Ukmergės kultūros puslapiai

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos mažoji galerija švyti ryškiomis, sodriomis spalvomis – čia lapkričio 17 dieną atidaryta Jono Basanavičiaus gimnazijos abiturientės Raimondos Kielaitės tapybos darbų paroda „Vėjavaikis“. Prieš dvejus metus baigusi Dailės mokyklą, dabar Raimonda daugiausia laiko skiria mokslams, o kūryba, spalvos, būsimieji sumanymai – mintyse, sieloje, sv ajonėse, kurios tokios pačios spalvingos, kaip ir jos darbai. Į gimnaziją moksleivė atvažiuoja iš mažo Žeimių miestelio, todėl nieko keisto, kad ir Raimondos tapytose drobėse – gimtojo kaimo sodybos, rūkas virš piliakalnio, senų trobų stogai ir ... ryškūs, spalvingi mergaičių portretai. Tai jos draugės, pusseserės Eglė ir Judita iš Jonavos, Julija iš Kauno, sesuo Greta... O štai kaimynės anūkė Kornelija tapo jos baigiamojo darbo Dailės mokykloje modeliu. Metro ir dešimties centimetrų aukščio, metro pločio Kornelijos portretas papuoštų bet kurią parodų salę.
Yra ekspozicijoje ir pačios Raimondos portretas. Romantiška padūkėlė ilgais, vėjyje besiplaikstančiais plaukais. Tikra vėjavaikė. Neveltui ir paroda taip pavadinta. Ar lengva piešti save? O ar lenga piešti vėją, dangų, orą? – šypsosi jaunoji autorė ir prisipažįsta, jog piešti išmoko anksčiau nei kalbėti. Piešdavo akvarele. Ką? „Žmones ... su pirštukais“, - juokiasi Raimonda. Detalėms jos darbuose skiriama daug dėmesio. O draugės nesunkiai atpažįsta drobėse viena kitą. Ieškodama pačios Raimondos, pirmiausia bakstelėjau į jos sesės portretą. „Mes panašios, - juokiasi jaunoji tapytoja, - tik sesė už mane pora metų vyresnė“.

Pačiai Raimondai pavasarį sukaks aštuoniolika. Kur pasuks tada, baigusi gimnaziją? Gal dar nesakykim garsiai, o jei neišsipildys? Bet kad ir kaip būtų, tapyba, spalvos ir vėjas liks visada su ja...

Melanijos Širvienės nuotraukos.