Liepos 8 dieną Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atidaryta spaudinių paroda, skirta Janinos Degutytės 85-osioms gimimo metinėms

„Sugrįšiu – iš miško šešėlių ir šlamesio. / Iš paukščio širdies – kur sapnuosiu pasaulį. / Iš upių pailsusių lėto lingavimo. / Iš lapkričio vakaro – staigaus, nenumaldomo. / Briedžiuką mylėk... Aš jo ašaroj būsiu... / Ar medžio šešėly rudens vakare. / Sugrįšiu iš klevo, atverto į erdvę. / Iš tavo vilties prisišaukti mane“, - rašo poetė Janina Degutytė, simboliškai sugrįžusi savo posmais, bičiulių ir kolegų prisiminimais, literatūros kritikų rašiniais apie jos kūrybą ir pačią autorę. Visa tai – Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje surengtoje dokumentų parodoje, pavadintoje poetės eilėraščio eilute: „...Liko tik pienės pūkas didelėj, sunkiai alsuojančioj žemėj...“ Paroda skirta J.Degutytės 85-osioms gimimo metinėms.

Ekspozicija primena pirmuosius ir vėlesnius jos poezijos rinkinius: „Purpuro valanda“, „Neužpūsk pienės pūko“, „Tarp saulės ir netekties“, „Tylos valandos“, o šalia – eilėraščių knygos vaikams: „Į saulėtekį ir dainą“, „Saulės pėdom“, „Piemenaitė karalaitė“, „Naujieji metai“, „Juokias duonelė“ ir septynios liūdnos pasakaitės, sugulusios į „Pelėdžiuko sapną“.

Atsivertę Jono Linkevičiaus knygą „Iš gintarų vėrinio“, sužinosime, jog artimiausias žmogus būsimajai poetei vaikystėje buvo tėvas – nepaprasto darbštumo ir gerumo bei dvasinio skaidrumo pavyzdys, mokęs dukrą ne žodžiais, o savo elgesiu. Iš jo pirmiausia dukra ir sužinojo, kad „pinigai ir laimė nieko bendra neturi“.

„Maždaug prieš penkiolika metų pradėjau ruoštis knygai apie Janiną Degutytę. Jos poeziją mėgau nuo mokyklos laikų. Ir iki šiol“, - prisipažįsta literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė knygoje „Atsakymai“, kuri parašyta netradicine klausimų – atsakymų forma, atskleidžiant nelengvo, bet džiaugsmingai gyvenimą mylėjusios poetės likimo, kūrybos skraistę, išryškinant jos prigimties unikalumą. Knygoje – įprasti it ne visai įprasti atsakymai į paprastus klausimus. Lyg suktųsi du vienas su kitu sukabinti gyvenimo ratai: matomas (faktų, datų, aplinkybių, vardų) ir nematomas (jausmų, išgyvenimų, kūrybos impulsų, vilties ir nevilties).

Romualdo Rakausko fotoalbume „Įkvėpimo žemė“ galima išvysti 1933 metais Kaune darytą nuotrauką, kurioje penkiametė Janina sėdi su tėvais. Kitoje nuotraukoje – ji jau studentė, kartu su draugėmis savo numylėtame filologų kiemelyje, o šalia – dar viena sustabdyta akimirka: poetė savo vasarvietėje Mezgeliškio vienkiemyje, Kupiškio rajone. Greta nuotraukų – kurso draugės Danutės Venclovaitės prisiminimai, pavadinti „Kiekvienas nešame savo kryžių“, Juditos Vaičiūnaitės rašinys „Žmonės ją labai mylėjo“, Alfonso Maldonio publikacija „Kančioje atsivėrusi“, o taip pat Vandos Zaborskaitės, Vytauto Kubiliaus, kitų literatūros kritikų knygos apie Janinos Degutytės kūrybą. Pati naujausia iš jų – Gintarės Adomaitytės knyga „Už sidabro kalnų“, kurioje septyni pasakojimai apie rašytojus, kūrusius pasakas. Kartais, pasak autorės, itin nevaikiškas pasakas. Jas skaitę. Jomis gyvenę. Už jų ar jose slėpęsi. Tokia buvo ir Janina Degutytė. „...Važiavo užkalti ešelonai - / aš buvau pasislėpusi pasakoj“. Būtent šis eilėraštis, tikina autorė, įkvėpė ją rašyti ne tik minėtąjį pasakojimą – įkvėpė rašyti knygą! J.Degutytės poezijoje G.Adomaitytė atrado mintį pasakoti apie rašytojus, kurie slėpėsi pasakose, dangstėsi jomis lyg šydu. „Iš žemės trykštant kraujo ir ugnies versmėms, / Liūtims nuplovus paskutinį lūkestį, / Erškėtį auginu ant lango / Ir, pavydėdama akmeniui, / Rašau pasaką...“.

Melanijos Širvienės nuotraukos.