Ukmergės kultūros puslapiai

Kalėdų išvakarėse Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Mažoji galerija priminė egzotišką girią. Vešlioje žalumoje, šalia eglės šakų, palmės lapų, kaktusų bei kitokių žolynų įsikūrė vasara dvelkiančios gamtos fotografijos. Čia atidaryta paroda „Mažieji ereliai rėksniai ir jų apsauga Lietuvoje“. Tai – vienas iš viešosios įstaigos „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ ketverius metus vykdomo projekto „Mažųjų erelių rėksnių (Aquila pomarina) apsauga Lietuvos miškuose“ darbų. 10 autorių - D.Dementavičius, E.Drobelis, V.Jusys, E.Kavaliauskas, V.Knyva, S.Rumbutis, M.Survila bei kiti eksponuoja daugiau kaip 20 nuotraukų, kuriose užfiksuotos ne vieną valandą, o kartais ir ne vieną dieną kantriai lauktos akimirkos iš šių paukščių gyvenimo. Apie tai parodos atidarymo metu papasakojo ją pristatęs vienas iš fotografijų autorių, minėtojo fondo vyresnysis komunikacijos ir biologijos ekspertas Darius Stončius.

Mažasis erelis rėksnys - Lietuvoje ir Europos Sąjungoje saugomas plėšrusis paukštis. Vakarų Europoje išnykę prieš 100-200 metų, jie išliko Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Nors Lietuva sudaro vos 1,5 proc. ES teritorijos, čia gyvena 10 proc. Europos žemyne likusių „rėksnių“. Jie įsikūrę ir mūsų rajone, Taujėnų girioje. Beje, pasak, svečio, visai neaišku, kodėl žinomas mokslininkas Tadas Ivanauskas šį dailų, išdidų ir visai nerėkaujantį paukštį pavadino rėksniu. Greičiausiai, sakė biologas, tai iš vokiečių kalbos kilęs žodis, reiškiantis jauniklį, kuris neva garsiai rėkdamas prašo maisto. O iš tiesų erelio rėksnio balsas – tai melodingas pratįsas klyksėjimas, kurį išgirsti ne kiekvienam ir lemta, nes šis paukštis labai atsargus. Nešdamas maistą savo mažyliams į lizdą, iš pradžių jis nutūpia netoli namų ir gerai apsidairo, palūkuriuoja, ar aplink nėra pavojaus.

Lizdus mažieji ereliai rėksniai dažniausiai suka ąžuoluose arba eglėse, tačiau gali įsikurti ir beržo viršūnėje, juodalksnių tankmėje. Peri tame pačiame lizde 10 ir daugiau metų. Paprastai padedami du kiaušiniai, tačiau mažyliai išsirita ne kartu, ir užauga tik vienas, stipresnysis, be jokio širdagraužio ramiai užkapojantis savo silpnesnį brolį, baimindamasis, kad gali pats žūti iš bado. Kad taip nenutiktų, tėvai maitina mažylius pelėmis, pelėnais, varlėmis, kurmiais... Tiesa, tie kurmiai mažiesiems gerokai pabodę. Tuo įsitikino ir paukščių gyvenimą stebintys projekto autoriai – neretai lizde galima aptikti „nesulestų“ arba, tiksliau, neprarytų kurmių.

Norėdami įamžinti įdomiausias erelių gyvenimo akimirkas, vyrai imasi įvairių gudrybių, kad paukščiai jų nepastebėtų. Į slaptavietę, iš kurios stebimas erelis, ateina dviese, o po kurio laiko vienas iš jų demonstratyviai pasišalina, kad erelis jį, nueinantį, matytų. „Jis gi nemoka suskaičiuoti iki dviejų, jam atrodo, kad „priešas“ jau dingo – pats savo akimis tai matė, - su šypsena pasakojo Darius Stončius. – O tada, pamanęs, jog pavojaus nebėra, erelis ramiai išlenda iš savo slėptuvės ir jį galima fotografuoti iš arčiau...“

Pradėtas vykdyti 2010 metų rudenį, projektas truks iki 2015 metų balandžio pabaigos. Jo biudžetas – milijonas eurų, iš kurių 73 proc. finansuoja Europos Sąjunga, likusius – Lietuva. Projekto dalyviai pasiryžę inventorizuoti erelių lizdus 4564 kv. km plote – tai trijų r ajonų dydžio plotas. Inventorizuoti – ne tik suskaičiuoti, sutvarkyti jų apskaitą, bet, jei reikia, suremontuoti, sutvirtinti lizdą, įmontuoti naują pagrindą.

Erelis vertas tokio žmogaus rūpesčio. Jo kantrybės ir ištvermės galėtume tik pasimokyti. Gimtinėje jis praleidžia tik 40 proc. viso metų laiko, nes rugsėjo pabaigoje jis leidžiasi į kelionę ir per Turkiją, Izraelį pasiekia tolimąją Afriką, kur praleidžia žiemą. 90 dienų trunka jo kelionė pirmyn ir atgal, kurios metu erelis įveikia 18 tūkst. kilometrų.

Renginio metu buvo aptarti ir kiti mažųjų erelių rėksnių biologijos ypatumai, svarbiausios jų išsaugojimo grėsmės, viešosios įstaigos „Gamtosaugos projektų vystymo fondas“ nuveikti ir būsimieji darbai. Parodos atidaryme dalyvavęs r ajono miškų urėdas Vigantas Kraujalis, džiaugdamasis projekto veikla ir jos rezultatais, gražiai apibūdino, kokią mato miškininko viziją: tai ne vien miško kirtėjas, medienos gamintojas, gamybininkas, bet pirmiausia – gamtos saugotojas, miško puoselėtojas, kūrėjas, tikras gamtos pasaulio bičiulis.

M. Širvienės ir E. Kavaliausko nuotraukos.