Praėjusį ketvirtadienį, kovo 29 d. Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje įvykęs profesoriaus habilituoto daktaro, istoriko ir diplomato Alfonso Eidinto knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ pristatymas buvo jau ketvirtas jo susitikimas su skaitytojais, važinėjant po Lietuvą. Šis maratonas tęsis iki vasaros pabaigos, nes po to profesorius išvyks diplomatinei misijai į Graikijos Respubliką. Iki tol Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi jis dirbo JAV, Kanadoje, Izraelyje, Norvegijoje. Viešnagės Ukmergėje metu profesorius prisipažino, jog bene labiausiai jam patiko Kanadoje ir Norvegijoje, nes ten „daug sniego, daug žiemos“, kurią jis labai mėgsta. Bet štai Vašingtone (JAV) gimė jauniausioji dukra Monika, jau bebaigianti vidurinę mokyklą Vilniuje, taigi ši šalis irgi svarbi jo gyvenime. Vyresnieji vaikai jau užaugę: sūnus Donatas dirba Krašto apsaugos sistemoje, dukra Aistė – farmacijos kompanijoje.

Profesorius prisiminė, jog Ukmergėje lankėsi prieš 23 metus, Atgimimo išvakarėse, dalyvaudamas Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Ukmergės apskrities konferencijoje. Jis išsaugojo tuomet šio krašto sąjūdiečių leistą „Aistuvos“ laikraštį, kuriame buvo išspausdinta konferencijos metu pasakyta profesoriaus kalba. „Ir dabar pasirašyčiau po kiekvienu tuomet pasakytu savo žodžiu“, - šypsodamasis sakė A.Eidintas, perskaitęs susitikimo dalyviams jos ištrauką, kurioje buvo kalbama ir apie pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.

Savo naujojoje, aštuonioliktoje, knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ daugiausia dėmesio profesorius skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, Antano Smetonos įvaizdžiui, jo įtakai tautos tradicijoms, kultūrai ir kalbai, prezidento šeimai, jo artimiesiems, ištikimiausiems draugams, bičiuliams. Antaną Smetoną, sakė profesorius, kiekvienas įsivaizduoja vis kitaip, tačiau yra išlikę tarybinės propagandos uždėti štampai, įėję į literatūrą, kuriais sovietai siekė diskredituoti, pašiepti prezidento įvaizdį. Vienas iš tokių štampų - „legendinis“ faktas apie tai, kaip 1940 metais per nusekusį Lieponos upelį Antanas Smetona neva iš Lietuvos bėgo į Vokietiją. Savo knygoje autorius grindžia mintį, jog prezidentas pasitraukė tik todėl, jog nenorėjo, kad “Lietuva būtų susovietinta“. Kaimyninių Baltijos valstybių prezidentai liko, vėliau atsidūrė Sibire, o kur palaidotas tuometinis Latvijos prezidentas, nežinia ir dabar.

Be Antano Smetonos, teigė knygos autorius, XX amžiaus istorijos būtų neįmanoma parašyti. Ne mažesni jo nuopelnai ir gimtajai kalbai. Prezidentas buvo trečias žmogus po Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, kvietęs puoselėti lietuvių kalbą, kurią laikė vienu svarbiausių tautos kultūros lobių. „Ne iš kiekvienos vietovės prezidentai gimsta“, - sakė A.Eidintas, pabrėždamas, jog tai labai svarbu ir tiems, kurie gyvena dabar ir gyvens po to. Todėl profesorius labai nudžiugo išgirdęs, jog rajono savivaldybės parengtas projektas – atgaivinti „Užugirio kiemą“ sulaukė finansinės paramos.

Pratęsdamas profesoriaus mintis, LR Seimo narys, Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila (nuotraukoje - kairėje) tikino, jog dalyvauti tokios knygos pristatyme, vykstančiame prezidento gimtajame krašte, jam kur kas svarbiau nei eiliniame Seimo posėdyje. Profesoriaus knygos misija – objektyvus istorijos pateikimas, dėmesys istorinei atminčiai. Tai svarbu ir politikams, ir nepolitikuojantiems žmonėms, o profesorius, pasak G.Songailos, atlieka šventą darbą, reabilituodamas istorinę tikrovę, sovietinės propagandos stereotipais apaugusią praeitį, prezidento vardą. Apmaudu, kalbėjo tautininkų lyderis, jog pastaruoju metu mėginama sumenkinti istoriją, nacionalinius patriarchus – Antaną Smetoną, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, perdėtai skubant kurti europinę valstybę. Tačiau tautinės valstybės supratimą mes paveldėjom kaip tik iš prieškarinės, „smetoninės“ Lietuvos, Sąjūdžio dvasia vėlgi buvo puoselėjama, atkuriant to meto tradicijas, tai visada buvo atrama tautos vienybei ir teikė mums stiprybės. Deja, kalbėjo G.Songaila, mūsų valstybė liko tik šiek tiek atkurta –„pusiau skusta, pusiau lupta“, nes išliko LTSR šešėlis. Ir todėl pasakymas „smetoninis mokytojas“, „smetoninio mąstymo žmogus“ – tai visada bus komplimentas. Seimo narys įsitikinęs – tautininkams dar teks nemažai nuveikti, kad būtų galima pasakyti: jau atėjo laikas, kai prezidento Antano Smetonos palaikai gali grįžti iš Amerikos į Lietuvą.

Renginio metu kalbėjusi Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslo ir mokyklinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė papasakojo apie naujosios A.Eidinto knygos kelią iki skaitytojo, dėkodama šviesios atminties verslininkui Bronislovui Lubiui, parėmusiam šio leidinio atsiradimą. Beje, knygos redaktorė – ukmergiškė Danutė Sverdiolienė. Įspūdžiais apie šį leidinį dalijosi atkurto Tautininkų sąjungos Ukmergės skyriaus pirmasis vadovas Bronislovas Kaselis, istorikai Vytautas Čiulada, Stanislovas Budraitis, režisierius Vytautas Česnaitis ir kiti svečiai. Tautodailininkė Onutė Kujelienė prisiminė 1995 metų vasario 16-ąją Vašingtone, kai Lietuvos ambasadoje, kuriai vadovavo A.Eidintas, buvo surengtas jos kūrybos vakaras, ir padovanojo profesoriui šio vakaro nuotraukų. Savo vaikystės prisiminimais dalijosi ir Antano Smetonos eiles skaitė užugirietė pedagogė ir kraštotyrininkė Veronika Meilūnienė. Profesorių sveikino rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Jolanta Kanapeckienė ir Kultūros skyriaus vedėja Lolita Gerulskienė. Svečiams koncertavo Meno mokyklos Muzikos skyriaus jaunieji atlikėjai.

Atsisveikinant knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ dailininkas Albertas Broga Viešosios bibliotekos svečių knygoje parašė: „Anuose gyvenimuose matyt esu buvęs bibliotekininku, nes esu sapnavęs, kad dirbu Babilonijos bibliotekoje. Bet Jūsų biblioteka ir jos žmonės daug gražesni“.

Melanijos Širvienės nuotraukos.