Gausus būrys choristų iš Lietuvos ir užsienio kolektyvų suvažiavo į Tartu, kur vyko penktasis Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalis. Pirmasis Šiaurės šalių chorų festivalis įvyko 1995 m. Latvijoje, 1997 m. buvo surengtas Švedijoje, 2000 m. – Norvegijoje, 2002 m. – Lietuvoje, o 2008 m. rugpjūčio mėn. 5-10 d. vyko Estijoje, Tartu mieste. Estijos valdžia renginiui skyrė apie 250 tūkst. litų. Iš viso festivalyje dalyvavo 58 chorai. Į festivalį atvyko apie du tūkstančius dainininkų: dvidešimt du norvegų chorai, septyniolika lietuvių kolektyvų, kiek mažiau latvių, švedų, suomių, danų chorų, o iš Islandijos atvyko tik vienas choras.

Nė vieno Šiaurės šalių chorų festivalio kvietimo nepraleidęs ir visuose dalyvavęs, į Estiją, Tartu miestą, išvyko ir Ukmergės kultūros centro mišrus choras „Vyturys“ su vadovu A. Pociumi. Net trisdešimt šeši choristai, pasipuošę nauja (kepurėlės ir marškinėliai), Ukmergės „Vyturio“ mišrų chorą iš Lietuvos pristatančia apranga, džiaugėsi suteikta galimybe vykti į šį, jau penktąjį Šiaurės šalių chorų festivalį.

Festivalio atidarymo šventė prasidėjo skambant festivalio himnui. Miesto centre buvo pakeltos visų dalyvaujančių šalių valstybinės vėliavos. Po aikštę sklido dainos, kurias, iš lėto kildamos į sceną, dainavo kiekvienai šaliai atstovaujančios, tautiniais rūbais pasipuošusios, merginos. Vanemuinės koncertų salėje skambėjo keturių kviestinių reprezentacinių chorų iš Švedijos, Norvegijos, Latvijos ir Estijos dainos.

Iš viso Estijoje buvo surengta apie keturiasdešimt koncertų. Kiekvieną festivalio dieną, nuo ryto iki vakaro, vienu metu skirtingose miesto vietose (Rotušės aikštėje, Antonijaus skvere, Universiteto salėje, Šv. Jono bažnyčioje ir kitur) vyko chorų koncertai. Mišrus choras „Vyturys“ sekančią festivalio dieną koncertavo Rotušės aikštėje.

Nors Tartu mieste trūko festivalio reklamos, koncertų salės buvo pilnutėlės – jas padėjo užpildyti ne tik svečiai iš svetur, bet ir patys aktyviausi festivalio dalyviai, kurie visur spėjo dalyvauti.

Mūsų kolektyvas buvo apgyvendintas mokyklos patalpose, netoli miesto aikštės. Gyvenome kartu su kolektyvais iš Vilniaus, Širvintų, Elektrėnų ir kitų miestų Gyvenimo sąlygomis likome patenkinti: aplinkui buvo tvarkinga, švaru, ramiai buvo sprendžiami net patys karščiausi reikalai. Džiugino aptarnaujančio personalo atsakingumas, geranoriškumas ir punktualumas.

Kiekvieną dieną, po skanių ir sočių pusryčių mokykloje skubėdavome į keletą valandų trukusias repeticijas. Choristams teko nelengva užduotis išmokti po 2-3 dainas aštuoniomis kalbomis. Mes atvykome gerai pasiruošę, tad repeticijų metu teko tik atidžiai sekti užsienio ir lietuvių dirigentų darbą. Taip gyvenome tris dienas. Ryte – pusryčiai, kelios valandos laisvo laiko, paskui repeticija, vakare – koncertai mieste. Teko daug vaikščioti pėsčiomis, o grožėdamiesi miestu pastebėjome, kad čia nėra „rėkiančių“ įstaigų, kavinių reklamų. Mieste daug skulptūrų iš metalo, akmens. Tartu Rotušės aikštės centre – daili įsimylėjėlius vaizduojanti skulptūra. Jaunuoliai virš savęs laiko skėtį, o nuo jo visą laiką į fontaną liejasi vanduo.

Gyvenamieji namai turi savitą stilių, vyrauja šaltesnių spalvų gama, daug daugiau panašumų su Šiaurės šalių architektūra.

Penktadienį ryte vykome į Jarva-Jaani miestelį, kuris nutolęs nuo Tartu miesto apie 120 km. Nedideliame miestelyje yra 5 muziejai, liejykla, kurioje iš mėlynojo stiklo liejami įvairūs suvenyrai, kultūros namai, mokykla. Viename didžiuliame pastate yra įkurti du muziejai. Vienoje pastato pusėje – relikvijos priešgaisrine tematika: dešimtys sovietinių laikų gaisrinės mašinų (viena jų yra iš Kauno) lipdukai, knygos, inventorius gaisrams gesinti, gabenti ir gaudyti iš aukštai krentantiems žmonėms. Miestelio seniūnas su humoru, įdomiai, rusų kalba pasakojo apie miestelyje sukauptus eksponatus. Mus taip paveikė muziejų aplinka, kad trumpam pajutome, tarsi būtume sugrįžę į sovietinius laikus. Ypač kai aplankėme kitoje pastato pusėje įrengtą estų kino istorijos archyvą. Jame lentynos buvo nukrautos metalinėmis dėžutėmis, kuriose saugomi nuo seniausių laikų pamėgti filmai. Ekskursijos pabaigoje žiūrėjome filmą ant sienos – kaip sovietiniais laikais.

Miestelio pakrašty įsikūręs mašinų muziejus. Dideliame aptvertame plote – daug mašinų, kurių paskirtis jau pasikeitusi. Vienoje įrengta kasa bilietams, kitoje tualetas, dar kitos priekaboje auginami agurkai, autobuso praėjimo takelyje – pomidorai. Daug karinės, sunkiosios technikos stovi po atviru dangumi. Vieni automobiliai paremontuoti, padažyti, kiti palikti laiko tėkmei. Atrodo paprasta, bet dabar jau originalu ir nauja yra tai, ką išsaugojo žmonės; tai puikus palikimas ne vienai kartai. Sudomino mėlynojo stiklo meistro darbas: lašas stiklo, metalo žirklės – dar akimirka ir prieš tave – drambliuko figūrėlė, gulbelė ir t.t. Gaila, tačiau dėl nelengvų darbo sąlygų niekas nenori tęsti stiklapūčio darbo.

Po įdomių ekskursijų, papietavę, koncertavome Jarva-Jaani kultūros centre.

Šeštadienį nuo pat ryto iki pietų vyko generalinė chorų repeticija, o po pietų pradėjome rengtis baigiamajam chorų koncertui.

Nuo Rotušės aikštės iki Tartu miesto estrados išsirikiavo ilga eisena. Kiekvienas choras turėjo įsilieti į eiseną jam skirtoje vietoje. Siauros gatvelės, skambanti tai vienos, tai kitos šalies daina, aistringi praeivių šūksniai, plojimai, laimingi veidai namų languose sutrumpino mums kelią, patvirtino, kad chorinės dainos tikrai reikalingos. Nuvykę į estradą sustojome baigiamajam koncertui…

Šventės organizatorius uždega simbolinę festivalio ugnį ir skelbia šventės pradžią. Žiūrovų, norinčių pasiklausyti ir išgirsti tokios gausybės chorų gyvai atliekamų dainų buvo gana mažai. Pertraukų tarp dainų metu skambėjo estų tautinės dainos, melodijos, šoko šokėjai tautiniais kostiumais. Baigiamuoju festivalio akcentu tapo himnas, skirtas Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivaliui Estijoje.
Estijos šventės vadovas pereinamąją festivalio vėliavą įteikė Islandijos choro dirigentui. Iškilminga kalba Islandijos dirigentas maloniai pakvietė visus susitikti po dvejų metų Islandijoje. Nuskamba karštos ovacijos.
Šventė baigėsi linksma vakarone. Kitos dienos ryte išvykome į namus.

Chorinis dainavimas – malonus hobis, laisvalaikio pomėgis ir, žinoma, nuoseklus darbas, kad pasaulyje kuo garsiau ir melodingiau būtų garsinamas Lietuvos ir gimtojo miesto Ukmergės vardas. Visų dalyvių vardu nuoširdžiai dėkojame už suteiktą finansinę paramą Ukmergės rajono savivaldybei, Ukmergės miesto kultūros centrui ir visiems geros valios žmonėms, kurie remia meną ir kultūrą Ukmergėje bei Lietuvoje, už kolektyvo kelionę į Estiją, Tartu miestą.

Islandija toli, bet „Vyturio“ choristai jau dabar kuria planus, renka pasiūlymus ir idėjas, kaip su lietuviškomis dainomis pasiekti Islandiją.

D. Jurkėnienės nuotraukos