Ukmergės kultūros puslapiai

Balandžio 29 - osios popietę į Vlado Šlaito viešąją biblioteką rinkosi garbaus amžiaus žmonės – gražiai pasidabruotais smilkiniais, orūs, kai kurie lazdute pasiramsčiuodami ar į bičiulio ranką tvirčiau remdamiesi. Bibliotekos salėje tikriausiai dar nebuvo vienu metu tiek daug pedagogų – mokytojų bei jų mokinių, pasirinkusių tą patį gyvenimo kelią. O suvedė juos į vieną būrį knygos „Girdžiu mūsų žingsnių aidą...“ pristatymas, surengtas bibliotekoje Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu.

Renginys prasidėjo Muzikos mokyklos solisčių Indrės Pelakauskaitės ir Gintarės Sereikaitės atliekama populiariąja Remigijaus Martinkėno daina „Palaimingas lietus“, kuris simboliškai tarsi nuplovė kelio dulkes atvykus susitikti su buvusiais klasės draugais ir mokytojais.

Tuometinė Ukmergės valstybinė mokytojų seminarija keletą kartų keitė savo pavadinimą. Paskutinioji laida, kurią 1957 metais baigė 84 mokiniai, jau gavo Vlado Žvirblio pedagoginės mokyklos diplomus. Šios laidos auklėtinės Birutė Sriogytė-Vaitkienė bei Aldona Karvelytė-Čereškienė ir ėmėsi iniciatyvos surinkti buvusių dėstytojų ir moksleivių prisiminimus apie savo mokyklą, gražiai pačių vadinamą mažąja Alma Mater, išugdžiusią Lietuvai 19 mokytojų laidų ir ne vieną talentingą mokslininką, rašytoją, poetą, aktorių, visuomenės veikėją.

Prisimindama savo dėstytojus, knygos sudarytoja Birutė Vaitkienė su gražia pasididžiavimo gaidele pasakojo apie tai, jog juos mokė dailyraščio ir dailės istorijos, praktinių dailės darbų ir logikos, mokė pažinti architektūros stilius ir gamtą, o svarbiausia – gyvenimo išminties, tarpusavio bendravimo, meilės. „Ir nesvarbu, ar viską sugebėjome perprasti ir viską, kas mums buvo duodama, pasiimti į gyvenimo kelią, tačiau tas noras stiebtis aukštyn į grožį, į tobulumą tikrai lydėjo mus visuose gyvenimo kelionės vingiuose ir padėjo nesuklupti“, - sakė šiandien Vilniuje gyvenanti Birutė. Iš sostinės į renginį atvyko ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius habilituotas daktaras Algirdas Ažubalis. Jis negailėjo gerų žodžių buvusioms bendramokslėms merginoms, teigdamas, jog tai buvo vedančioji mokyklos grupė, tikras mažosios Alma Mater branduolys, kur gimdavo labiausiai pašėlusios idėjos, įdomiausi sumanymai. Profesorius ypač šiltai prisiminė mokyklos biblioteką, kuri jam buvo nepaprastai svarbi. Todėl visą pluoštą savo parašytų knygų, monografijų, recenzuotų darbų apie matematikos ir logikos mokslus, karo pedagogiką, karinį rengimą jis padovanojo Vlado Šlaito viešajai bibliotekai. Kiekviename iš dovanotų šešiolikos leidinių svečias paliko autografą su palinkėjimais, o pristatydamas savo leidinį „Matematika lietuviškoje mokykloje“, jis pasakė: „Ne kiekvienas gali pasigirti parašęs gyvenime savo didžiausią knygą. Aš taip pasakyti jau galiu...“

Knygelės „Girdžiu mūsų žingsnių aidą...“ pasirodymą sveikino ir rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas, įvertinęs ją bendrame leidinių apie rajoną kontekste, apibūdinęs dabartinę situaciją leidybinėje veikloje.

Antroji iš knygelės sudarytojų, Aldona Čereškienė, prisiminė, kaip, rengiantis mokslų baigimo 50-čiui, jiems kilo idėja įamžinti savo mokyklą, kuri buvo žinoma ir reikšminga ne tik Ukmergei, bet visai Lietuvai. Buvusi moksleivė perskaitė 88-erių metų dėstytojos Juzės Aldonytės-Kalniūnienės laišką šio gražaus susibūrimo dalyviams, kuri, apgailestaudama, jog dėl sveikatos negali dalyvauti šventėje, dėkojo knygos sudarytojoms ir rašinių autoriams už pastangas atskleisti mokyklos istorijos, jos likimo dalelę. Džiaugėsi knygele ir susirinkusiais savo mokiniais į šventę atvykusi buvusi dėstytoja Onutė Matakanskienė. Šiemet 80 metų jubiliejų mininti pedagogė kadaise savo auklėtiniams dėstė psichologiją, o kalbėdavosi su jais, diskutuodavo apie viską gyvenime.

Skaudi dalia teko buvusiai ankstesnės laidos mokyklos auklėtinei Stefanijai Kilijonaitei-Šimanskienei, kuri, baigusi mokytojų seminariją, išlaikiusi egzaminus, taip ir negavo diplomo, nes buvo išvežta į amžinojo įšalo žemę Krasnojarsko krašte. Pasakodama apie tuos metus, devintąją dešimtį skaičiuojanti moteris sunkiai slėpė ašaras, kurios tuo pačiu metu sublizgo ir salėje buvusios jos dukters, Muzikos mokyklos pedagogės violončelininkės, Angelės Adamonienės akyse. Nutilus S.Šimanskienės skaitomiems poezijos posmams apie tremtį, salėje pasigirdo tyli Sen Sanso „Ave Marija“ melodija, kurią violončelėmis atliko į sceną pakilusi buvusios tremtinės dukra su savo mokinėmis. Tai buvo jos pasveikinimas mamos mokyklai, buvusiems pedagogams ir auklėtiniams, mokyklos istorijai. Visiškoje tyloje skambėjo ir Žako Ofenbacho „Barkarolė“ iš operos „Hofmano pasakos“, kurią atliko mokytojos Dalios Sližytės vadovaujamos jaunosios solistės, mergaitėms akomponavo mokytoja Audronė Bernadišienė.

Tą vakarą muziką ir poezijos posmus ne kartą keitė gražūs, šviesūs ir šiek tiek graudūs prisiminimai, kuriais dalijosi buvusios Vlado Žvirblio pedagoginės mokyklos auklėtinės – Apolonija Grigonytė, Albina Navickienė, Valerija Imbrasienė, ilgus metus mokykloje, jau tapusioje specialiąja internatine mokykla, dirbusi Nijolė Kaselienė ir kiti renginio svečiai.

Melanijos Širvienės nuotraukose - knygos sudarytojos A. Čereškienė (viršuje, dešinėje) ir B. Vaitkienė, prof. A.Ažubalis.