Vidurvasario karščiai, netikėtai prapliumpančios liūtys ir visai nelietuviški uraganai neišgąsdino gausaus būrio r ajono bibliotekininkų, liepos 24 dieną susiruošusių į kelionę po Aukštaitijos dvarus, vienuolynus, muziejus – senąjį Sėlių kraštą, kur pagonybės laikais buvo gražiai garbinamas žaltys, o nepaprasta meilė medžiui, akmeniui, žemei išliko iki šių dienų. Buvo įdomu ir todėl, kad aplankytos vietovės anuomet priklausė Ukmergės apskričiai, dvaruose gyvenę žmonės vienaip ar kitaip buvo susiję su mūsų miestu, tarpusavio bendravimo pėdsakai likę ir dabar.

Anykščių r ajone, prie Juostos upės, įsikūręs Raguvėlės dvaras pasitinka mus vasaros atostogų tyla. Pasak kelionėje mus lydinčios gidės, šiam dvarui dar pasisekė, nes iki Atgimimo čia veikė bitininkų mokykla, vėliau Raguvėlės pagrindinė mokykla, todėl nesugriuvo sienos, pastatas nebuvo paliktas likimo valiai, nors viduje vaizdas gana nykus. 20 hektarų teritorijoje išlikę devyniolika buvusio dvaro pastatų – koplytėlė, svirnai, malūnas, žirgynas, spirito varykla, išlikęs ir per upę nutiestas vadinamasis beždžionių tiltas.

Raguvėlės ir aplinkinių dvarų istorija susijusi su b ajorų Komarų vardu, kurių pirmtakams šis titulas buvo suteiktas už pasižymėjimą Žalgirio mūšyje. XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo pavieto kardininkas Mikalojus Komaras-Zabožinskis, kurio giminė, kilusi iš Ukrainos, buvo žinoma dar XV amžiuje. Vėliau vienas iš paveldėtojų buvo Antanas Komaras – Ukmergės žemės teisėjas. Jo sūnaus Juozapo Komaro – Lietuvos kariuomenės pulkininko Napoleono Bonaparto armijoje – iniciatyva dvaras ypač išaugo: čia buvo pastatyti pagrindiniai jo pastatai: rūmai, oficina, ratinė, smuklė, keli svirnai. 1822 metais Raguvėlės dvare buvo apsistojęs Rusijos caras Aleksandras I su savo gausia palyda.

1992 metais dvaro rūmai grąžinti Komarų giminės paveldėtojai Akvilinai Rimševičienei. Šiandieną čia įsikūręs garsiojo b ajoro proanūkis Darius su žmona Rasa. Prieš metus dvare atšokę vestuves, jie čia ir liko, savo jėgomis, pasitelkę draugus, iš lėto remontuodami pastatą, tvarkydami aplinką. Jaunieji šeimininkai stengiasi kiek įmanoma atgaivinti senąsias dvaro tradicijas, sugrąžinti jam buvusią aurą. Kadangi senasis Komaras dvaro tvenkiniuose augindavo žuvis, parsiveždamas jų iš įvairių užsienio kraštų, šį pomėgį puoselėja ir proanūkis. Rasa pasakojo, jog gyventi dvare jiems labai patinka, tačiau kartais, didžiuliame pastate likusi viena, ji pasijunta nejaukiai. „Vaiduoklių gal ir nėra, bet man kartais atrodo, lyg kažkas mane stebi ar bando sulaikyti, paliesti...“ – šypsodamasi kalbejo jauna moteris, įsitikinusi, jog per laiką susigyvens ir prisijaukins dvaro „bildukus“.

Atsisveikinę su Raguvėle, riedame link Kupiškio – į Palėvenės miestelį, įsikūrusį Lėvens kraštovaizdžio draustinyje. Tai vienas iš pačių mažiausių Lietuvos miestelių, tačiau garsėjantis Šv.Dominyko ir Šv.Jono atlaidais, o taip pat bažnyčios ir vienuolyno ansambliu. Nuo 2000 m. čia kasmet vyksta sakralinės muzikos ir teatrų festivaliai. Šv.Domininko bažnyčios, statytos XVII a. pabaigoje, interjeras su devyniais altoriais, sakykla, klausykla ir unikaliomis ložėmis, išpuoštomis mecenatų herbais, yra vienas iš originaliausių Lietuvoje vadinamojo liaudiško baroko pavyzdžių, o Nukryžiuotojo skulptųra, atkeliavusi iš Italijos, - viena iš brangiausių sakralinių relikvijų Lietuvos bažnyčiose.

Gerėdamiesi puošniais altoriais, skulptūromis ir paveikslais, klausėmės bažnyčios bei vienuolyno atsiradimo istorijos. Pasak padavimo, Šiaurės karo metu Palėvenės savininkas Mykolas Laurynas Počobutas po nesėkmingo mūšio su švedais pasislėpė miško koplyčioje. Matydamas savo beviltišką būklę, jis davė pažadą: jei liksiąs gyvas, pastatysiąs bažnyčią. Švedai įsibrovė į bažnyčią, tačiau Počobuto nepastebėjo. Išsigelbėjęs didikas pažadą tesėjo: įkurdino Palėvenėje domininkonus ir pastatė puošnią bažnyčią.

Palėvenės Dominikonų vienuolynas per 150 metų buvo Aukštaitijos dvasinis ir kultūros židinys. Vienuoliai įsteigė noviciatą ir mokyklą, sukaupė 970 tomų biblioteką. Domininkas Sutkevičius apie 1835 metus parengė lietuvių-lenkų bei lietuvių-lotynų-lenkų kalbų žodynus, Rapolas Jasikevičius išleido 4 tomų pamokslų rinkinį lietuvių kalba, kurį pripažino net rusų carinė valdžia.

Dominikonų vienuolyne prieš 257 metus, rugpjūčio 5 dieną, buvo pakrikštytas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Čia vyko teologijos, retorikos ir filosofijos studijos, čia 1858 metais vyskupas Motiejus Valančius pradėjo blaivybės sąjūdį.

Už bendradarbiavimą su 1863 metų sukilėliais Kauno gubernatoriaus įsakymu Palėvenės vienuolynas buvo uždarytas, 20 čia buvusių vienuolių išskirstyti į Raseinių, Gardino, Žemaičių Kalvarijos ir kitus vienuolynus. Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrus kolūkiui, vienuolynas buvo labai suniokotas. Šiandieną čia išlikę tik mūriniai statiniai: vienuolių gyvenamasis namas, arklidės, svirnas su malūnu, tvora su įvažiavimo vartais. O viduje žiojėja kiauri langai, toliau skilinėja ir trupa sienos, siūbuoja po kojomis grindys. Vietos bendruomenės šeimininkai pasakojo, jog parengę projektą ir gavę finasninę paramą – 6 tūkst. Lt, jie įstengė tik suremontuoti senųjų bažnyčios vargonų klaviatūrą, o pačiuose vargonuose šiandieną tik „vorai, pelės ir voratinkliai...“

Žvilgsnis atsigauna stabtelėjus Palėvenės dvaro kieme, kur šiandieną šeimininkauja buvusio savininko Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė su vyru Algirdu ir sūnumi Egidijumi. Egidijus – Lietuvos Karališkosios b ajorų sąjungos maršalka ir Panevėžio b ajorų vadas, todėl kiekvienais metais šiame dvare vyksta apskrities b ajorų sąskrydžai. Šią vasarą rengiamasi šventei „B ajorai, ant žirgų!”

Kalbėdami su dvaro šeimininke, drauge prisimename šviesios atminties ukmergiškį b ajorą Vytautą Vyčą, kuris visada domėjosi dvarų praeitimi, savo krašto istorija, žmonėmis, ne kartą bendravo su Palėvenės b ajorais, rašė apie Komarų giminės ryšius su Ukmerge.

Sugriautus dvaro rūmus ir šabakštynu paverstą parką Milakniai atsiėmė prieš 19 metų. Kolūkio laikais mūro pastatas buvo paverstas gyvulių ferma, čia buvo remontuojami autokompresoriai, kuriuos atgabendavo iš visos plačiosios tėvynės, buvusio angliško stiliaus parko teritoriją niokojo katilinės atliekos. O parke auga dar senelio sodintas maumedis, parvežtas iš Kurilų salų, keturi kanadietiški klevai, auga šimtametės liepos, kurių lapija siekia žemę. Keletą metų kasdien, pasiėmę kirvukus ir pjūkliukus, šeimininkai vadavo parką iš krūmų, kelmų ir varnalėšų. Kaimynai nustebo išvydę „atidengtą“ liepų alėją, kurios daugelį metų net nesimatė per krūmynus ir piktžoles.

Dvaro rūmai šiandieną stebina kontrastu: šalia dailiai remontuojamo gyvenamojo namo styro apgriuvusios sienos ir bokštai, kantriai laukiantys savo atgimimo. Lyg gražus tokios vilties simbolis – bokšto viršūnėje sukrovęs lizdą, išdidžiai besidairantis gandras...

Pamoję ištikim ajam namų globėjui, keliaujame į Uoginių kaimą, apie kurį garsas sklinda ne tik Lietuvoje. Apsilankę šiame krašte, svečiai būtinai užsuka į unikalų Adomo Petrausko muziejų, kuriuo paversta visa jo sodyba. Per 30 metų čia sukaupti ištisi etnografiniai lobiai – nuo liaudies buities reikmenų iki šių dienų tautodailės darbų. Sodyboje daugybė akmenų, girnapusių, medžio šaknų, kitokių eksponatų, ir kiekvienas iš jų turi savo voetą. O tarp jų didingai į dangų kyla juodi šimtamečių ąžuolų kamienai. Tuos ąžuolus muziejaus šeimininkas su kaimo vyrais parsivežė nuo Pyvesos upės kranto.

Šiandieną ši sodyba – Kupiškio etnagrafijos muziejaus filialas, kurį sudaro keletas tūkstančių Raštijos, Dailės, Buities etnografijos, Gamtos skyrių eksponatai. O sodybos centre – originalios architektūros pilaitė – ant aukštų akmenų pakylėtas milžiniškas sodietiško vežimo ratas ir „stebuklingi“ laiptai į apžvalgos aikštelę III aukšte.

Atvažiavę į šią sodybą, pataikėme tiesiai į kermošių – čia skambejo kaimo muzikantų melodijos, dainos, alaus uzbonus kilnojo po senais medžiais už stalo susėdę kaimynai. Pasirodo, kitą dieą, sekmadienį, kaime vyks Šv.Magdalenos atlaidai, o pagal seną traciją, iš vakaro prieš atlaidus kaimas susirenka į būrį pasilinksminti. Ir ne tik kaimas. Mums viešint muziejuje, čia įriedėjo ir visas vestuvių kortežas. Mat muziejuje vykdoma edukacinė programa „Vestuvės su senovės atspalviu“, ir jaunavedžiai mielai renkasi tokią pramogą, kurios metu ne tik susipažįsta su senoviniais papročiais, bet ir dalyvauja įvairiose atrakcijose. Į jaunamartės klėtį svečiai vedami dažnai čia viešėdavusio rašytojo Juozo Baltušio garbei pasodinta eglaičių alėja pro „fantastinius“ vartus...

Savo kelionę baigiame linksmais nuotykiais Kupiškio mariose. Tai trečiasis pagal dydį dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, įrengtas 1984 metais, patvenkus Lėvens upę. Mariose du pusiasaliai – Uošvės liežuvis ir Jutkonių, jos driekiasi 19 kilometrų iki Rokiškio r ajono. Turistų pramogai skirtas vikingų laivas, kuriame, be dviejų kapitonų ir gidės, telpa 12 irkluotojų, jiems skirta po vieną irklą. Laivas į Kupiškį atkeliavo iš Birštono, o r ajono savivaldybė žada nupirkti dar du tokius laivus, kadangi paslauga tampa vis populiaresnė. Neatsitiktinai, matyt, praėjusiais metais radijo stotis M-1 savo akcijos metu išrinko Kupiškį gražiausiu miestu. Apiplaukę salą, pasukame į krantą, ir čia prapliumpa didžiulė liūtis. Dangus, matyt, nusprendė mus išmaudyti, tuo labiau, kad visa dieną oro temperatūra nekrinta žemiau 30 laipsnių. Nepaisydami šniokščiančio vandens, kunkuliuojančių marių ir griaustinio, sėkmingai irkluojame toliau, džiūgaudami, jog tokios kelionės laivu ir nesusapnuotum. Šitiek adrenalino! Vėliau kolegos krante prisipažins, jog buvo šiek tiek neramu stebint vandens talžomą mūsų laivą, tačiau visi sutiko – argi dar galima šiais laikais kuo nors nustebinti bibliotekininkus? Išvyka buvo įspūdinga. Esame dėkingi ją organizavusiam Kelionių ir pažinimo centrui „Albora“.

Jolantos Žvirblytės nuotraukos.