Ukmergės kultūros puslapiai

Gruodžio 11 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje vyko šiuo metu Vilniuje gyvenančios kraštietės (kilimo nuo Veprių) Marijonos Lukoševičiūtės-Žicevičienės (nuotrauka apačioje) eilėraščių rinkinio „Iš tylos“ pristatymas. Veik visą savo gyvenimą su Ukmerge susiejusi knygos autorė yra Dievo apdovanota įvairiausiais gabumais, tad į šią 76 puslapių knygą sugulė ne tik jos keleto paskutinių metų eilės, bet ir dalies nutapytų paveikslų reprodukcijos. Keli M. Lukoševičiūtės-Žicevičienės tapybos darbai buvo išstatyti knygos pristatymo renginyje.

Kūrėjos anūkas Justas, knygos pradžioje apžvelgdamas „savo mylimos Bobutės eiles“ rašo: „(...) Iš pirmo žvilgsnio paprasti eilėraščiai iš tikrųjų yra nepaprasti. „Meilės ašaros balsu“ skambantys eilėraščiai atlieka labai svarbią funkciją – laiko mašina sugrąžina keliolika ar keliasdešimt metų atgal į kažkada patirtus jausmus, išgyventas akimirkas, prisiminimus apie sutiktus žmones, patirtą meilę. Skaitytojas, įsijautęs į eiles, bent trumpam pabėgs nuo visuotinio materializmo ir cinizmo epochoje garbinamos realybės.(...) Idealizmo žmogui nėra lengva susitaikyti su daugeliu šiandieną vykstančių socialinių procesų, kurie verčia didelę dalį visuomenės užsidaryti savo pasaulėlyje, vienus dėl karjeros, pinigų, garbės ir valdžios troškimo, kitus dėl to, kad jaučiasi užmiršti tų pirmųjų... „Eik į šviesą, eik į saulę“, - linki ir prašo autorės žodžiai. Jai sunku susilaikyti su tokia realybe, nes ji pasiaukojo, išdalino save „lig dugno...ligi lašo“.

Šioje ištraukoje minima „laiko mašina“ savaip „suveikė“ ir šio renginio metu – per kelis metrus nuo knygos autorės esančioje muziejaus vitrinoje puikavosi didelė afiša, bylojanti apie 1960 m. Švietimo darbuotojų klubo pastatytą I. Dunajevskio operetę „Laisvasis vėjas“ (truputį nukrypstant į šoną, teigtina, kad tokio užmojo projektai kažin ar kada bepasikartos Ukmergėje – vargu bau ar besusikaups čia tokio aukšto lygio muzikinės kultūros potencialas, tuomet, tikėtina, bylojęs ir apie prieškarinės Ukmergės kultūrinį palikimą). Dar įdomiau, kad pati operetė buvo repetuojama būtent šiame pastate, tuo metu kultūros namuose. Čia, repeticijų metu Marijona Lukoševičiūtė susipažino su savo būsimu vyru, deja, jau a.a. Apie šiuos, lyg ir „laiko spirales“ iliustruojančius faktus, knygos pristatymo metu kalbėjo M. Lukoševičiūtės-Žicevičienės dukra Rita, beje, su savo dukra renginio pradžioje gražiai paskambinusios pianinu kelias pjeses.

Ukmergės literatų draugijos pirmininkė L. Jankeliūnienė, mintimis sugrįžusi į gimtąją Marijonos sodybą Vepriuose, prisiminė daugybės gražių gėlių skleidžiamą kvapą, bičių dūzgimą, medaus saldumą... Gal būt šie vaizdiniai dažų pagalba sugulė į M. Lukoševičiūtės-Žicevičienės paveikslus, kuriuose iš tikro daug ryškių spalvų, dangaus erdvių, medžių ir gėlių „purslavimo“.

Chorvedė R. Ališauskaitė, knygelės autorę pavadino „mūsų lakštingala“ dėl jos aukšto ir skaidraus soprano, rajono vartotojų kooperatyvo pirmininkė A. Andrikonienė prisiminė gražius bendro ilgamečio darbo fragmentus (M. Žicevičienė daug metų dirbo Ukmergės centrinėje universalinėje parduotuvėje), Lolita Gerulskienė, Savivaldybės administracijos kultūros skyriaus specialistė, pasidžiaugė M. Lukoševičiūtės-Žicevičienės dvasiniais turtais, sugebėjimu rasti laiko įgyvendinti ir panaudoti įvairiapusius savo talentus, tuo tarsi sakant, kad norint gyvenime yra pasiekiam ir įgyvendinama viskas...

Bičiuliškai šiltas renginys baigėsi bendra visų susirinkusiųjų daina...

Audriaus Labanausko nuotrauka