Ukmergės kultūros puslapiai

Birželio 4-5 dienomis, ypatingoje vietoje - Taujėnų dvare, unikaliame mediniame triaukščiame svirne, įvyko pirmasis Lietuvos dambrelininkų suvažiavimas-stovykla. Šis renginys išsiskyrė iš kitų ne tik savo draugiška atmosfera, - jis buvo paremtas visišku savanorystės principu. Taujėnų dvaro savininkai pirmieji pasisiūlė tapti renginio mecenatais ir leido apsigyventi čia laisviems menininkams bei muzikantams. Renginio metu muzikuojantiems padėjo Ukmergės karo istorijos klubas - virė košes, originalią trimitėlių sriubą (grybų, kurių pririnko pranciškonas Evaldas Darulis). Ne tik dalyvavo, bet ir prisidėjo prie visų darbų visi alei vieno dalyviai-muzikantai. Keliautojas, dviratininkas bei dambrelio mylėtojas panevėžietis Ričardas Urbonavičius, atvažiavęs su gyvenimo drauge Julija Stonyte ir mažu kūdikėliu, Taujėnų dvaro parke tarp „pozuojančių” povų bei patarškų pastatė 7 metrų savo gamybos „tipi“ (indėnišką jurtą), kurioje vyko organizatoriaus Egidijaus Darulio grojimo dambreliu ir obertoninio dainavimo pamokos, draugiškas buvimas kartu ir šiltas bendravimas prie rusenančio laužo (tipyje yra galimybė kurti laužą).

Šeštadienį iki septynioliktos valandos iš visų Lietuvos pakampių į Taujėnų dvarą rinkosi dambrelininkai bei dambrelio muzikos mylėtojai: kas atvažiavo dviračiais iš Vilniaus, kas dviračiais iš Panevėžio, kas „tranzu“ iš Kauno... Buvo vienas dambrelio muzikos fanas, kuris atkūrė į stovyklą net iš Talino! Visi statėsi palapines, laisvai bendravo, apžiūrinėjo dvaro parką, šaudė iš „tyrinuko” į taikinį (šią pramogą taip pat organizavo karo istorijos klubo narys Kęstutis Kadžius). Šio festivalio kaltininkas ir įkvėpėjas – Egidijus Darulis, draugų padedamas, eksponavo įvairių pasaulio dambrelių nuotraukas iš trijų kolekcijų – savo paties, Žano Leskausko (svetainės dambrelis.lt įkūrėjas) bei Alberto Bartašiaus – žinomo veik visų lietuvių liaudies instumentų meistro.

Lygiai dvidešimtą valandą visi dambrelininkai išsirikiavo prie tipi palapinės keliomis kalbomis sveikindami visus pasaulio dabrelininkus. Šis sveikinimas buvo išsiuntinėtas elektroniniu paštu po visą pasaulį! Tuo sveikinimu buvo atidaryta stovykla ir pradėtas pagrindinis visos stovyklos akcentas - visų suvažiavusių dambrelininkų vakaro koncertas, išskirtnai pašvęstas dabrelio muzikai.

Mandalomis, žvakėmis bei įspūdingų savadarbių lazerių spinduliais papuoštame svirne (juos koncertui padovanojo Linas Fedaravičius) pasirodė daugiau ar mažiau garsūs Lietuvos muzikantai. Savo sugebėjimus bei išradingumą demonstravo 19 dalyvių iš Ukmergės, Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Šilalės, Šilutės, Visagino... Vieni demonstravo virtuozišką techniką, stulbinamą greitį ir švarią atlikimo kokybę, kiti tyliai meditavo, treti ieškojo originalaus muzikos pateikimo, idėjos išryškinimo, tuo „pridengdami” dar netobulai įvaldytą muzikavimo techniką, dar kiti interpretavo mūsų liaudies muzikos melodijas, kūrė gražius muzikinius paveikslus-pasakojimus. Šalia dambrelio buvo naudojami ir kiti įspūdingi instrumetai: tibetietiškas varpas, pūslinė, berimbau, kalimba, birbynė, kanklės, dūdmaišis, ir vokalas... Dambrelių muzikai paįvairinti buvo pakviesti du garsūs alternatyviosios Lietuvos scenos atlikėjai - vokalistė Agnė Dragūnaitė ir perkusininkas Tomas Dobrovolskis. Išskirtinai subtiliai pasirodė A. Dragūnaitė - dainavo sau pritardama tibetietišku varpu. Šiurpuliukai bėgiojo per nugarą nuo erdvės, laisvės, sumišusios su vidiniu skausmu ir begaline viltimi, kurie tokie stiprūs jos dainose-godonėse! Visi dalyviai buvo ypatingi, kiekvienas savaip įdomus ir išradingas.

Pasibaigus dambrelių ir jiems pritariančių instrumentų muzikos programai buvo paskelbta pusės valandos pertrauka, kurios metu E. Darulis visus žiūrovus ir dalyvius pakvietė į dvaro parką valgyti košės, kurią labai skaniai paruošė K. Kadžius su žmona Renata.

Po vakarienės beveik valandos solinę muzikinę programą atliko perkusininkas virtuozas, gerai žinomas alternatyviosios muzikos kūrėjas Tomas Dobrovolskis. Jam grojat beveik visi žiūrovai šoko, plojo, kiti tylomis pritarė dambreliais, Julija Stonytė išbėgo į sceną šokti su pojais ( Naujosios Zelandijos šokio kaspinai)... Paskutinis jo kūrinys, kuriame pasigirsdavo savotiški lietuviškų sutartinių motyvai, įtraukė visus dalyvius, žiūrovus įsijungti į banguojantį ritmą ir p ajausti savotišką transą bei brolystės, bendrystė jausmą. Valanda su Tomu prabėgo labai greitai! Nors koncertas vyko virš dviejų valandų - visi stebėjosi ir klausinėjo kodėl toks trumpas koncertas!

Šio suvažiavimo organizatorius E. Darulis džiaugėsi, kad apie dambrelį šiandien yra girdėję beveik visi Lietuvos žmonės, nemažai iš jų dambrelį matę, bandę pagroti. Koncerto metu Egidijus sakė - dabar pagaliau galiu tvirtinti, kad dambrelio muzika atgimė ir nebenueis užmarštin! Labai džiaugėsi, kad tikrai nemažas būrys atvažiavo pabūti kartu, pasidalinti tuo, ką yra išmokę, sužinoję. Visos stovyklos metu nesijautė jokios konkurencijos, nebuvo jokio oficialumo, nebuvo jokių kūrybos, muzikavimo paslapčių. Kas ką mokėjo ir žinojo - visas paslaptis pasakojo vieni kitiems ir mokė vieni kitus.

Dar visą naktį iš Taujėnų dvaro parke stovinčio tipio sklido užburiančios muzikos garsai. Tipyje – apsėdę besikurenančią ugnį gėrė arbatą, matę, dalinosi žiniomis, kartu dainavo, dambreliavo, mušė būgnus, draugiškai buvo kartu. Paryčiui, jau nušvitus saulei, dar beveik niekas nėjo gultis, o Ričardas Urbonavičius uždegęs fakelus pasitiko saulę, šokdamas ugnies šokį, grojant dambreliams ir būgnams. Sekmadienį dar iki 18 valandos visi bendravo, diskutavo, rodė vienas kitam savo dambrelių kolekcijas, Jurgis Virbašius gamino ir mokė kitus pasidaryti ūžlį (taip pat - muzikos instrumentas). Išvažiuoti iš tokios šiltos stovyklos buvo sunkiau, nei atvykti. Įspūdžiai tikrai nepakartojami! Ir tai provokuoja tęsti stovyklos tradiciją kitąmet...

Evaldo Butkaus nuotraukos