„Būti patriotu tapo nebemadinga...“ teigia pasaulyje žinoma lietuvių mokslininkė, profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė Ona Voverienė, kurios knyga „Tautos sargyboje“ balandžio 26 dieną buvo pristatyta Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Tačiau, aštuntąją dešimtį įpusėjusi profesorė kupina gyvybingumo ir patriotizmo, žemaitiško užsispyrimo ir meilės Lietuvai. Gimusi Maironio apdainuotame Raseinių krašte, ji ir šiandien nepailstanti tautinės minties puoselėtoja, aktyviai dalyvaujanti visuomeninėje ir politinėje veikloje. Profesorė yra Lietuvos moterų lygos pirmininkė, Europos moters vardo nominantė, 1997 m. pripažinta Pasaulio moterimi. O.Voverienė – Tarptautinio biografijų centro Kembridže garbės narė, Amerikos biografų instituto mokslinė bendradarbė.

Profesorė yra daugelio mokslinių straipsnių autorė, 2006 m. už publicistinę kūrybą pelniusi Vengrijos Respublikos valstybinį apdovanojimą, 2007 m. tapusi pirmąja Tado Daugirdo premijos, skiriamos už nuopelnus puoselėjant tautos paveldą, laureate.

Knygoje „Tautos sargyboje“ publikuojami daugiau nei dešimtmetį rašyti straipsniai, skelbti „Tremtinyje“, „XXI amžiuje“, „Lietuvos aide“, „Tėviškės žiburiuose“ (Kanada), „Drauge“ (JAV) ir kituose spaudos leidiniuose. Pasak profesorės, kibirkštėlę šiai knygai atsirasti įžiebė vienas iš energingiausių 2000-aisiais metais Vilniuje vykusio pirmojo Europoje Antikomunistinio kongreso ir Tribunolo proceso organizatorių Vytautas Miliauskas, padovanojęs jai to paties pavadinimo knygą su G.Palau sentencija: „Tarp praeities, kur yra mūsų atsiminimai, tarp ateities, kur yra mūsų viltys, dar yra dabartis, kur yra mūsų pareigos“. Ši citata, pripažįsta profesorė, buvo lemiamas veiksnys gimti publikacijų ciklui „Tautos sargyboje“.

Knygoje O.Voverienė pasakoja apie Lietuvos laisvės kovotojus – mokytojus, kunigus, tremtinius, partizanus, „Norilsko Vyčius“, sukilimų dalyvius, tautos kankinius ir didvyrius, kovų už tautinį dvasinį atgimimą savanorius Lietuvoje ir užsienyje, išryškindama svarbiausią jų vertybę – pareigą savo tautai ir savo valstybei, nes tik tai suteikia gyvenimui prasmės. O prasmingas žmogaus gyvenimas, pasak viešnios, tai brangakmenis tautos istorijoje, saulės šviesoje suspindintis visomis vaivorykštės spalvomis. Profesorė atvirai džiaugiasi, kad jai pavyko surasti šiuos gražius žmones, mūsų tėvynės deimančiukus, atgaivinti jų atmintį, o mūsų amžininkams, kuriuos dabartiniai valdantieji ignoruoja už jų tiesos sakymą, savo knyga ji stengėsi padėti ateiti į mūsų tautos gyvenimą su jų išmintimi, svajonėmis ir idealais, padėti fiziškai ir ypač dvasiškai pavargusiai ir nusilpusiai tautai. Šios knygos tikslas toks ir yra – beldimasis į dar likusių nenutautėjusių lietuvių širdis ir protus, siekimas žadinti jų miegantį tautiškumą, tautinį orumą ir, kaip kadaise rašė Vladas Putvinskis-Pūtvis, „sutvirtinti nusiminėlius, įtikinti netikėlius, mokyti neišmanėlius, vienyti visas jėgas bendrajam didžiajam laisvės gynimo darbui“.

Vienas iš knygos rašinių, itin šiltas ir jautrus, skirtas ukmergiškiui, visuomeninės organizacijos „SOS- Vepriuose“ direktoriui Romui Petrui Šauliui, su kuriuo O.Voverienė susipažino prieš gerą dešimtmetį Sąjūdžio bei politinių kalinių ir tremtinių renginiuose. Pasakodama apie jo veiklą, profesorė patikina: „Jeigu Lietuva turėtų nors šimtą tokių žmonių, tikrai atsirastų daugiau atjautos, teisingumo ir meilės artimam, pasitikėjimo vienas kitu ir tikėjimo, kad tauta ištikus negandai nepražūs. Tada atsirastų ir daugiau pasitikėjimo mūsų valstybe“.

Į viešąją biblioteką profesorę atlydėjęs Romas Petras Šaulys džiaugėsi, jog pagaliau išsipildė sena jo svajonė – surengti O.Voverienės knygos pristatymą Ukmergėje, suruošti jos susitikimą su rajono gyventojais, pasiklausyti gyvo nenuilstančios Lietuvos patriotės žodžio, pasisemti iš jos optimizmo, tikėjimo, vilties... Šia proga Romas Petras Šaulys surengė bibliotekoje fotografijų parodą „Įsiklausyk, kaip tyliai skamba laikas“, kurioje užfiksuotos susitikimų su garbiais Lietuvos žmonėmis akimirkos.

Profesorės viešnage Ukmergėje džiaugėsi ir buvęs SODROS vadovas, Vytautų klubo pirmininkas, dėl savo pomėgio domėtis istorija, krašto praeitimi, asmenybėmis Ukmergėje pelnytai vadinamas vaikščiojančia enciklopedija, Vytautas Pupšys, dizainerė Onutė Kujelienė dovanojo viešniai originalų rankdabį, savo kūrybos eiles jai skyrė rajono poetai Zuzana Stunžėnienė, Gintautas Stankaitis, kiti renginio dalyviai.

„Skaitai knygą ir atrodo, kad tai – Biblija, kurioje pasakojama apaštalų, šventųjų ir pranašų gyvenimai. Tai knyga, priverčianti krūpčioti, pergyventi, piktintis ir gėrėtis darbais ir žygdarbiais tų, kurie pasirinko kelią, nuklotą erškėčiais, aplaistytą krauju, tačiau jie matė vilties žiburėlį, o gal „Laimės žiburį“, apie kurį rašė rašytojas Jonas Biliūnas, - teigia literatūros kritikė Elena Dekaminavičienė. – Perskaičiau knygą ir ilgai galvojau apie tuos, kurie aukojo savo gyvenimus dėl to, kad geriau gyventų jų vaikai, vaikaičiai. Jie ir šiandien stovi tautos sargyboje, gyvi ir mirę. Gyvi – savo darbais, išleistomis knygomis, tiesos skleidimu, prisiminimais, nepakantumu brutalumui, melui, niekšybei, pažeminimui, vagystėms, sukčiavimams. Mirusieji, tartum sfinksai, kyla iš pelenų sušalę, užmušti, mirę iš bado, nukankinti, užkasti pelkėse ir pagrioviuose. Jie kyla, kad primintų, jog reikia budėti ir nukirsti raudonojo slibino galvą, vos tik ji pradeda ataugti. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio (o jų yra 718) į žmogų žvelgiama kaip į nugludintą deimantą. O tų „deimantų“ šimtai, tūkstančiai. Lietuva turtinga savo brolių, sesių, protėvių ir vaikų dvasia, kuri budi ir budės, kad tokia tragedija nepasikartotų“.

Melanijos Širvienės nuotraukos.