Ukmergės kultūros puslapiai

Balandžio 22 dieną Ukmergę aplankė trys dailininkai – Valentinas Varnas, Arvydas Martinaitis ir Sigitas Laurinavičius. Kultūros centro galerijoje atidaryta bendra jų tapybos paroda „Šviesotamsos ieškotojai“. Skirtingų autorių, skirtingo braižo ir motyvų kūriniai, darniai sutilpo mišriai išdėstytoje parodos ekspozicijoje.

Ukmergės kultūros centro parodų organizatorius Egidijus Darulis parodos atidarymo metu pastebėjo: „Tai retas reiškinys, kad žmonės atvažiavę iš Kauno, ar dar iš kitur, pasakytų: norime padaryti parodą Ukmergėje. Dažniausiai aš pats skambinu ir kviečiu.“

Sigitas Laurinavičius, kalbėdamas už visus tris, džiaugėsi galimybe čia surengti parodą ir, tarsi atsakydamas E. Daruliui, negailėjo gražių žodžių apie miestą: „Ukmergė yra savas, mielas ir artimas kraštas. Čia yra tekę pabuvoti įvairiomis aplinkybėmis ir per visą laiką liko tik geriausi prisiminimai. Ukmergė, taip pat, yra įsirėžusi atmintyje kaip šiltas, jaukus, intelektualių žmonių sambūris.“

Dailininkas pasakojo, kad visi trys autoriai bandė sugalvoti bendrą pavadinimą parodai ir nusprendė - „Šviesotamsos ieškotojai“. Pasak Sigito, iš pradžių pavadinimas pasirodė labai akademiškas, tačiau iš kitos pusės, tame pavadinime slypi kažkoks prieštaravimas ir kartu vienovė. „Šviesa ir tamsa viename žodyje - visiškai alogiškas derinys (...). Ir labai atitinka tą šiandieninę situaciją - tą skirtingą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą“ - pasakojo S. Laurinavičius, bei galiausiai palinkėjo gražių margučių ir „gero pagreičio“ kiaušinių ridenimui. Kelis kartus buvo dėkojama žmonėms, kurie į parodos atidarymą atvyko net tokią dieną, per kurią daugelis jau būna užimti pasiruošimais artėjančiai šv. Velykų šventei.

Valentino Varno (g. 1956 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narys) tapyba „kalba“ savo santūriu, brandžiu, Lietuvoje gerai žinomu ir tradiciniu, gal net jau ir klasikiniu dailės stiliumi. Tai sodrūs, šiek tiek abstrahuoti gamtos peizažai: medžiai, laukai, vanduo, ryškios rudens, vasaros ar kito metų laiko gamtos spalvos, laisvi ir stambūs potėpiai. Tai paveikslai, tiesiog kvepiantys jų skleidžiama atmosfera, traukiančia svajoti bei pasinerti į jausmingus prisiminimus.

Arvydo Martinaičio (g. 1971 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narys) galerijos salėse eksponuojama tapyba iš pirmo žvilgsnio atrodo it jaunatviškas maištas. Autoriaus paveikslai priverčia žiūrovą stabtelėti ir kurį laiką pagalvoti ką iš tikro mato akys. O jos pirmiausiai užfiksuoja pačią tapybos manierą, primenančią lyg ir vaikišką piešimą flomasteriais, su gaivalingomis, ekspresyviomis, „išdykėliškomis“ spalvomis ir formomis. Ilgiau žiūrint - vaizdai vis labiau „atgyja“. Galiausiai galima pastebėti siužetą, veiksmą, neeilinius fragmentus iš gyvenimo arba net iš pačios pasąmonės gelmių. Pradeda kilti rimtesni klausimai, gal būt gilūs, o gal būt net sunkūs ar kažkuo skausmingi. Nori nenori, kyla mintys apie psichoanalizę, tikrovės įvykius, nugulančius kažkur subtiliuose asmenybės kloduose.

Tuo tarpu Sigito Laurinavičiaus (g. 1966 m. Panevėžio kolegijos pedagogikos lektorius, bei V. Mikalausko meno mokyklos mokytojas) pateikta tapyba – it gaivus ir skaidrus pavasario vėjas, išsiskirianti savo vizualiniu aiškumu, glotniomis ir gan švelniomis spalvomis, aiškiai matomais realistiniais elementais.

Dailininko kūriniuose taip pat galima pastebėti neįprastą „apraišką“ (ar intarpą) iš skaitmeninio pasaulio (turbūt ne taip jau dažnai sutinkamą tapyboje). Kai kiuriuose paveikslų vietose nutapyti „pikseliai“. Paaiškinimui: pikseliai (ang. Pixels) – tai kvadratinės dalelės iš kurių susideda bet koks grafinis vaizdas kompiuterio ekrane. Paprastai tai labai maži taškeliai, tačiau esant prastesnei kokybei – ekrane arba iš kompiuterio atspausdintame vaizde pastebime kvadratėlius. S. Laurinavičiaus tapyboje minėtas motyvas panaudotas gan žaisminga, originalia, bet tuo pačiu ir solidžiai atrodančia forma. Ramūs ir pakankamai aiškūs paveikslai tuo būdu įgyja unikalių ir specifinių šiuolaikinio pasaulio bruožų. Gan klasikiniai portretai ar peizažai tampa nauju vaizdiniu teiginiu, užduoda naujus klausimus. Kaip parašyta ant vieno paveikslo su ožkele: „VIENA BALTA DIENA JONIŠKĖLYJE: VISKAS KEIČIASI, O OŽKA STEBI PERMAINAS.“

E. Darulis, komentuodamas parodos atidarymo laiką, kalbėjo, kad: „anksčiau parodų rengimas buvo derinamas prie švenčių. Velykoms buvo ieškoma sakralinių temų. Kaip ten bebūtų, šita paroda pateko į velykinį laikotarpį“. Toliau jis pastebėjo, kad bet kokia kūryba yra sakralinis veiksmas ir gal tikrai gerai, kad paroda šiek tiek kitokia. Galima tik paantrinti, kad ši paroda savo skirtingų požiūrių suderinamumu ir ryškiaspalviu margumu, tikrai nedisonuoja su šventinėmis tradicijomis.

Paroda Ukmergės kultūros centre veiks iki gegužės mėn. 20 d. (Lankymo laikas: II-V 14-18 val.; VI 11-15 val.; VII-I uždaryta)
Daugiau akimirkų foto albume:
https://picasaweb.google.com/103328748629138085948/ParodosAtidarymasSviesotamsosIeskotojai2011#

Ukmergės kultūros centro nuotraukos