Vasario 4-osios popietę Ukmergės kraštotyros muziejuje šurmuliavo žmonės, susirinkę į Duonos šventę. Daugelis iš jų atsinešė pintinėlę, krepšelį ar maišelį su įprasčiausiu ir švenčiausiu kasdieniu mūsų valgiu – duonele.

Renginys vyko Šv. Agotos, duonos globėjos, dienos išvakarėse. Juo buvo siekiama prisiminti senąsias tradicijas, papročius, susijusius su šiuo valgiu, pagerbti mūsų r ajone gyvenančius jos kepėjus, pasiklausyti pasakojimų, padainuoti liaudies dainų, parungtyniauti menant mįsles.

Popietę gražiomis dainomis apie rugį pradėjo Bočių folklorinis ansamblis „Sedula“. Tautiniais rūbais pasipuošę Technologijų ir verslo mokyklos moksleiviai gražiai pristatė savo iškeptą duoną, pateikė jos receptą. Prieš renginį buvo galima pavartyti, paskaityti šios mokyklos moksleivių darbus apie duoną, susipažinti su jos atsiradimo ant mūsų stalo keliu.

Apie duonos kepimo tradicijas, papročius, susijusius su ja, papasakojo šių eilučių autorė.

Šventėje dalyvavo ir apie Šv. Agotą kalbėjo Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios klebonas Dainius Lukonaitis.

Jau daugelį metų ukmergiškiai valgo ir giria UAB „Ukmergės duona“ produkciją. Šios bendrovės direktorė Vitutė Šermukšnytė pristatė savo kolektyvo gaminamą produkciją, kurios ne vienam gaminiui yra suteiktas tautinio paveldo vardas.

Mikėnų kaimo ūkininkas Nerijus Kriaučiūnas, su savo tėvu Mindaugu kepantis duoną pagal močiutės receptą, pasakojo, kad dabar jos valgytojų vien Vilniuje jau yra apie 300 ar net 400 žmonių.

Iš Taujėnų atvyko ir kalbėti išėjo visa ūkininkų Sauliaus ir Elenos Galvonų šeima. Jų sūnus moksleivis į šventę atvežė savo pagamintos giros. O tėvai visiems paskanauti pateikė pyragą ir naminės duonos kepalą.

Lietuvos Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė pasidžiaugė, kad į Duonos šventę su savo kepta duonele atvyko dar trys klubo nariai.

Po eilių apie duoną, mįslių minimo, ansamblis „Sedula“ su ąsočiu giros ir gražia daina pakvietė paragauti tų gėrybių, kuriomis buvo nuklotas stalas. Visi ragavo, gyrė duonelės, pyrago skonį, rinko labiausiai patinkančią rūgštį. Tačiau nugalėtojai buvo visi, nes dėl skonio nesiginčijama: nebuvo tokios duonelės, kuri kam nors nebūtų patikusi. Tad šventės pabaigoje visi dalyviai buvo apdovanoti Kraštotyros muziejaus leidiniais ir palydėti žodžiais, kad niekada ant mūsų stalo netrūktų duonos, kad ji būtų skalsi.

Kristinos Darulienės nuotraukos.