Šį penktadienį (kovo 9 d.) Ukmergės kraštotyros muziejuje "atsidarė" trijų dailininkų tapybos paroda „Šviesotamsos kelyje“. Parodos autoriai: Sigitas Laurinavičius (Panevėžys), Arvydas Martinaitis (Kaunas) ir Valentinas Varnas (Kaunas) drauge (nuotraukoje - dešinėje) rengia parodas jau kelis metus; jie taip pat kartu susirenka kurti Žiemgalos pleneruose. Kas sieja šiuos dailininkus ir kuo jie skirtingi?

Panašus pedagoginis darbas (visi trys autoriai yra lektoriai), visi trys mėgsta spalvą ir klasikines tapybos priemones (aliejų, drobę). Analizuojant „tapybinę kalbą“, išryškėja autorių skirtumai. A. Martinaitis ir V. Varnas tapo peizažus, gamtos motyvus ir nuotaikas, tačiau labai skirtingai. Vienas jų (A. Martinaitis) – atviromis grynomis spalvomis dėlioja kompozicijas, pakankamai toli nutolusias nuo jas inspiravusio peizažo, kitas (V. Varnas) - žymiai arčiau tapomos natūros, nuotaiką kuria tarsi paryškindamas spalvas ir ieškodamas spalviškai „skanaus“ peizažų kolorito. Sigitas Laurinavičius išsiskiria savo „pikseline“, „vieno langelio principo“ tapyba, nors greta pateikia ir keletą darbų atliktų realistine maniera. Šalia tapybos, šio autoriaus kūrybinėje biografijoje minima ne viena akcija, įgyvendinta siekiant šokiruoti žiūrovą. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti instaliaciją „Grindinys“ (2010 m.). Panevėžio miesto bibliotekoje buvo sudėtas spalvingas nebereikalingų knygų kilimas. Akcijos dalyviu tapdavo kiekvienas įėjęs į biblioteką. Reikėdavo apsispresti: eiti per šį knygų kilimą ar ne. Instaliacijos idėja - patikrinti, kokią vietą kiekvieno žmogaus gyvenime užima knyga.

Grįžtant prie parodos muziejuje, reikėtų pasakyti, jog ši paroda yra tęstinė. Pernai Ukmergės kultūros centre buvo eksponuojama šių autorių paroda „Šviesotamsos ieškotojai“, o šiemet muziejuje pristatoma „Šviesotamsos kelyje“, tarsi pabrėžiant pasirinkto kelio brandumą ir apsisprendimą juo eiti. Ar jaučiamas minėtas brandumas, reikėtų, matyt, apsilankius parodoje patiems atsakyti į šį klausimą.

Muziejaus parodų salė nėra labai tinkama tapybai eksponuoti, tačiau ši spalvinga paroda tarsi "okupuoja" ekspozicinę erdvę, paslėpia jos netobulumus ir ji ima pulsuoti ryškiai gaivia pavasarine gyvybe...

E. Darulio nuotraukos.