Ukmergės kultūros puslapiai

Ši, gruodžio 10 d. Viešojoje bibliotekoje atidaryta dekupažo darbų bei papuošalų pa­ro­da ge­ro­kai ski­ria­si nuo ki­tų iki šiol čia eks­po­nuo­tų. Pri­sta­to­mi de­ku­pa­žo tech­ni­ka su­kur­ti įvai­riau­si kū­ri­nė­liai: spal­vin­gi nuo­trau­kų, pa­veiks­lų rė­me­liai, de­ko­ra­ty­vi­nės lėkš­tės, žva­ki­dės, ąso­čiai, bu­te­liai, dė­žu­tės, įvai­rūs pa­puo­ša­lai.

De­ku­pa­žas - pran­cū­zų kal­bos žo­dis, reiš­kian­tis daik­tų de­ko­ra­vi­mą po­pie­riaus ap­li­ka­ci­jo­mis. No­rint iš­gau­ti gra­žes­nį vaiz­dą, de­ko­ruo­ja­mas daik­tas iš­pie­šia­mas, “sen­di­na­mas”, gra­ži­na­mas auk­so fo­li­jos la­pe­liais ir bū­ti­nai la­kuo­ja­mas. Nuo la­ko sluoks­nių skai­čiaus pri­klau­so kū­ri­nio me­niš­ku­mas.

Ši tech­ni­ka Lie­tu­vo­je spar­čiai plin­ta, nes ja su­si­do­mė­ju­sie­ji pa­ly­gin­ti grei­tai ga­li pa­ma­ty­ti sa­vo dar­bo re­zul­ta­tą. Jis la­bai pri­klau­so nuo kiek­vie­no au­to­riaus kū­ry­biš­ku­mo ir fan­ta­zi­jos. De­ku­pa­žas bu­vo ži­no­mas dar XII am­žiu­je, jį iš­ra­do ki­nai, ku­rie pir­mie­ji puoš­niu po­pie­riu­mi pra­dė­jo de­ko­ruo­ti įvai­rius daik­tus, dė­žu­tes, net ži­bin­tus ir lan­gus. Iš jų šią tech­ni­ką pe­rė­mė Ry­tų Si­bi­ro kla­jok­liai, ku­rie spal­vin­gu ki­nų po­pie­riu­mi puoš­da­vo sa­vo ka­pa­vie­čių sie­nas. Ki­ti šal­ti­niai nu­ro­do, kad šis de­ko­ra­vi­mo bū­das su­kur­tas Ve­ne­ci­jo­je XVII am­žiu­je, kur bal­dus sa­vo pie­ši­niais da­bin­da­vo gar­sūs dai­li­nin­kai. Nuo­lat brangs­tant jų pa­slau­goms, il­gai­niui im­ta pirk­ti me­ni­nin­kų dar­bų es­tam­pus - gra­fi­kos kū­ri­nių at­spau­dus. Juos nu­spal­vin­da­vo, pie­ši­nį iš­kirp­da­vo, už­kli­juo­da­vo ant bal­do ir nu­la­kuo­da­vo. Šis “varg­šų me­nu” va­di­na­mas ama­tas grei­tai iš­pli­to po vi­są Eu­ro­pą, jį ypač pa­mė­go Pran­cū­zi­jos ka­ra­liš­ko­jo dva­ro da­mos. Bū­tent jų su­gal­vo­tas pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo dau­ge­ly­je kal­bų (pranc. žo­dis de­cou­pa­ge iš­vers­tas iš de­cou­per - kirp­ti).

XVI­II-XIX a. prie de­ku­pa­žo is­to­ri­jos pri­si­dė­jo mo­te­rys. Aris­tok­ra­tės, aukš­čiau­sių to me­to vi­suo­me­nės sluoks­nių at­sto­vės ne­veng­da­vo net iš tik­riau­sių pa­veiks­lų iš­kirp­ti pa­ti­ku­sius go­be­le­no ga­ba­lus ir puoš­ti jais sa­vo dė­žu­tes, šir­mas, nak­ti­nius sta­le­lius. Šis mo­te­rų už­si­ė­mi­mas vir­to ma­si­niu ho­biu, juo ža­vė­jo­si to me­to įžy­my­bės - Ma­ri­ja An­tu­a­ne­tė, Mar­ki­zė de Pom­pa­dur ir ki­tos.

Bib­lio­te­ko­je vei­kian­čio­je pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi dvie­jų au­to­rių dar­bai. De­ku­pa­žo kū­ri­nius pri­sta­to Tre­čio­jo An­ta­kal­nio kul­tū­ros na­mų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Eri­ka Bui­kaus­kie­nė, o pa­puo­ša­lus - tos pa­čios gy­ven­vie­tės vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė Vir­gi­ni­ja Sa­ka­lie­nė.

Eri­ka va­do­vau­ja ir prie kul­tū­ros na­mų vei­kian­čiam vai­kų ran­dar­bių bū­re­liui, o nau­ją­ja tech­ni­ka su­si­ža­vė­jo in­ter­ne­to rank­dar­bių pus­la­piuo­se. Šiuo po­mė­giu už­krė­tė ir vai­kus. Jie pra­dė­jo kur­ti spal­vin­gas tau­pyk­les, va­zo­nus, nuo­trau­kų rė­me­lius, va­ze­les, ki­tus dar­be­lius, ku­riuos pa­pras­tai do­va­no­ja sa­vo drau­gams. Tai “vie­ne­ti­nės” ir ori­gi­na­lios do­va­nė­lės, ku­rių ne­nu­si­pirk­si jo­kio­je pre­ky­vie­tė­je.

No­rint su­kur­ti de­ku­pa­žo kū­ri­nė­lį, rei­kia tu­rė­ti daik­tą, ku­ris bus de­ko­ruo­ja­mas - bal­dus, nuo­trau­kų al­bu­mą, len­ty­nas, bal­dų du­re­les ar kt. Rei­ka­lin­gi pa­veiks­liu­kai ar iliust­ra­ci­ja, ku­ri bus nau­do­ja­ma daik­tui pa­puoš­ti, kli­jai, ly­gi­ni­mo įran­kis, la­kas. E. Bui­kaus­kie­nė dirb­da­ma nau­do­ja nu­si­pirk­tus ak­ri­li­nius da­žus, pig­men­tą ar­ba gu­a­šą, van­de­niu skies­tą li­pa­lą. Per­ka ir de­ko­ra­vi­mui skir­tas mo­li­nes lėkš­tes, ku­rias įsi­gy­ja Ja­siu­liš­kių pen­sio­na­to me­no dirb­tu­vė­se. O kū­ry­bos pro­ce­se mie­lai da­ly­vau­ja vi­sa šei­ma. Vy­ras Jo­nas la­bai gra­žiai pie­šia, ko­pi­juo­ja. Jam šis dar­bas prie šir­dies ir dėl to, kad sa­vo­tiš­kai pa­de­da įgy­ven­din­ti jau­nys­tės me­tų sva­jo­nę, kai sva­jo­jo bū­ti ju­ve­ly­ru. Ma­mai pa­de­da ir penk­to­kė duk­ra Ves­ta. Ap­skri­tai Eri­ka yra veik­li mo­te­ris - ji va­do­vau­ja ir Tre­čio­jo An­ta­kal­nio kai­mo ben­druo­me­nei. Ši pa­ro­da - pir­mo­ji per­so­na­li­nė. Pa­va­sa­rį su jos dar­bais ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti Kul­tū­ros cen­tre vei­ku­sios kon­tak­tų mu­gės da­ly­viai.

To­je mu­gė­je da­ly­va­vo ir ki­ta pa­ro­dos da­ly­vė - pa­puo­ša­lų kū­rė­ja V. Sa­ka­lie­nė, ku­rios di­džiau­sia sil­pny­bė - rank­dar­biai. Tą po­lin­kį tik­riau­siai pa­vel­dė­jo iš mo­čiu­tės ir ma­mos, ku­rios bu­vo šau­nios mez­gė­jos. Vir­gi­ni­ja nuo gal­vos iki ko­jų “ap­mez­gė” sa­vo at­ža­las - duk­rą In­drę ir sū­nų Man­tą. O šių me­tų rug­pjū­tį, iš­ėju­si ne­mo­ka­mų atos­to­gų, su­si­do­mė­jo pa­puo­ša­lais - pra­dė­jo kur­ti vė­ri­nius, apy­ran­kes, ka­ro­lius, sa­ges. Juos ga­mi­na iš vil­nos, stik­lo, plas­ti­ko, Sva­rov­skio kris­ta­lų - ve­ria, da­žo, dai­li­na. Nau­jas pa­puo­ša­las, tu­rin­tis ir prak­ti­nę ver­tę - rie­ši­nės. Jos mez­ga­mos su­dė­tin­gu bū­du, kar­tu su­ve­riant ir įvai­rias­pal­vius ka­ro­liu­kus. Rie­ši­nės ypač po­pu­lia­rios jau­ni­mo tar­pe, nes yra ori­gi­na­lios ir prak­tiš­kos.

Rank­dar­biais V. Sa­ka­lie­nė do­mė­jo­si jau mo­kyk­li­niais me­tais - tuo­met mak­ra­me tech­ni­ka pra­dė­jo riš­ti ran­ki­nes.

Pa­ro­da la­bai de­ra ka­lė­di­niam lai­ko­tar­piui - dau­ge­lis dar­be­lių pa­puoš­ti spar­nuo­tų an­ge­lė­lių pa­veiks­lais, žie­mos mo­ty­vais, ku­riuo­se pa­vaiz­duo­tos se­no­sios kai­mo so­dy­bos, ap­šerkš­ni­ję me­džiai, gė­lė­mis. Nė­ra abe­jo­nių, kad po šios pa­ro­dos pa­dau­gės su­si­do­mė­ju­sių de­ku­pa­žu ir no­rin­čių ką nors kur­ti. Juo­lab pas­ta­ruo­ju me­tu daug žmo­nių tu­ri ne­ma­žai lais­vo lai­ko, o ku­riant gro­žį jis ne­pra­ilgs­ta. De­ko­ruo­ti me­di­niai, stik­lo, me­ta­lo, plas­ti­ko daik­tai, veid­ro­džiai ga­li su­teik­ti nau­jo ža­ve­sio kiek­vie­niems na­mams, ku­rių šei­mi­nin­kai pa­no­rės at­skleis­ti sa­vo kū­ry­bi­nes min­tis.

Melanijos Širvienės nuotraukos