Ukmergės kultūros puslapiai

Kovo 26 – 27 dienomis jaunieji Lietuvos teatralai iš įvairiausių miestų ir miestelių tradiciškai susirinko į Ukmergę – čia su nenurimstančiais teatro mylėtojais ukmergiškiais kartu atšventė tarptautinę Teatro dieną ir ne tik... Šiemet jau penkioliktą kartą afišos kvietė į vaikų ir jaunimo teatrų šventę „Nenuoramos“, o vaikų ir jaunimo teatro studijai „Nykštukas“, kuriai nuo pat įkūrimo vadovauja režisierė Tamara KVIESKIENĖ, sukako dvidešimt metų.

„Nenuoramų“ šventėje kasmet laukiami tiek patys mažiausieji, tiek ir jau ūgtelėję teatro gerbėjai. Festivalio atidarymo metu dabartiniai teatro studijos „Nykštukas“ auklėtiniai klausė visų, kas yra „Nenuoramos“. Nenuostabu, kad mažieji „nykštukėliai“ tiksliai dar nežino, kokia tai šventė, juk kai kurie iš jų festivalyje dalyvavo pirmąsyk, o studija per ilgus metus užaugino ne vieną kartą sceną mėgstančių ukmergiškių, tad kas ten gali prisiminti, kaip buvo prieš tą „daugybę“ dvidešimt metų... Atsakymą rasti padėjo ir daugelį susirinkusiųjų atsiminimų takais vedė filmuota medžiaga iš ankstesnių festivalių.

Šiemet šios trigubos šventės proga žiūrovai matė devynis spektaklius, o pertraukėlių metu smalsučiai ir smalsutės galėjo pasilinksminti šokių salėje, kur koncertavo vaikų pop grupė „Garsiukai“, netrukus irgi švęsianti gimtadienį, dovanojusi CD diskus publikai, Senamiesčio pagrindinės mokyklos mokiniai, Varėnos „TEATRIUKAS“ su programa „Linksmasis orkestras“, Ukmergės kultūros centro mažieji šokėjai, vadovaujami Reginos Zabielienės, šiuolaikinio šokio grupė „ARABESKA“, vadovaujama Jolantos Gražulevičienės. Dar linksmųjų pertraukėlių metu „MADOS STUDIJA“ pristatė rūbų kolekcijas, o „nenuoramiškieji“ personažai vedė žaidimus, minė mįsles, mokė skanduoti ir kūrė „gyvas skulptūras“.

Vaikiškai ir linksmai

Du rytmečius mažuosius žiūrovus į pritemdytą šurmuliuojančią salę kvietė spektakliai vaikams. Pirmąją dieną matėme Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos „TEATRIUKO“ spektaklį „Apie burtininkus ir varles...“, režisuotą Tatjanos Žilinskienės. Tai istorija apie naivią, jauną varlytę, kuri, sv ajodama apie nuostabią ateitį ir dainininkės karjerą, ieškodama lengvų kelių išgarsėti, lengvabūdiškai pasitiki atsitiktiniu sutiktuoju, besiskelbiančiu, kad jis – „garsus muzikologas“. Varlytė išvyksta su nepažįstamuoju, o baloje kyla sąmyšis, visi puola jos ieškoti, o „muzikologą“ teisti. Vaikiško spektaklio metu, panaudojant frazes „nedelsk“, „parduos kaip lėlę“, „virusas“ ir panašias, daromos aliuzijos į šių dienų realijas ir visai nevaikiškas temas. Vis tik vaidinimas baigiasi laimingai – varlytė pasiekia, ko troškusi, visi balos gyventojai nutaria, kad apsišaukėlį „muzikologą“ reikia ne nuteisti ir iš karto pasmerkti, bet padėti jam.

Tiek mažus, tiek didesnius žiūrovus sužavėjo Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos teatro studijos „KVIETIMAS“, pirmąją dieną originaliai ir įdomiai pasekta pasaka „Lukošiukas“. Režisierė Zita Butiškytė puikiai suderino modernią muziką, brolio ir sesers šiuolaikišką kalbėseną ir tuo pačiu išlaikytą autentiškumą, kuris atsispindėjo aprangos detalėse - joms naudoti maišai, drobė - atmosferoje. Spektaklio metu raganos meluoja ir vilioja Lukošioką, tačiau vaikas intuityviai atskiria melą ir girdi tiesą. Tai parodoma šmaikščiai, plastiškai, net ir patiems mažiausiems žiūrovams lengvai suvokiamu ir priimtinu būdu.

Antrąjį rytmetį matėme Ukmergės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studijos „NYKŠTUKAS“ spektaklį „Žaislai“, režisuotą T. Kvieskienės. Spektaklyje pasakojama, kad naktimis žaislų parduotuvėse vyksta kuo tikriausias gyvenimas, o gyventojai – žaislai - patiria įvairius nuotykius, rezga intrigas ir geba tapti geresniais. Per tam tikrus personažus įkūnijamos žmonėms būdingos gyvūnų savybės: meškiuko nerangumas, beždžionėlės smalsumas, plepumas, judrumas, kiaulės nepatikimumas, nes ji, kaip visada, savo bičiuliams „pakiša kiaulę“. Spektaklio metu skamba daug nuotaikingos muzikos, o istorija baigiama draugiškai visų žaislų kartu traukiama daina.

Kretingos rajono kultūros centro teatras-studija „ATŽALYNAS“, vadovaujamas režisierės Auksės Antulienės, subtiliai, jautriai ir labai teatrališkai papasakojo žiūrovams apie „Arklio Dominyko meilę“. Daug originaliais kostiumais apvilktų ir įdomiai sukurtų utriruotų charakterių, kaip choru traukiančios varlės, geraširdis arklys Dominykas, gražuolė trapi Rugiagėlė, siaubūnė meška, tuščiai turtus bekraunantys kupranugariai, pamaiva beždžionė, idiliška dramblių šeimyna – imponavo tiek mažiesiems, tiek vyresniems žiūrovams. Spektaklyje per vaiko pasaulio matymo prizmę atspindėti suaugusiųjų gyvenimo nonsensai ir nesėkmės: nuožmiosios meškos vienišumas, kupranugarių dvasinis skurdas, beždžionės gyvenimas su kauke. Tik pats būdamas geraširdžiu ir naiviu gali pagelbėti kitiems atrasti gyvenimo prasmę, o sutikęs kitus ir kitokius, gali jiems padėti pasaulį pamatyti kitaip. Naudojant subtilias judesio ar žvilgsnio užuominas, lengvą plastiką sukurtos gražios maudynių, gėlės kvapo uodimo ir kitos mizanscenos, o grynosios materijos, kaip medis ar vanduo, privertė patikėti teatre sukurto pasaulio tikrumu, paprastumu ir gražumu.

Jaunimas nori kalbėti apie tai, kas skauda

Paaugliai ir jaunimas šventėje taip pat turėjo savo nišą, nes penki festivalio spektakliai buvo skirti būtent jiems. Kaip bebūtų keista, net keturi iš jų gvildeno gana nemalonias temas ir atidengė pasibjaurėtinas visuomenės ydas, pūliuojančius skaudulius.

Pirmąją dieną programą, skirtą jaunimui, pradėjo Šiaulių vaikų ir jaunimo teatro studija „KOMPANIJA ŠAUNI“. Režisierių Dalės ir Virginijaus Dargių režisuotas spektaklis „Man viskas gerai“, pretenduojantis į intelektualią kalbėseną, privertė prisiminti Europoje itin populiarią kampaniją pavadinimu „Visi skirtingi visi lygūs“. Taip turėtų būti... Deja... Šiauliečių spektakliu parodyta bjauri ir itin g aji visuomenės liga – patyčios. Iš pradžių žiūrovus įtraukia masinis etiudas, atspindintis šiuolaikinio vartotojiško paauglio elgseną ir savęs įprasminimo būdus per dalyvavimą „tūsuose“, „priesaikas svaigalams“, apkalbas, ir, galų gale, sadistiškas patyčias iš silpnesnių bendraamžių. Parodyta ir kita, ne ką mažiau juoda gyvenimo pusė. Ji atskleista per savotiškus aktorių monologus – išpažintis/atsisveikinimo laiškus nelaimingų vaikų, mąstančių apie savižudybę. Jaunuoliai dažnai kartoja „man viskas gerai“, tačiau už to slypi susvetimėjimas, abejingumas, tėvų nemokėjimas bendrauti su vaikais ir kiti skaudūs dalykai, kurių augantis vaikas neturėtų patirti. Vaidinime labai daug tamsos tiek tiesiogine prasme - kuriant atmosferą didžioji dalis veiksmo vyksta prieblandoje, o visi monologai išsakomi aklinoje tamsoje, šviesos ratu išskiriant tik kalbantįjį, - tiek perkeltine – viso spektaklio metu apie kitokius žmonių santykius nekalbama, tarsi nūdienoje viskas būtų vien juoda. Vis tik gitaros skambesys ir gyvai atliekama daina lengvai nuskaidrina tą niūrų kenčiančių paauglių pasaulį...

Negandų ir nuskriaustųjų temą pratęsė Ignalinos rajono gimnazijos teatras „IKI“ su režisierės Jolantos Narbutaitienės režisuotu spektakliu „Aš tau rašysiu“ arba „Ta, kuri nemėgo rožių“. Tai subtilus ir jautrus, šiek tiek maskaradiškas, pasakojimas apie pirmosios meilės svaiguliu besidžiaugiančius jaunuolius ir į jų santykius staiga įsibrovusią grėsmingą, nieko neklausiančią mirtį. Įtaigi muzika, nuostabiai atkurta stoties atmosfera ir jos tipiniai personažai su savo gyvenimais tampa nežinia kur bėgančia, skubančia nors ir spalvinga, bet pilka beveide minia, neturinčia laiko stabtelėti ir įvertinti akimirksnio, kuris vyksta čia ir dabar. Juos sustabdo tik kažkas ypatingo, kaip, pavyzdžiui jaunuolio nusižudymas nušokant nuo tilto, bet netrukus ir vėl bėgama, lekiama, skubama, o gyvenimas taip pat bėga, lekia ir jo kiekvienam iš mūsų lieka vis mažiau... To neįvertiname, kol neišvengiamai nesusiduriame su savo pačių senkančiu laiku, kaip nutinka ir šio vaidinimo personažams. Mergina, sužinojusi, kad serga mirtina liga, slepia tai nuo savo mylimojo, kuris mato ją silpstančią ir supranta, kuo viskas baigsis, tačiau priima jos nustatytas taisykles: abu kartu šėlsta mirties akivaizdoje, krečia juokus gatvėje, piktindami praeivius - mergina apsimeta, kad nualpsta, visi puola gaivinti, tada abu nusilenkia geraširdžiams žmonėms tarsi publikai, - taip galbūt norėdami prisijaukinti mirtį. Spektaklyje daug tiksliai parinkto ir gražaus rekvizito, daug puikių scenų, kaip ta, kurioje jaunuolis, atėjęs aplankyti merginos, ridena mandarinus jai į lovą, arba ta, kurioje mergina šoka valsą su mimu-mirtimi, daug masinių scenų, kurios šįsyk nėra bereikšmės, kaip daugumoje nūdienos režisierių spektaklių, o paveikiai simbolizuoja lekiantį laiką, tarsi kino juostoje besikeičiančius metų sezonus ir žmones.

Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studijos „VAIVORYKŠTĖ“ spektaklis „Dorieji?“, režisuotas Birutės Šneiderienės, tarsi pūliuojančią votį atidengė dar vieną visuomenės ydą – visokių pseudo bendruomenių, „dvasinio tobulėjimo“ bendrijų, sektų neigiamą įtaką suaugusiųjų pasaulėvokai ir vertybėms, jų šeimos narių gyvenimams. Dalyvavimas panašių bendruomenių veikloje ir suaugusius žmones paverčia bukais, o jų artimieji, net išsivadavę iš neigiamos aplinkos, ilgai gydosi dvasinius randus. Spektaklyje pasakojamas vienos šeimos, kurioje tėvai, įtikėję „dorųjų“ vertybėmis viską paaukoja bendruomenei, o patys gyvena konteineryje, vaikus auklėja ne apkabindami, bet kankindami juos, degindami lygintuvu, plakdami, uždrausdami bendrauti su kitais vaikais ir kt., gyvenimo epizodas. Mergaitė, auganti „dorųjų“ šeimoje, mokykloje būna nuolat tyli ir susigūžusi, dėl to patiria bendraamžių patyčias, tačiau klasėje atsiranda žmogus, norintis padėti jai. Bandymas padėti vaikinui kainuoja: jis dėl savo pasirinkimo taip pat patiria bendraamžių patyčias ir smurtą. Kai klasė galų gale susivienija, atsiranda galimybė padėti kenčiančiai ir išsivaduoti. Tad šis jurbarkiškių spektaklis parodė, jog bendraamžiai gali ne tik tyčiotis, bet ir ištiesti pagalbos ranką – viskas priklauso nuo noro pasirinkti vieną ar kitą poziciją. Spektaklyje kostiumams ir scenografijai naudotos pagrindinės spalvos – juoda ir raudona, - bei vienintelė materija – metalas - grėsmingai bylojo apie aštrių, tamsių, rėkiančių tendencijų vyravimą mūsų visuomenėje, tačiau mažas baltos spalvos lopinėlis, tarsi paliko išsigelbėjimo galimybę.

Pirmoji festivalio diena užbaigta VŠĮ Vilniaus teatro mokyklos „AŠ ESU“ spektakliu „Pasmerkti namai“. Spektaklį režisavo Marija Valančiūnaitė ir Ieva Sidaravičiūtė, teatro vadovė Laimutė Gudaitė. Tai dar vienas vaidinimas, kuriame kalbėta apie neigiamus dalykus, bet... kitaip. Jei trys pirmieji spektakliai, skirti paaugliams, smaugė žiūrovą, dusino neviltimi, gniuždė pasaulio supuvimu ir išeities nebuvimu, tai „Pasmerktų namų“ kūrėjai sugebėjo pakilti virš visų negandų ir tragedijų, per daug „nenusitragindami“, o palikdami bėdas kažkur toli vaikiško ir naivaus, o kartu ir gražaus pasaulio prisiminimuose bei ateities sv ajose, kalbėdami apie tai su tyru naivumu, lengvumu ir net džiugesiu. Pagrindinė spektaklio veikėja iš pradžių apie savo gyvenimą kalbasi su pliušiniu meškiuku, vėliau, su užsukusiu pas ją jaunuoliu. Iš merginos pasakojimo sužinome, kad ji gyvena viena - mama ir vyresnė sesuo mirė, o tėvas prasigėrė - apleistame avarinės būklės name prie geležinkelio ir nelanko mokyklos. Kaip palikimas po sesers mirties jai liko suknelės, bateliai, papuošalai ir... turtingi kavalieriai. Iš konteksto suprantame, kad vyresnė sesuo, puikiai dainavusi seksualiosios aktorės Merlin Monro dainas, dėl sunkios šeimos padėties buvo seksualiai išnaudojama geležinkeliečių, mirė nuo plaučių ligos viena ir vieniša ir buvo palaidota anaiptol ne kaip filme, kurį mėgo mažesnioji mergaitė... Įvairios institucijos neva „rūpinasi“, o tiksliau tik konstatuoja faktą, kad mergina gyvena „netinkamoje atmosferoje“, tačiau per daug nesigilina į priežastis ir neieško galimybių padėti. O mergina džiaugiasi tuo, ką turi: gyvenimu apleistame name, tos dienos pietums atsitiktinai šiukšlyne surastu obuoliu, sesers paliktomis suknelėmis, galimybe naudotis turtingais kavalieriais ir sv ajonėmis, kad mirs tokia pati jauna ir laiminga, kaip ir jos sesuo. Tyra, naivu ir kartu sarkastiška.

Antrą dieną paaugliai ir jaunimas matė Troškūnų teatro studijos „MES“ spektaklį „Mocartas“ apie meilę ir paaugliškas išdaigas. Režisierė Jolanta Pupkienė, panaudojusi grupės „Arbata“ dainas, įvedusi naujus personažus, sovietmečiu parašytą pjesę adaptavo šiam laikmečiui. Senamiesčio vaizdai, romantiškas ir šmaikštus dviejų jaunuolių susitikimai ant daugiabučio namo stogo, būgnai, tranzistorius, saulės užtemimo laukimas, vaikino pasitikėjimas savimi, merginos priešgyniavimas, priekabių valstybės tarnautojų trumparegiškumas vyresnės kartos žiūrovams asocijavosi su jų pačių jaunyste, o dabartiniam jaunimui kalbėjo apie tai, kad kaip seniau, taip ir dabar, pasaulis sukasi tuo pačiu ratu.

Paslaptis, kurios nematė žiūrovai

Pirmoji šventės diena užbaigta festivalio dalyvių išvyka į Laisvalaikio ir turizmo centrą Vepriuose, kur visi kartu atšventė tarptautinę Teatro dieną, penkioliktą „Nenuoramų“ šventės, ir dvidešimtą teatro studijos „Nykštukas“ tortadienį, kurio naktiniame vaidybiniame sambrūzdyje buvo ir talentų, o juos vertino „Amerikos talentų“ garsenybės .

Visi „Nenuoramų“ festivalyje dalyvavę kolektyvai sveikino teatro studiją „Nykštukas“ ir jos vadovę T. Kvieskienę su gimtadieniu. Kas, dovanojo profesionalų grimą su gyva daina, kas skanduotę... visko ir neišvardinsi, už tai visi viešėję teatrai dovanų gavo po didžiulę šventės dalyvių bendrą nuotrauką, kuri primins šių metų festivalio šurmulį ir kitais metais Teatro dieną vėl kvies sugrįžti į Ukmergę.

Egidijaus Darulio nuotraukos.