Spalio 5 dieną Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta kraštietės poetės, tautodailininkės Danutės Vaskelaitės ir jos dukters, dailininkės Džiuljetos Ramintos Čebatoraitės tapybos darbų paroda. Mažojoje galerijoje 15 savo akvarelių eksponuoja mama, susitikimo metu prisipažinusi, jog labiau jaučiasi poete. Tačiau beveik 15 metų ji dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose, per tuos metus yra surengusi 13 personalinių parodų.

Tai savito braižo menininkė, kurios darbai žavi subtiliu spalvų muzikalumu, minties ir jausmo ekspresija. Akvarelėse matomas pasaulio trapumas, jaučiama ramybė, darbai dvelkia lyrizmu ir paslaptimi. Dirbanti akvarelės, aliejinės tapybos, medžio, mišria bei savo išrasta technika, autorė pati apipavidalina ir savo leidžiamas poezijos knygas.

Renginio metu Danutė džiaugėsi vėl, nors ir trumpam, sugrįžusi į gimtinę, o čia, bibliotekoje, knygų, meno, kultūros šventovėje, jai ypač smagu pabūti, pabendrauti su savo krašto žmonėmis. Sumanymas tapyti paveikslą, sakė autorė, neretai gimsta spontaniškai, neretai tam įkvepia gamta, ir telieka mintyse praskriejusią viziją palikti drobėje...

Jaunosios dailininkės Džiuljetos Ramintos darbai gerokai sudėtingesni nei mamos. Jei pastarosios kūryboje, regis, visos autorės mintys, norai ir sv ajonės lyg ant delno, stabtelėjęs ties dukters drobėmis, turi pagalvoti, kas slypi už šios, pasak kritikų, savitos, mąslios, savo likimo keliu einančios menininkės, potėpių.

Džiuljeta sėkmingai išbandė ir miniatiūros žanrą, dalyvavo tarptautiniame ekslibristų konkurse ir tarptautiniuose dailininkų pleneruose, iliustravo Kazimiero Jakučio, Juozo Krūmino, Reginos Pakėnienės bei kitų autorių poezijos knygas.

Dailės mylėtojai ir kritikai ypač palankiai įvertino paskutinę personalinę jaunosios dailininkės parodą „Mano širdies paukščiai“, surengtą Vilniuje, Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“. Parodoje eksponuoti darbai atskleidė daugiau kaip dešimties metų kūrybinio kelio periodą. Jų pavadinimai, pasak autorės, tarsi kodas, leidžiantis prasiskverbti į paveikslo esmę: „Kaip gyveni?“, „Ramybės upė“, „Širdies ilgesys“, „Pabudimas“... „Savo kūryba noriu atkreipti dėmesį į žmogaus dvasios vertybes, - sakė dailininkė. - Kūryboje ieškau gilios ir prasmingos minties. Dažnai naudoju paukščio simbolį, keliantį mūsų dvasią į aukštesnį lygmenį. Dievo paukščiai neša šviesą žmonėms, guodžia skausmo valandą. Siaučiant nerimui žmogaus sieloje jį numaldo taip pat paukščiai...“

Dailėtyrininkė Milda Šimonytė Džiuljetos kūrybą lygina su XIX amžiaus antrosios pusės romantikų ir simbolistų tapyba, jų pamėgtais motyvais – mįslingomis, nepasiekiamomis moterimis, pavergiančiomis jausmus ir protą, peizažais, tapusiais jausmų ir pasąmonės atspindžiais. Simbolistų kūryba skleidėsi poetinėje vizijų, asociacijų ir aistrų terpėje, jų paveiksluose susipynė metaforų, reminiscencijų, sapnų labirintai. Jie siekė pavaizduoti tai, kas nematoma – jausmus, dvasinį pasaulį, abstrakčias sąvokas, perteikti su būties paslaptimis susijusį mistinį ir okultinį turinį. Šia prasme, pasak M.Šimonytės, ankstyvojo modernizmo atstovai yra tikri Džiuljetos dvasios broliai. Nes simbolistus įkvėpė literatūra, jie žavėjosi fantastinėmis vizijomis ir dvasiniu žmogaus gyvenimu. „Brangintinas neslepiamas dailininkės nuoširdumas, atsivėrimas aplinkai, atidus žvilgsnis į įvairiapusius būties pavidalus, - teigia menotyrininkė. – Kūrybos dominantė – jausmų archeologija, amžino ir laikino santykis, gyvybės trapumas ir egzistencijos grožis“.

Renginio metu įspūdinga dviejų menininkių paroda džiaugėsi Šešuoliuose įsikūręs istorikas etnografas Stanislovas Budraitis, režisierius Kęstutis Česnaitis, rajono bibliotekininkai, literatai, kiti svečiai.

Melanijos Širvienės nuotraukos.