Lapkričio 10 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje atidaryta neįprasta, praeitį ir dabartį į vienovę sujungusi paroda „Ukmergės krašto medžio drožėjai ir dievdirbiai“. Lakoniškoje ir santūrioje, tačiau pristatomais darbais brandžioje parodoje vienoje bendroje ekspozicijoje „susijungė“ muziejaus fonduose saugomų liaudies meistrų: Kazimiero Katino iš Griežionių (Lyduokių apyl.), Mykolo Vyšniausko iš Nuotekų (Lyduokių apyl.), Jono Šepečio iš Kazliškių (Želvos apyl.), Kazio (1870 - 1930 m.) ir Bernardo (1835 - apie 1910 m.) Gezevičių iš Neprausčių (Taujėnų apyl.) bei mūsų krašto auksarankių tautodailininkų Valento Butkaus ir Rimanto Zinkevičiaus drožiniai. Šalia jų eksponuojami nežinomų dievdirbių kūriniai.

Labai įdomūs iš Pabaisko kapinių koplyčios į muziejaus fondus atkeliavę šios parodos eksponatai: „Nukryžiuotasis“ ir procesijų altorėlio fragmentas (nuotr. viršuje). Tai XVII-XVIII a. meistro, pažinusio ir perpratusio baroko dailę palikimas.

Tačiau bendra parodos ekspozicija yra vientisa ir liudijanti krikščioniškosios ir tautinės kultūros gilią simbiozę ir tąsą.

KAZIMIERAS KATINAS (1836-1913)

K. Katinas, kilęs iš Griežionių kaimo (Lyduokių apyl.) - vienas garsiausių medžio drožėjų mūsų krašte. Jo drožiniai ir šiandien tebežavi didingu senovės dvelksmu...

Jis „...buvo mažaūgis, kaip ir visi čionykščiai Katinai, bet kietas, valingas ir kaip reta švelnus. Mylėjo žmones, turėjo trečdalį valako žemės, kurios dirbti nemėgo, linko vis į meistrystę. Išprusęs buvo žmogus, daug turėjo visokių knygų. Mėgo subatvakariais sukvietęs žmones jiems skaityti. Vieną kartą buvo dingęs, o kur - niekas nežinojo. Pasirodo, buvo Vokietijoje. Atsivežė maišą knygų, grąžtelių, kaltų“ – rašė tapytojas Bronius Motuza pagal J. Katino prisiminimus.

„Kazimieras turėjo tris brolius. Tėvai matyt, buvo šviesūs, nes leidę vaikus į Žemaitkiemio mokyklą. [...] Senatvė tipiška daugeliui dievdirbių – skurdas ir elgetystė. Ir jis, ir jo žmona mirė Lyduokiuose prieglaudoje, kurią išlaikęs dvaro savininkas Vainickis. Palaidotas Lyduokiuose“ (dailės istorikė Zita Žemaitytė).

Vietinis Griežionių kaimo gyventojas Mykolas Katinas (g. 1901 m.) prisimena: „Darbuovas apie kryži Kazimerus Kuotinus, tėva brolis. Jis jėja mokslu, kunigu narėja būt, keturias kleses baige. Laby buva meistrus didelis, kų pamuote – tų paduore. Trys kryži buva, ale išgriūva, vis jo duorbus buva Greženyse. Par mum buva pats gražiausis, su visais švintaisis. Tie du – jų nebėra, seny dingi. Būk ti in kuopų stuote. In tą buva gabumus. Aš buvu snarglys, da muožus. Turėdava knygų, juom parniešdava kiti. Ki paaugom - rosdavam pas tetį „Tevynes sorgus“, ki buva draudžiama. Su juknaniečijs turėdava bendra. Buva trys braly: Jonus, Jurgis, Kazimierus. Bažnyči giedodava, maldingi buva. Aš buvu trijų mietų, ki mirė Kazimierus“.

MYKOLAS VYŠNIAUSKAS (1856 - 1918)

Mykolas Vyšniauskas, „..kilęs iš Nuotekų, gyvenęs apie 1856 - 1918 m. Drožęs Lyduokių apylinkėse. Turėjęs žemės, namus, gyvenęs dviese su broliu, buvo nevedęs, gabus, „ant visko specialistas“. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prie Panoterio upelio buvo pastatęs koplytėlę su šv. Jono skulptūra“. (Z. Žemaitytė)

JONAS ŠEPETYS (1858 - 1932)

Jonas Šepetys kilęs iš Kazliškių kaimo, Želvos apylinkių. Jis „(...) augo valstiečių šeimoje. Tėvas turėjo mažytę kalvę, užsiiminėjo medžio drožyba, bet šventųjų nedirbo. Jonukui vaikystėje teko piemenauti. Skaityti ir rašyti išmoko iš keliaujančio mokytojo, ant kryžių užrašydavo jų statymo datas. Sulaukęs 18 metų amžiaus, pradėjo drožti lazdas, kaukes, šaukštus, kultuves, ratelius, buvo pasidirbęs medinį dviratį. Vėliau pradėjo drožti kryžius, statulėles“ (tyrinėtoja M. Kuodienė). „Kryžių ir statulėlių drožybos meno niekur nesimokė, niekur toliau nebuvo išvykęs“ ( kraštotyrininkas V. Miškinis). „Skulptūrėles droždavo žiemą, jų buvo pilna gryčia“ (M. Kuodienė).

„Iki pavasario jos būdavo išdžiovinamos ir nudažomos aliejiniais dažais. Atvykę žmonės pirkti galėjo kokių sau nori pasirinkti. Vieną kitą skulptūrėlę turėjo sau pasišventinęs ir jų neparduodavo... Todėl statulėlių, kurios buvo pardavimui dirbtos, nešventindavo. Ir kryžius tik pastatytus šventino...“ (V. Miškinis).

Statulėles meistras droždavo iš liepos medžio, aplinkiniai sakydavo, kad daugelio Jono Šepečio šventųjų, o ypač "Kristaus Mūkose", veido bruožai „išeidavę“ panašūs į jų meistro. Ankstyvieji jo darbai gruboki, primityvūs, plokščiomis nugaromis. Vėliau pradėjo drožti apvalias skulptūras, naudojo dažus, kuriuos ir pats gamindavosi.

J. Šepetys buvo paprastas ir kuklus, ramaus būdo, sąžiningas, darbštus ir labai religingas. Jis buvo gerai išstudijavęs šventųjų biografijas. Palaidotas Kazliškių kapinėse.

Spėjama, kad su Jonu Šepečiu dirbo jo brolis Antanas. Antanas Šepetys, „pradėjęs kūrybos kelią droždamas lazdas ir įvairius ornamentais puoštus medžio dirbinius, ūkininkavo ir mirė nesulaukęs 30 metų.

KAZYS IR BERNARDAS GEZEVIČIAI

VALENTAS BUTKUS

Gimė 1965 m. Bakšionių kaime. „Tėvai nebuvo linkę į menus“, kaip sako Valentas, „nors mama ausdavo, tėvas pagrodavo bandonija.

Baigęs pradinę Steponavos mokyklą, Pabaisko vidurinę, mokėsi Kauno miškų technikume. Paskui 14 metų dirbo eiguliu Šešuolių miškuose, laisvalaikiu staliavo, droždavo. Drožti V. Butkus pradėjo vaikystėje. Tai buvo maži darbeliai, suvenyrai, reljefiniai paveikslėliai, peilių rankenos. Autorius prisimena, kaip kartą vieną savo kūrinį užkasė darže. Nerisimena, kodėl jis panoro sunaikinti drožiamą skulptūrą, ar, kad ji jam nepatikusi, ar dėl kitų priežasčių. Pirmąjį didesnį paties sukurtą kūrinį – penkių metrų aukščio, gausiai dekoruotą, techniškai sudėtingą koplytstulpį V. Butkus nudrožė 1993 m. Jis ir šiandien puošia jo namų sodybą. 2007 m. drožėjas pirmą kartą dalyvavo kasmetinėje tautodailininkų parodoje. Autorius prisimena, kad kolega R. Zinkevičius buvo gerokai nustebintas, kai tutodailininkų parodai V. Butkus, tuo metu jam visiškai nežinomas ir nepažįstamas, pateikė 16 meistriškų kūrinių

2010 m. Ukmergės kraštotyros muziejuje buvo surengta pirmoji autorinė paroda „Akimirka“, kurioje V. Butkus pateikė 38 atskirus kūrinius ir vieną 5 darbų ciklą. Jau anksčiau jo talentas buvo pastebėtas įvariuose medžio drožėjų pleneruose, konkursuose, bendrose tautodailininkų parodose. V. Butkaus darbai puošia bažnyčių šventorius ir altorius, žmonių sodybas, keletą kūrinių jis yra dovanojęs muziejams.

RIMANTAS ZINKEVIČIUS

R. Zinkevičius gimė Ukmergėje. Drožti pradėjo nuo vaikystės, „kai ranka jau galėjo tvirčiau laikyti peilį“ - pasak pačio R. Zinkevičiaus. Pirmieji darbai buvo žaislai sau: drožti ar lipdyti kareivėliai, mašinėlės, gyvulėliai.

Baigęs J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos šeštą klasę, pareiškė tėvams, kad būsiąs dailininkas. Taigi pradėjo lankyti Vilniaus miesto vaikų dailės mokyklą, paraleliai mokydamasis A. Vienuolio vidurinėje. Vėliau tęsė studijas Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume mokydamasis medžio apdirbimo specialybės, tačiau studijų nebaigė.

Sukūręs šeimą, R. Zinkevičius kurį laiką gyveno Ukmergėje, kurdamas įvairius dekoratyvius drožinius. Vėliau, apsigyvenęs Juodausiuose, prosenelių sodyboje, jis pradėjo intensyvesnę ir brandesnę kūrybą: kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, skulptūros, reljefai. Šiandien jie pasklidę visur – Ukmergėje, Ramygaloje, Juodkrantėje, Rokiškyje, įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose, sodybose, pakelėse, kapinėse... bei užsienio šalyse.

Savo namuose šalia dirbtuvių, meistras įkūrė ir kuklų muziejų, kuriame sutalpinti širdžiai mieliausi medžio tvariniai.

R. Zinkevičius mena, kad vaikystėje jo žvilgsnį buvo prikaustę regėti mediniai dievai. Močiutė vaiką vesdavosi į bažnyčią, čia juos ir pamatė. „Bijojau tų dievų. Man jie atrodė baisūs, iškankinti, nelaimingi, kenčiantys. Figūros neproporcingos, veidai rūstūs. Kai užaugau, tuos dievus pamačiau kitokius. Mano dievai nėra sustingę, juos vaizduoju gyvus. Nedarau stabų“, - sako R. Zinkevičius.

Autorius „žaidžia“ su medžiu - jis yra išbandęs įvairiausių medienos rūšių. Yra drožęs iš kadagio, tujos, kriaušės, obels, taip pat išbandęs kitų šalių medieną. Tačiau užvis jam mieliausias - ąžuolas. Meistro išdrožti angelai iš tamsaus seno ąžuolo (kuriam jau 1880 metų) keliauja po pasaulį, yra mielai perkami.

Nors R. Zinkevičius yra bandęs dengti dažais kelis savo kūrinius (koplytstulpis su „šv. Petru“ (2010 m.) bei jo kieme stovintis koplytsulpis su „Švč. Marija“ (2003 m.), paprastai jis savo skulptūrų nedažo, nedengia spalvotais pigmentais, tik beicuoja arba įtrina aliejumi, palikdamas natūralų medį. Kartais ąžuolą tamsina palaikydamas amoniako garuose. Tokiu būdu medis apsaugomas nuo kenkėjų.

Sunku būtų išvardinti visus konkursus, kuriuose R. Zinkevičius dalyvavo ir buvo įvertintas kaip geriausias arba vienas geriausių drožėju, kryždirbių (Lietuvių liaudies kultūros centro nominacijos „Aukso vainikas“ laureatas 2005, 2006, 2007, 2008, 2010, L. Šepkos konkurso 2009 m. 2010 m. - vienas geriausių drožėjų, Kiskunmajsoje Vengrijoje 2007 m. už medžio drožybą jam buvo suteiktas garbės piliečio vardas ir t.t.). Tikėtina, kad šių "laurų" bus dar daugiau...

E. Darulio nuotraukos.