„Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškos ugnies pagrobimui – nes kuo mes ginsimės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais? Keista, kad ligi šiol mes dar nepastatėm paminklo jai“, - rašė poetas Justinas Marcinkevičius, visu savo gyvenimu ir kūryba teigęs begalinę pagarbą ir meilę „žmonėms, žodžio stogą kėlusiems, knygoms, mūsų lopšį supusioms...“ Šie poeto žodžiai, užrašyti ant Vilniaus universiteto bibliotekos durų – tarsi paminklas visiems rašantiems žodį, skaitantiems knygą, auginantiems žmogų.

Justino Marcinkevičiaus atminimui skirtu renginiu šiemet prasidėjo XI Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė „Skaityk bibliotekoje“, vykusi balandžio 26 – gegužės 3 dienomis. Tai buvo Anapilin iškeliavusio Poeto valanda, kurios metu kiekvienas – literatas, politikas, pedagogas, dvasininkas, verslininkas, bibliotekininkas, moksleivis – skaitė arba klausėsi poeto eilių, prisiminė jį, pažino ar atrado iš naujo.

Tą antradienį Justino Marcinkevičiaus kūryba iš paties poeto lūpų ekrane suskambo ir Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Renginio, skirto prisiminti tautos šviesuliu vadinamą kūrėją, dalyviai klausėsi jo poezijos, minčių, bendravusiųjų su poetu atsiminimų.

„Bet kurią Justino Marcinkevičiaus knygą atsivertus, galima skaityti bet kurį posmą, bet kurią eilutę ir jausti terapiją sielai“, - sakė popietėje dalyvavusi savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistė Lolita Gerulskienė ir paskaičiusi vieną iš jos mėgstamiausių poeto eilėraščių – „Šypsena gatvėje“. Neužmirštamas šis poetas ir literatėms Zuzanai Stunžėnienei, Apolonijai Grigonytei. Tautos dainiaus kūriniai, anot jų, dar nuo mokyklos lydi ir lydės ne vieną kartą. Ir net mažiausi skaitytojai, pasak A.Grigonytės, puikiai žino šedevru tapusį „Grybų karą“.

Rašytojo kūrybą skaitė bibliotekos darbuotojos, o Margarita Rokienė vieną jo eilėraštį perskaitė latviškai. Jos žiniomis, daugiausia lietuvių poetų kūrinių, kurie išversti į latvių kalbą, yra būtent J.Marcinkevičiaus.

Apie pažintį su poetu – pirmuoju Lietuvos Santarvės premijos laureatu – bei jo šeima pasakojo Santavės fondo įkūrėjas Julius Kazėnas. Ypatingomis akimirkomis, patirtomis bendraujant su J.Marcinkevičiumi, dalijosi ukmergiškiai Alfonsas Bernotas, Bronius Dulevičius. Keturiasdešimt metų literatūrą mokykloje dėstęs pedagogas prisipažino, kad savitos, užburiančios kūrybos autorius jam yra įdomiausias iš visų kitų lietuvių kūrėjų.

Susirinkusieji žiūrėjo filmuotą medžiagą, nuotraukas, klausėsi „Bel Canto“ choro atliekamo kūrinio „Dėl tos dainos“ bei Vlado Bagdono dainos apie tėvynę pagal J.Marcinkevičiaus žodžius. Dokumentikos kadruose vėl prabilo pats poetas, kalbėdamas apie vieną didžiausių žmonijos vertybių – knygą, prisimindamas, kaip gražiai jį augino laukas, pieva, kelias, upė...

Melanijos Širvienės ir autorės nuotraukos.