie išdrįsta pasakyti „ne“, kai visi mokytojai ir klasiokai sako „taip“...

Šis susitikimas renginyje dalyvavusiems Dukstynos pagrindinės mokyklos penktokams, septintokams bei jų klasės auklėtojoms – biologijos mokytojai metodininkei Laimai Firstovai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai metodininkei Elvyrai Augustinavičienei, mokyklos bibliotekininkėms Veronikai Linkevičienei ir Violetai Markauskienei tapo smagia pramoga ir jaukia atgaiva sielai. Šventę dar labiau papuošė jaunieji atlikėjai – violončelininkė Gintarė Morkūnaitė bei pūtikai Haroldas Liumparas, Minvydas Baranauskas, Karolis Kriaučiūnas, Tadas Retys ir Kristupas Bagdonavičius.

Melanijos Širvienės nuotraukos.