„Su Lietuva širdy. Negrįžusiems...“ – taip pavadintas poezijos ir muzikos vakaras birželio 13 dieną surengtas Viešojoje bibliotekoje, skirtas Gedulo ir vilties dienos 70-osioms metinėms. Tikrų tremtinių, kuriems teko patirti Sibiro „svetingumą“, salėje buvo gal penketas, tačiau tarp renginio dalyvių nebuvo nė vieno, kurio šeimos ar giminės nebūtų palietusi skaudžių praeities negandų šmėkla.

Todėl poezijos ir muzikos posmus keitė savi ar užrašyti artimųjų prisiminimai, mintimis dalijosi įvairių kartų literatai: Zuzana Stunžėnienė, Gintautas Stankaitis, Julija Repečkienė, Vincas Lukša, Janina Audzijonienė, Stasė Ladauskaitė, Zita Butkutė, Rita Rakauskaitė ir kiti. Poetė Leonora Jankeliūnienė prisiminė, kaip aštuonerius metus vaikystėje gyveno be mamos ir brolio Romo, kurie buvo ištremti į amžinojo įšalo žemę - Igarką, o ji liko su teta, ir kaip tuos visus metus jai trūko mamos. Todėl „Mama! Tu šiandien man švyti/ stipriau už tūkstančius pamokslų/ apie tikėjimą ir ištvermę, ir viltį,/ ir troškulį gyventi ir mylėti;/ už tūkstančius tauriausių knygų,/ kurios maitino mano širdgėla paženklintus metus/ ir už kurių slėpiaus nuo alkio, skurdo, speigo,/ svetimumo.“ – rašo ji ką tik išleistoje poezijos knygelėje „Vėjų laiškai“, eilėraštyje „Gegužės 22-oji, 1948-ieji“.

Ši data skaudžiu randu liko ir dizainerės Onutės Kujelienės širdyje. Tą patį rytą su mama ir dviem sesėm išgabenta į Sibirą, ji irgi atsidūrė Igarkoje, ir tik dabar, po 70 metų, išsiaiškino, jog su tuo pačiu Leonoros broliuku Romu jie tada, tremtyje, drauge lankė vaikų darželį. Kai po devynerių metų viena, be mamos ir sesiu, su svetimais žmonėmis ji grįžo į Lietuvą, pasijuto lyg atsidūrusi kitoje planetoje, nes iki šiol nebuvo mačiusi nei obuolio, nei jokios uogos...

Poetė Julija Repečkienė su šypsena prisipažino, jog jai, penkiolikmetei mergaitei, tremiamai į Sibirą, buvo labai gaila žydinčių narcizų gimt ajame Degėsių kaime. Buvo kaip tik jos vardo diena, gegužės 22-oji. Ta proga dėdienė iš skiautės satino pasiuvo jai sarafaną, iš cukraus ir uogienės išvirė saldainių, ir mergaitė labai džiaugėsi, jog pavaišins jais drauges, kartu švęs savo vardines. Tąsyk jie su broliu egzamino išvakarėse buvo grįžę namo – tiesiai į budeliams į glėbį. Kareiviams varant kaimo žmones į sunkvežimį, Julija dar spėjo nuskinti visus namų kieme žydėjusius narcizus ir pasiėmė juos į kelią. Ji pamena: kai traukinys saulei leidžiantis važiavo per Vilnių, buvo neišpasakytai liūdna, o kai gegužės 31-ąją jis pasiekė Uralą ir nėrė į tamsų kalnų tunelį, pasidarė labai baisu. Tremtyje kasnakt sapnuodavo duoną, nes niekad jos negalėjo prisivalgyti. Bet Julija visada žinojo ir šventai tikėjo: Dievas nė vieno neužmiršta, vienam duoda nueidamas, kitam – sugrįždamas. Todėl, sakė poetė, kasdien reikia dėkoti likimui, dėkoti Viešpačiui, kad turim rankas ir kojas, kad dar galim namo pareiti, kad galim grožį matyti.

R ajono literatų klubo „Versmė“ pirmininkė Zita Butkutė kalbėjo apie tai, jog šių laikų jaunimas praranda jausmą, kad turi namus, ir daugelis tiesiog priversti rinktis savotišką tremtį į užsienį, ten ieškotis darbo, nes gimtinėje vis sunkiau išgyventi. Jos pačios sesuo jau ketveri metai gyvena užsienyje, o Zitai sunku matyti, kaip dėl to kenčia mama, kuri, atsisveikindama su išvykstančia dukra, tiesiog alpo...

Po Igarkos tremtinės, gimusios už Poliarinio rato, violončelininkės Angelės Adamonienės atliktos Franco Šuberto giesmės „Ave Marija“ renginio dalyviai Tylos minute pagerbė žuvusiųjų tremtyje, pasipriešinimo sovietų okupacijos režimui aukų bei politinių kalinių atminimą. Vakaro metu koncertavo šeimyniniai Zuzanos ir Juozo Stunžėnų, Aldonos ir Vidmanto Juzėnų duetai bei kiti „Bočių“ bendrijos atlikėjai – Irena Grigienė, Emilija Auglienė, Stepas Nečiūnas. Bibliotekos Mažojoje galerijoje buvo atidaryta dokumentų paroda „Su Lietuva širdy. Negrįžusiems...“ O salės scenoje, papuoštoje raudonomis lauko aguonomis, ramunėmis ir pilkais tremties kelių akmenukais, guodė ir ramino dizainerės Onutės Kujelienės sukurtas „Vilties angelas“.

Melanijos Širvienės nuotraukos.