Maironio poezijos posmais ir jo giesme „Lietuva brangi“ spalio 9 d. Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje prasidėjo susitikimas su viešnia iš Panevėžio - mūsų kraštiete tautodailininke, buvusia Igarkos tremtine, Marija Bareišyte-Kadžiuliene, gimusia Siesikų seniūnijos Meilūnų kaime. Klevo lapais nubarstytais laiptais į saulegrąžomis ir ratiliais išpuoštą bibliotekos mažąją galeriją vis lipo gėlių puokštėmis nešini svečiai, suvažiavę iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Siesikų... O pati tautodailininkė su savo darbais sugrįžo į Ukmergę labai simboliškai, lygiai po 20 metų, atvežusi į gimtinę savo tapybos darbų parodą „Prisiminimų paletė“. Paroda skirta gražiam jubiliejui – šiemet Marija švenčia 80 metų jubiliejų. Dar viena įdomi sukaktis ir jos kūrybinėje veikloje, mat tapyti ši moteris pradėjo prieš 30 metų, sulauksi 50-mečio. Nors piešti mėgo nuo pat vaikystės. Pirkdavo dažus, tik, šypsosi šiandieną Marija, nežinodavo, kaip su jais elgtis... Romantiškos sielos mergaitė žavėdavosi nakties kerais, mėnuliu ir žvaigždėmis, o pirmieji jos kūriniai – tai buvo piešiniai ant ruberoido, virtuvėje ant sienos kabėjusio maišelio šukoms, kilimėlis virš lovos su gulbėmis...

„Namiškiai šypsodavosi, gal ir pasijuokdavo iš mano „meno“, o man tai buvo gražu“, - prisimena Marija. Dar paauglė būdama atsidūrusi tremtyje Igarkoje, ji niekda nekeikė savo lemties, neburnojo ant gyvenimo. Sugrįžimas į Lietuvą visada buvo pati gražiausia sv ajonė, kuria ji niekada neabejojo.

Likimas ne tik išpildė jos troškimą sugrįžti į gimtinę, bet dovanojo dar vieną dovaną – lemtingą pažintį su profesionalia dailininke Sigita Adomavičiene, su kuria Marija susipažino apsigyvenusi Penevėžyje. Čia veikė Kazio Naruševičiaus įsteigta meno mėgėjų dailės studija „Spektras“, kur Marija ir atrado didįjį gyvenimo džiaugsmą – tapybą. Sigita kantriai ir rūpestingai gerokai vyresnę savo draugę nuo gulbių, šaltinių ir šukų kilimėlių vedė į tikrąją kūrybą. Marija tapo ne tik stropia, gabia dailininkės mokytoja, bendraminte ir nuoširdžia bičiule. Pasak Sigitos, ji tapo jai antrąja mama, juolab, kad ir tikrosios jos mamos vardas – Marija.

Prieš 20 metų, lankydamasi Ukmergėje, Marija Kadžiulienė užsuko į Kultūros centrą. Ukmergiškė dailininkė Laima Dzigaitė prisimena: išvydo ji centro rūmuose nepažįstamą moteriškę ir užkalbino ją. Atvykėlė prasitarė, jog yra kilusi iš Meilūnų kaimo, atvažiavo į Ukmergę iš Panevėžio ir norėtų čia, gimtinėje, surengti savo tapybos darbų parodą. O Meilūnuose gimusi ir pačios Laimos mama. Kai moterys įsišneko, paaiškėjo, kad viešnia Marija ir Laimos mama Onutė ne tik gimusios tame pačiame kaime, jos abi sėdėjo tame pačiame klasės suole...

Tąsyk Kultūros centre ir buvo surengta Marijos Kadžiulienės tapybos darbų paroda, o šiemet, po 20 metų, per patį klevų lapų lietų, panevėžietės tautodailininkės paroda atidaryta Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Ekspozicijoje karaliauja gėlės – ryškios ir švelnios, egzotiškos, nematytos ir kuklios lietuviškos alyvos, ramunės, aguonos... „Labai mėgstu gėles, bet paskutiniais metais „pasinešiau“ piešti miestus, - linksmai juokiasi autorė. – Piešiu Panevėžio, Druskininkų, gimtinės vaizdus...“ Marijos tapytomis gėlėmis puošiami jos artimųjų, giminaičių, bičiulių namai, darbai pasklidę po visą Lietuvą. Todėl ir į parodos atidarymą suvažiavo toks gausus būrys artimųjų ir draugų. Džiaugėsi talentinga savo mokine dailininkė Sigita Adomavičienė, žavėjosi jos darbų spalvomis fotomenininkas Albinas Kuliešis, buvusi Siesikų seniūnijos seniūnė Danutė Gelūnienė, ūkininkė Laima Pakeltienė, iš to paties krašto kilusi dizainerė Onutė Kujelienė, gražiai sakydama, jog į gimtinę sugrįžtame, iš jos neišėję. Režisierius Kęstutis Česnaitis palygino Mariją su Žemaite, kuri pradėjo kurti irgi sulaukusi brandaus amžiaus. Renginio metu Maironio, Pauliaus Širvio, Vlado Šlaito eiles skaitė Antano Smetonos gimnazijos moksleivis Žygimantas Širvys, koncertavo Ukmergės tremtinių choro atlikėjai Elena Ramanauskienė, Steponas Nečiūnas ir Česlovas Rutkauskas, o jų atliekamai giesmei „Ilgiausių metų“ pritarė visi vakaro svečiai.

„Jūsų buvimas čia – man didžiausia dovana, paskatinimas toliau gyventi, tapyti, nors jau maniau, kad ši paroda bus paskutinė mano gyvenime, - dėkinga už gražius sveikinimus kalbėjo Marija Kadžiulienė. – Reikia pakylėti sielą virš kasdienybės, tegul ji sklendžia dangumi kartu su paukščiais...“

Melanijos Širvienės nuotraukos.