Ukmergės kultūros puslapiai

Tikintys gyvenimo Grožiu. Nubarstyti sidabro dulkėmis. Vaikščiojantys Viešpaties lelijų takais. Apsigyvenę praeities pokalbiuose. Padedantys tau kopti į kalnus, kur Erdvė ir Laikas susikibę rankomis tau šnabžda į ausį prie prarajos spalvotus žodžius.
Taip vaizdžiai ir romantiškai knygos „Portretai. Ukmergės krašto menininkai“ autorius Kęstutis Česnaitis kalba apie savo herojus. Paskutinį rugsėjo šeštadienį šios knygos pristatymas surengtas Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Gal neatsitiktinai tokiu šviesiu, klevų švytėjimo kupinu metu, Bobų vasarai dosniai liejant savo šilumą žemei ir žmonėms? Nes ir į renginį susirinko šviesūs, jaukią šilumą skleidžiantys žmonės – dailininkai, muzikai, skulptoriai, dainininkai... Kiekvienam iš jų K.Česnaitis surado gerą, gražų žodį, prisimindamas, kuo jie jį nustebino, suintrigavo, sužavėjo. Šių žmonių istorijos, jų likimai patį autorių sugrąžino į praeitį, „į pačias tikriausias vaikystės akimirkas šviesiame atminties veidrodyje, kur jis ieško atramos taškų ir sau, ir savo herojams ir kuriuos su gilia pagarba prisimena, tarytum iš tamsos išplėštus rubinus ar smaragdus“. Jie spinduliuoja... Todėl turėtų tapti dar viena Ukmergės krašto legenda. Vilkmergės istorijos tąsa.

Šie žmonės nepratę daug kalbėti ir, kaip sakė Menų mokyklos direktoriaus pavaduotoja Birutė Žilėnienė, jie visai nesijaučia išskirtiniais knygos apybraižų herojais, tiesiog mėgsta savo darbą, daro tai, kas miela širdžiai, dalijasi savo patirtimi su kitais. Ir kai kolega paklausia, kaip gyveni, kaip tau sekasi, tai tiesiog sušildo sielą. Šypsodamasi Birutė prasitarė, jog jos vyras Audrius nuo pat ryto iki renginio pradžios ieškojo lauke... paukščio plunksnos, kurią norėjo padovanoti Kęstučiui, bet, matyt, tą dieną tiesiog joks paukštis nepraskrido per kiemą ir nenumetė savo plunksnos. Tačiau niekas neabejoja, jog K.Česnaitis ir toliau tęs savo „Portretų“ metraštį, todėl iki knygos tęsinio Audrius Žilėnas tikrai suras ir padovanos Kęstučiui plunksną...

Dizainerė Onutė Kujelienė prisipažino, jog paukščio vizija ją yra tiesiog apsėdusi ir persekoja jau ne vienerius metus. Ji jau sukūrė 25 „paukštiškus“ drabužių modelius, kuriuos tikisi parodyti kolegoms ir bičiuliams surengdama jų parodą. O Kęstutis Česnaitis ir ją pačią nustebino, šitaip subtiliai kalbėdamas apie jos moterišką kūrybą, spalvas, nuojautas. „Skaičiau knygą ir mąsčiau – čia juk visai ne apie mane...“ – šypsojosi dizainerė. Pratęsdama jos mintis, dailininkė Laima Dzigaitė džiaugėsi tuo, jog autorius visus juos – ukmergiškius menininkus – mato visai kitaip nei įprasta gyvenant provincijos miestelyje. Jam nerūpi, ką valgo, kaip miega, su kuo bendrauja šitie žmonės, kaip jie apsirengę. Autorius subtiliai atskleidžia kiekvieną jautrios, kūrybingos sielos kertelę, parodydamas ir nesunkiai įtikindamas skaitytoją, jog šie žmonės jau seniai pakylėjo save virš pilkos kasdienybės ir jų pasaulyje kur kas šilčiau, jaukiau, spalvingiau – ir jiems patiems, ir kiekvienam, prisiliečiančiam...

Nors skulptoriaus Virginijaus Žulio žmona Rita atviravo, jog jai labai įdomu, gera gyventi šalia menininko ir bendrauti su jo pasaulio žmonėmis, pats Virginijus nebuvo nusiteikęs taip optimistiškai. Jo kūrybos darbai yra iškeliavę į Belgiją, Italiją, Jungtines Amerikos Valstijas, o štai gimtinėje, gali pamanyt, niekam to nereikia. Daug metų puoselėjantis Vilkmergės legendų temą, kūrėjas tiesiog nesuranda bendraminčių, kurie padėtų jo sumanymus paversti realybe. Ta mintis, jog kuriantys žmonės yra įdomūs ir rūpi tik patys sau, daug kartų tą vakarą šmėkščiojo renginio dalyvių pasisakymuose. Va, susirinkome, pasidžiaugsime vienas kito gražiais darbais, padiskutuosime, kaip gyvename, nors viską ir taip puikiai žinome, juk kasdien bendraujame, ir problemos visų panašios. Tiesiog surengėme patys sau šventę. Na, ir kas, kad vienas iš knygos herojų, buvęs Kauno konservatorijos direktorius, Valentinas Pliskus tą dieną paaukojo Kaune vykusias iškilmes, skirtas konservatorijos 90 metų jubiliejui, ir atskubėjo į knygos pristatymą, nes jautė pareigą tokia proga būti čia. Atsivežė į šventinį vakarą ir būrelį savo jaunųjų akordeonistų, kurie savo muzikavimu pakvietė visus į romantiškomis rudens spalvomis nušviestą Paryžių. Koncertavo renginio metu ir kiti knygos “Portretai“ herojai: muzikos mokytojos Daivos Petrikienės auklėtinė Agnė Jakubonytė, kuriai akomponavo Audra Bernadišienė, violončelininkė Angelė Adamonienė, mokytojos Jūratės Martinkutės sutartininkės iš „Dagilėlio“ ansamblio.

Ne tik apie menus tą vakarą buvo diskutuojama renginio metu. Mokytojas Valentinas Pliskus prisiminė, kaip bendraudami su K.Česnaičiu, filosofavo apie Ericho Fromo, Frydricho Nyčės mintis, viešbučio kavinės barmenas Juozas Songaila knygos herojumi tapo sudominęs jos autorių nepaprasta savo valia ir ištverme sportuojant, rūpinantis savo sveikata. Pasisakymų metu nuskambėjo ir ne vienas konkretus pasiūlymas K.Česnaičiui, apie ką dar reikia parašyti tęsiant „Portretų“ seriją.

Knygos pasirodymą ir jo autorių savo kūrybos eilėmis sveikino literatai Apolonija Grigonytė, Monika Blauzdienė, Vilius Dručkus, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyriaus vadovas Alfonsas Bernotas ir kiti renginio svečiai. Sveikinimus K.Česnaičiui perdavė negalėjęs atvykti mūsų kraštietis poetas, Kauno Vaižganto muziejaus vedėjas, Alfas Pakėnas, nes tą dieną dalyvavo Vaižganto jubiliejui skirtame renginyje Kaune, bet pažadėjo surengti „Portretų“ pristatymą savo muziejuje. Dėkingas autorius kvietė visus ir toliau daryti gerus darbus, tyliai ir kantriai, tarsi tam mažam vabalėliui, ropojančiam langu, ir džiaugtis vienam kitu. Tik, sakė Kęstutis Česnaitis, būtina „nulipti“ nuo kasdieninės buities, kitaip mūsų kūryba bus bevertė. O štai tokie susitikimai ir pakylėja sielą ten, aukščiau, link debesų, kur jau girdisi rudeninis gervių klyksmas...

Melanijos Širvienės nuotraukos