Liepos 27 dieną rajono bibliotekininkai drauge su savo skaitytojais leidosi panemunės keliais – nuo Kauno pro Raudondvarį, Seredžių, Veliuoną, Raudonę link Panemunės, aplankydami pilis ir piliakalnius, grožėdamiesi smaragdine Nemuno šlaitų žaluma, rudenėjančia gamta.

Pasiekę Kauną, sukame į Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodą, šiemet švenčiantį 90 metų jubiliejų. Įsteigtas 1923 metais Fredos dvaro parke, užimantis 62, 5 ha ploto, sodas kasmet sulaukia per 50 tūkst. lankytojų. Už tai reikia dėkoti iš Tartų kilusiam botanikos profesoriui Konstantinui Regeliui, kuris, kurdamas šią unikalią žaliąją salą, išvažinėjo visą Europą, domėdamasis, kaip kuriami, puoselėjami, globojami kitose šalyse esantys sodai ir parkai.

Šiandieną čia auginama 7300 pavadinimų augalų. Buvusio dvaro savininko Juozo Godlevskio garbei jo inicialų J ir G formos įrengtus parko tvenkinius juosia romantiški tilteliai, seni autentiški takai, ant kurių byra egzotiškų medžių ir krūmų lapai. Mus lydinti sodo vadovė pataria paragauti, o jei norim, tai ir prisiskinti šilkmedžio lapų ir uogų – tai esą labai padeda lieknėti, gražinti kūno formas, o ir odai labai sveika, bus švelni kaip šilkas. Kur čia neparagausi, kur jau čia nepasiskinsi... Ne mažiau įdomi ir šalia žaliuojanti žemuoginiu medžiu vadinama amerikinė aka, kelis kartus per metus pražystanti žemuogių aromato žiedais. Žemuogių skonio ir šio medžio vaisiai, primenantys apverstos aguonos žiedą ir, pasak parko vadovės, turintys daug jodo, todėl vėlgi labai vertingi. 100 metrų užaugantis eukaliptas nepūva vandenyje, todėl naudojamas tiltų pastoliams statyti, o štai bambuko šaknys labai aštrios, todėl senovėje būdavo skirtos bausti nusikaltėlius, išdavikus ir ...neištikimas žmonas. Tokius nelaimėlius tiesiog pasodindavo ant išsiraizgiusių bambuko šaknų.

Tačiau sodo karaliją lydi ne tik šiurpios istorijos. Antai pagal bendrą su prancūzais projektą atnaujintas parko rožynas, kuriame visomis vasaros spalvomis švyti 350 veislių jų žiedų. Susiklostė graži tradicija – vestuvių, krikštynų, kitų švenčių proga kauniečiai pasodina čia rožių krūmelį, bukmedį ar kitą augalą. Prieš porą metų parke įrengta nauja kolekcija – alpinariumas, kuriame eksponuojama apie 140 rūšių sumedėjusių, žolinių bei svogūninių augalų, pernai atnaujinta tulpių ir vienadienų (žydinčių tik vieną dieną) lelijų kolekcija, o šį pavasarį parke apsilankiusi pasaulinio garso gamtosaugininkė, orangutanų tyrėja, VDU garbės daktarė prof. Birutė Galdikas jau trečią kartą surengė ąžuolų giraitės sodinimo akciją, skirtą diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Indonezijos 20-mečiui. Pačios profesorės, Indonezijos delegacijos narių, sodo darbuotojų bei rėmėjų pasodinti ąžuolų sodinukai yra skiepyti Stelmužės, Daukšos, Šventybrasčio, Šventragių, Medžialankio ir kitų garsų, ilgaamžių Lietuvos ąžuolų įskiepiais. Dar viena parko puošmena ir mažųjų lankytojų džiaugsmas – didžiausias Lietuvoje Šimtakojis – vikšro formos dekoratyvinė skroblų gyvatvorė. Rekordinį – 8 m aukščio ir 76 m ilgio šio žaliojo milžino dydį praėjusiais metais užfiksavo agentūra „Faktum“.

Atvažiavome į botanikos sodą jurginų žydėjimo metą – spalvotoje, iš vaikystės metų mielų širdžiai, senųjų, kaime augintų, ir įmantrių formų iš Madrido botanikos sodo ar Pietų Amerikos aukštikalnių atkeliavusių, įvairias laukines rūšis sukryžmintų žiedų jūroje – daugiau kaip 320 jurginų veislių ir hibridų. Žavisi ne tik mūsų moterys. Šypsodamiesi po šią spalvingą jūrą dairosi ir ukmergiškiai vyrai. Neabejingi grožiui.

Parketas – ir arklidėje

Nemuno ir Nevėžio upių santakoje įsikūręs, jaukioje žalumoje skendintis Raudondvario dvaras pasitinka mus Mendelsono maršu. Šeštadienis – vestuvių diena, tad dvaro rūmų, bažnyčios durys beveik neužsidaro, visi pašaliai šurmuliuoja nuo vestuvininkų palydų. Tuoktis grafo Tiškevičiaus rūmuose, visada garsėjusiuose kaip kultūros ir meno centras, išties įspūdinga. Kaip ir pats grafo, turėjusio 99 dvarus, gyvenimas. Būdamas labai turtingas, galėjo turėti jų ir visą šimtą, tačiau nuo šimtojo dvaro būdavo skaičiuojami gerokai didesni mokesčiai. Užtat jo arklidžių grindys buvo išklotos parketu, sugrįžusiems iš laukų ristūnams būdavo nuplaunamos kanopos, o pakinktai tvarkingai pakabinami ant šalia staininės esančio „kablio“ – dailaus, iš gipso pagaminto, arklio galvos bareljefo. Kad gražiai išdžiūtų, nesusilamdytų, nesusiraukšlėtų ir žirgui odos netrintų.

Raudondvaris - kompozitoriaus, vargonininko, pedagogo, pirmosios Lietuvoje dainų šventės 1924 m. vyriausiojo dirigento ir rengėjo, Kauno dvasinės seminarijos profesoriaus Juozo Naujalio gimtinė. Šventos mišios, giesmės, dainos chorams, poemos, preliudai, fugos, kantatos – jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 200 įvairaus žanro kūrinių. Nors tikriausiai užtektų paminėti Maironio žodžiais sukurtas dainas „Lietuva brangi“, „Vasaros naktys“, „Jaunimo giesmė“ ar aranžuotas liaudies dainas „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Siuntė mane motinėlė“. Tačiau ne visi buvome girdėję apie didelio populiarumo tuometinėje Lietuvoje sulaukusį J.Naujalio „Lietuviškąjį bažnytinį giesmyną“, jo leistą žurnalą „Vargonininkas“ ir vargonininkų kalendorių, įsteigtą Šv.Grigaliaus Didžiojo vargonininkų draugiją, kuri vėliau buvo reorganizuota į konservatoriją. Visapusišką kompozitoriaus veiklą itin aukštai vertino Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, apdovanojęs jį Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ordinu, o Italijos karalius Viktoras Emanuelis III skyrė J.Naujaliui Italijos karūnos ordino Komandoro laipsnio diplomą. Kitąmet, sausio mėnesį, minėsime 145-ąsias kompozitoriaus gimimo metines.

Šimtais laiptelių – į pilies bokštą

Stabtelėję Seredžiuje, kopiam į Palemono kalnu vadinamą piliakalnį. Kol kas tvarkinga vorele pirmyn juda visi – ir vyresnieji keliauninkai, ir jaunieji turistai, smalsiai dairydamiesi nuo aukštumų į atsiveriančius stulbinančio grožio Nemuno slėnius. Vėliau kopiančiųjų skaičius iš lėto mažės – į 33,5 metrų Raudonės pilies bokštą lipo beveik visi, o štai Vytėnų pilies bokšto stogelį pasiekė jau gal tik pusė keliauninkų. Daugelis iš jų žemyn lipo atbulomis – taip, sakė, lengviau pavargusiems kojų kauliukams...

Paštuvos basųjų karmeličių vienuolyno šeimininkės verčiasi bitininkyste. Vaišina medumi savo svečius, pačios save vadina bitėmis ir turi Bitės maldą: „Viešpatie, / Išmokyk žmones meno / Išgauti tai, kas geriausia / Iš kiekvienos situacijos, / Idant galėtų paversti medumi / Visa tai, apie ką galvoja, / Ką sako ir ką paliečia...“

Veliuona – viena seniausių ir gražiausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologų teigimu, čia žmonės gyveno jau prieš 10 tūkstančių metų. Kadaise čia stovėjusi garsioji Junigedos pilis, vėliau pavadinta Veliuonos vardu, buvo stipriausia, atkakliausiai ginta Lietuvos pilis, svarbiausias lietuvių kovų su kryžiuočiais ginybinis įtvirtinimas. Pasak istorikų, gindamas Veliuonos pilį, žuvo ir čia buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Jo atminimui supiltas Gedimino piliakalnis. O miestelio centrą puošia Vytauto Didžiojo paminklas, kurį sovietmečiu nuo įtarių žvilgsnių patikimai saugojo tankiai susodintos eglaitės. Atgimimo metais eglaitės buvo išrautos, ir paminklas atsivėrė visu didingumu.

Panemunės, Gelgaudų, Vytėnų pilis – ir tai dar ne visi vardai, kuriais ši pilis buvo vadinama per 400 savo gyvavimo metų. Stūksanti ant kalvos, apsupta penkių tvenkinių, turėjusi keturis malūnus, dabar ji – autentiškiausia iš XVII-XVIII a. rezidentinių Lietuvos pilių. Kadaise, dar XVI a. priklausiusi Jonušui Eperješui, vėliau už 19 tūkst. talerių parduota Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui, dabar ši pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. Viešnagės pilyje metu grožėjomės originaliomis akademijos studentų kūrybos darbų parodomis, instaliacijomis, jų pristatymais. Su jaunaisiais autoriais sutarėme: ateityje surengsime jų kūrybos parodą ir Ukmergėje!

Vaidotės Šantarienės nuotraukos.