Minint žymios lietuvių prozininkės Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) gimimo 165 metų jubiliejų, birželio 1 dieną Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje atidaryta klasikės gyvenimui ir kūrybai skirta dokumentų paroda. Jos lankytojai turi galimybę prisiminti rašytojos biografijos faktus, jos kūrybinę ir visuomeninę veiklą.

Žemaitė gimė 1845 metų birželio 4 dieną Bukantės palivarke netoli Šateikių (Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jos tėvai žemės neturėjo, gan ilgai tarnavo viename iš grafo Pliaterio dvarų, tėvas – urėdu, motina – gaspadine, atlygį už darbą gaudavo natūra.Bet kokiu atveju būti bežemiu bajoru buvo daug geriau, nei paprastu valstiečiu, kurie kiekvieną dieną turėjo eiti lažą. Tad ir Žemaitės šeimai to nereikėjo.

Anuomet dvaruose kalbėta lenkiškai, tad Žemaitės tėvui, kaip urėdui, teko būti tarpininku tarp lenkiškai kalbančių ponų ir lietuviškai kalbančių baudžiauninkų. Manoma, jog tai lėmė Žemaitės dvikalbystę: nuo mažens ji mokėjo žemaitiškai ir lenkiškai. Tačiau Žemaitė mini, jog tėvas žemaitiškai kalbėti draudė, tuo tarpu lenkiškai pats išmokė skaityti ir rašyti. Iš keturių vaikų tik sesuo Petronėlė turėjo mokytoją, kitus vaikus mokė pats tėvas. Vėliau, tarnaudama dvarelyje, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačiusi tik kelias religines knygas.

Patarnaudama panelei dvare, Julija susipažino su baudžiauninko sūnumi, dvaro eiguliu, Laurynu Žymantu, už kurio netrukus ištekėjo. Gyvendama tradicinį kaimo gyvenimą, ji išsiskyrė neįprastu elgesiu. Kaimynai prisimena, kad vyras rūkė pypkę, o ji – papirosą. Kitos moterys arklius iš laukų veste parvesdavo, o ji raita parjodavo; vaiku nešina į šokius nueidavo, paprašydavo kieno palaikyti vaikelį ir eidavo šokti. Norinčių ją pašokdinti netrūkdavo, mat šokdavo lengvai. J.Žymantienė buvusi aktyvi, mėgusi bendrauti, linksmintis. Apie tai ir dar daug kitų įdomių faktų galima sužinoti iš parodoje eksponuojamų leidinių apie Žemaitę. Tarp jų – Donato Saukos „Žemaitės stebuklas“, Adolfo Sprindžio ir Juliaus Būtėno „Žemaitė“, Juozo Baltušio, Mykolo Sluckio ir Vytauto Vanago knyga „Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje“, serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga „Žemaitė“ bei kiti leidiniai.

Žinomos lietuvių literatūros klasikės kulminacija – 1896-1898 metai. Šiuo laikotarpiu, ūkininkaudama, ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus „Marti“, „Topylis“, „Sutkai“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, kuriuos sujungė į ciklą „Laimė nutekėjimo“. Per savo kūrybos laiką Žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, kurios tuo metu buvo mielai vaidinamos. Su jos kūryba parodoje supažindina eksponuojami „Raštai“, knygos „Motinėlės ašaros“, „Prie užvertos langinės“ bei kiti leidiniai.

Virginijos Tylienės nuotrauka.