Kovo 23 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje atidaryta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios knygų paroda iš muziejaus raštijos rinkinio. Paroda yra skirta Lietuvos knygnešių atminimui. Parodos atidarymui muziejininkas Raimondas Ramanauskas parengė pranešimą, kurio papildė ir pailiustravo parodoje pateiktus eksponatus. Čia jį ir pateikiame:

„40 metų (1864 – 1904 m.) trukęs lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas – svarbus Lietuvos istorijos epizodas. Pralaimėjus 1863 m. sukilimą, lietuviai kartu su lenkais kovojo prieš Rusijos okupaciją. Rusijos valdžia ėmė ieškoti priemonių atskirti lenkus nuo lietuvių. Pagrindiniai lenkus ir lietuvius vienijantys dalykai buvo tikyba ir lotyniškas raidynas. Tad pakeitus, lietuvių vartotą lotynišką raidyną rusišku, tikėtasi lenkų ir lietuvių ryšio susilpnėjimo bei lietuvių – rusų suartėjimo. Vienas pagrindinių šio sumanymo iniciatorių buvo sukilimo malšintojas, Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas – „Korikas“. 1864 – 1865 m. buvo priimta eilė įstatymų draudžiančių lietuviškas mokyklas, lotyniško raidyno ir juo spausdintų lietuviškų knygų vartojimą. Mėginta prievarta įvesti knygas rusiškomis raidėmis.

Prasidėjo 40 metų trukusi visos lietuvių tautos kova už lotynišką raidyną, lietuvišką žodį. Paprasti kaimiečiai, sudarę didžiąją tautos dalį, atsisakė priimti per prievartą brukamas knygas svetimomis raidėmis, nepaisydami bausmių, slapta platino ir skaitė užsienyje spausdintas lietuviškas knygas, mokė vaikus slaptose lietuviškose mokyklose. Šioje kovoje aktyvūs buvo ir Ukmergės apylinkių gyventojai. Vos po kelių metų nuo spaudos draudimo įvedimo, 1871 m. pradžioje. Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos viršininkas minėjo, kad „prekyba abejotino turinio lietuviškomis-žemaitiškomis knygomis dideliu mastu vyksta Ukmergės apskrities kaimuose turgaus dienomis“. Vien per tris savaitgalius žandarai iš Ukmergės apylinkių valstiečių atėmė 163 lietuviškas knygas. Vėlesniais metais šis knygų srautas vis augo. Pavyzdžiui, vien tik pas vieną knygnešį Mockaitį, sulaikytą 1898 m. birželio 18 d. šalia Taujėnų valsčiaus Toliūnų kaimo, buvo rastos 277 lietuviškos knygos (kalendoriai, elementoriai, maldaknygės, lietuviška spauda), skirtos Ukmergės apylinkių valstiečiams. Beje, Mockaitis tvirtino, kad knygas jam perdavė jo kelionėje po Lietuvą sutiktas Kauno apylinkėse nepažįstamas policininkas. Mockaitis buvo metams ištremtas iš Lietuvos. Tarp sudaryto viso Lietuvos knygnešių ir lietuviškų knygų platintojų sąraše minimų pavardžių yra apie 200 asmenų iš Ukmergės miesto bei dabartinio Ukmergės r ajono. Visi valsčiai, nemažai kaimų turėjo savo lietuviškos spaudos ir literatūros platintojų. Daugelis jų buvo eiliniai ūkininkai, nepaisydami pavojų, neatsisakę jiems įprasto rašto. Galima paminėti keletą aktyvesniųjų lietuviškos spaudos platintojų pavardžių. Tai S.Bakanauskas iš Žemaitkiemio valsčiaus Vanagų kaimo, Juozas Balčiūnas iš Lyduokių, Ksaveras Guja iš Vaitkuškio valsčiaus Bartkūnų kaimo (knygas platino ir jo žmona Agota bei duktė Kotryna. Visi jie buvo bausti 14 parų arešto Ukmergės policijoje), Justinas Kuodis iš Deltuvos valsčiaus Vareikių kaimo, Andrius Vernickas iš Žemaitkiemio valsčiaus Berzgainių kaimo bei daugelis kitų. Dalyvavo lietuviškos spaudos platinime ir kunigai, vietinė inteligentija, netgi dalis pažangiai nusiteikusių sulenkėjusių, lietuviškai nebekalbančių, bet lietuvius palaikančių žmonių. Galima paminėti Pabaisko vikarą Požėlą, Ukmergės vikarus Šleivį ir Opulskį, Ukmergės advokatą Birietą, vargonininką Kavaliauską, Kurėnų dvaro savininko Kozakovskio dukterį Oną ištekėjusią už lietuvio visuomenės veikėjo Jono Vileišio, Ukmergės banko tarnautojo Povickio dukterį Feliciją (būsimą žymią Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos veikėją Bortkevičienę).

Bausmės už lietuviškas knygas lotynišku šriftu buvo įvairios – priklausydavo nuo rastų knygų kiekio ir rūšies. Už rastą maldaknygę ar kalendorių paprastai būdavo baudžiama trijų dienų policijos areštu, už spaudą – keletą savaičių. Todėl visi stengdavosi neįkliūti, nelaikyti visos literatūros vienoje vietoje. Pavyzdžiui, Vernickai savo sodyboje Berzgainių kaime turėjo įsirengę specialų židinį su pertvaromis, į kurį, žandarams užgriuvus, sukišdavo lietuvišką spaudą. Žandarai matydavo tik degantį židinį, o visai šalia už pertvaros gulėdavo jų ieškoma lietuviška spauda. Kartą, netikėtai žandarams užklupus, Vernicko duktė Kazimiera tiesiog pasikišo visą lietuvišką literatūrą po suknele, atsigulė į lovą ir apsimetė gimdanti. Žandarai prie “gimdyvės“ nesiartino ir išėjo nieko nepešę. Žandarams apgauti būdavo naudojama taip vadinama konrtrafakcija (knygų leidybinių duomenų klastojimas). Rytprūsiuose spausdintose knygose būdavo nurodoma, jog išleistos Vilniuje su rusų cenzūros leidimu. Būdavo nurodomos ir ankstesnės, iki spaudos uždraudimo, leidimo datos. Kelios tokios knygos saugomos ir mūsų muziejuje.

Kalbant apie spaudos draudimą negalima nepaminėti ir slaptų lietuviškų mokyklų. Jų per 20 metų (1883-1904) Ukmergės apylinkėse buvo susektos 8. Mokyklas lankė nuo 7-8 iki 20 valstiečių vaikų. Iš lietuviškų elementorių, maldaknygių vaikai mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai, taip pat aritmetikos, tikybos pagrindų. Mokslas paprastai vykdavo žiemą. Ukmergės apylinkėse (skirtingai nuo kitų Lietuvos vietovių) dauguma mokytojų buvo moterys. Tai Ona Žliobaitė iš Deltuvos valsčiaus Jakutiškių kaimo (įkliuvo 2 kartus), Barbora Staškūnienė iš Siesikų valsčiaus Miliūnų kaimo (įkliuvo 2 kartus), Ona Skanavičienė iš Vidiškių, Pranė Morkūnaitė iš Žemaitkiemio valsčiaus Juodinių kaimo ir t.t. Už nelegalų mokymą dažniausiai būdavo baudžiama 3 mėnesiais kalėjimo, būdavo baudžiami ir moksleivių tėvai (pinigine bauda su savaite daboklės), tačiau norinčių mokytis bei mokyti niekad nestingdavo.

Viena paskutiniųjų spaudos draudimo bylų buvo Ukmergės byla 1899 – 1902 m. Joje įvairiomis bausmėmis buvo nuteista 13 asmenų. 1904 m. lotyniško raidyno draudimas buvo atšauktas – carinė Rusijos valdžia pralaimėjo.“

Kristinos Darulienės nuotraukos.