Rugsėjo 9 dieną Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros skaitykloje atidaryta Jasiuliškio pensionate gyvenančio tautodailininko Jono Povilavičiaus tapybos darbų paroda. Į jos atidarymo iškilmes autorių atlydėjo gausus būrys pensionato darbuotojų ir gyventojų su direktoriumi Viliumi Petrausku priešakyje. Direktorius šypsodamasis kalbėjo, jog pensionatas ir biblioteka – neatskiriami: kartu rengiami poezijos pavasarėliai, parodos, įvairūs projektai, vieni pas kitus svečiuojasi literatai, muzikos atlikėjai, o visas kultūrinis pensionato gyvenimas verda čia įsikūrusiame Viešosios bibliotekos filiale, kuriam vadovauja praėjusių metų geriausia r ajono bibliotekininke pripažinta Vilma Belapetravičienė.

Vilma pasidžiaugė, jog nuo pirmųjų jos darbo dienų pensionate Jonas Povilavičius tapo nuoširdžiu pagalbininku, pasisiūlęs padėti apipavidalinti šventinius renginius, parodas, bibliotekos patalpas. Gyrė tapytoją ir pensionato dienos centro „Ąžuolas“ socialinė darbuotoja Janina Kunigėlienė. Pasak jos, Jonas dienos centre – jos dešinioji ranka, nuveikiantis čia didžiąją dalį darbų. Jis ne tik spalvas lieja, bet ir molį žiedžia, krepšelius pina, kitais amatais domisi. Kadaise jo tėvas per metus nupindavo visą tūkstantį krepšių, kuriuos kaipmat į visas puses išsinešiodavo ne tik kaimo, bet ir miesto šeimininkės, gi dabar tėvo pėdomis, matyt, bus pasukęs ir sūnus.

Sveikino parodos autorių ir pensionato socialinės darbuotojos Birutė Rabazauskienė, Veronika Gavėnienė, pastebėjusi, jog kadaise Jono kūryboje vyravusius tamsius grafikos tonus pastaraisiais metais pakeitė ryškios, gražios spalvos, ir smagu, jog tai nutiko apsigyvenus pensionate. Visada draugiškas ir paslaugus, dėmesingas kitiems, J.Povilavičius ir pats nebesijaučia vienišas, ypač po to, kai Amžinybėn palydėjo savo mamą. Gyvenant bendraminčių būryje, apsuptam rūpestingų, muziką, poeziją, meną mėgstančių žmonių, skaidriau tapo sieloje, sustiprėjo ir fizinė sveikata.

Dėkodamas už šiltus sveikinimo žodžius ir gėles, Jonas prisiminė savo vaikystę Veprių krašte ir gražų bendravimą su dailininku Leonardu Gutausku, kuris, tada būdamas studentu, atvažiuodavo čia pas dėdę į svečius. Šį dailininką J.Povilavičius laiko pirmuoju savo mokytoju, paskatinusiu jį tapyti, mokytis, surengti pirmąją savo parodą.

Septyneri metai prabėgo Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Dvidešimt penkeri – buvusioje Veprių žemės ūkio mokykloje dirbant dailininku apipavidalintoju, dar penkiolika – Veprių kultūros namuose, o prieš porą metų jis įsikūrė Jasiuliškio pensionate. 1986 metais tapusio Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu Jono Povilavičiaus parodos buvo surengtos Kraštotyros muziejuje, Ukmergės ligoninės bibliotekoje, autorius pažadėjo, jog ši paroda – irgi ne paskutinė. Kitą kartą į Ukmergę jis atveš ir savo molio dirbinius, ir pintines, ir ... ką gali žinoti, ką dar sumanys... Nes, kaip sakė parodos šeimininkė, Bibliografijos informacijos skyriaus vyriausioji bibliografė, Stanislava Talutytė, kiekvieno žmogaus gyvenime būna daug spalvų – ir liūdesio, ir vienatvės, kai galbūt nesinori tapyti džiaugsmo ar saulės, tačiau nušvinta po audros dangus, siela nurimsta, ir vėl norisi gyventi. Ir nesvarbu, kur gyventų žmogus – rūmuose ar globos namuose, talento nepaslėpsi...

Renginio metu skambėjo pensionato gyventojos Eglės Staniūnaitės dainos, kurioms ji pritarė skambindama gitara. Rudeniškos nostalgijos kupini Eglės romansai, ilgesingos melodijos ir ekspresyvus jos balsas, šalia tapybos spalvų gražiai pasiliejęs saulėgrąžų švytėjimas labai pritiko prie jaukiai virpančios šventinės nuotaikos, už lango tyliai besileidžiant apsunkusiai rugsėjo vidudienio saulei...

Jolantos Žvirblytės nuotraukos.